Christopheris Herwigas – kanadietis fotografas, šiuo metu su Jungtinių Tautų organizacija dirbantis Jordanijoje. Jo fotografijas galima išvysti „National Geographic“, „CNN Traveller“, „Natural History“, „Lonely Planet“ ir panašiuose įtakinguose leidiniuose. Šio fotografo vardas puikiai pažįstamas ir ne vienam lietuviui – jis jau 14 metų kuria projektą „Sovietinės autobusų stotelės“.

Kanadietis pasakoja, jog idėja kilo atsitiktinai – 2002 m. važiuodamas dviračių per Lietuvą jis pirmą kartą nufotografavo seną stotelę pakelėje ir suprato, koks grožis, mistika ir paveldas atsispindi šiuose mažuose, funkciniuose kūriniuose. Vėliau trejus metus gyvenęs Kazachstane, ten dirbdamas fotografu pastebėjo, kad Kazachstane, kaip ir Lietuvoje – autobusų stotelės atrodo kaip meno kūriniai, o vaikščiodamas nuo vienos prie kitos gali pasijausti tarsi didžiulėje meno galerijoje. Ch. Herwigas per 14 metų ieškodamas stotelių nuvažiavo apie 50 tūkst. kilometrų visose posovietinėse šalyse. Rezultatas – 15 tūkst. stotelių nuotraukų kolekcija ir gausybė atradimų.

„Man tai priminė žaidimą, medžioklę. Kartais atrandi dalykus, kurių visai nesitikėjai. Ir man tai yra puiki priežastis keliauti. <...> Per šias keliones aš leidžiuosi į vietoves, kur be priežasties niekada nekeliaučiau. Niekada tiesiog nevažiuočiau į Tomską ar Novosibirską. Bet aš keliauju ten, susipažįstu su žmonėmis ir randu tas stoteles, kurių ieškojau. Užplūsta jausmas, lyg būčiau tyrinėtojas, atradėjas. Žinoma, neatrandi naujų dalykų pasaulyje, bet tai labai jaudina“, – sako Ch. Herwigas.

Kanadiečio užfiksuotos stotelės – pačios įvairiausios. Vienos jų demonstruoja didybę, brutalumą ir funkcionalumą, kitos – primena žymių pasaulio dailininkų ir architektų darbus ar siurrealistinius personažus. Dauguma stotelių buvo pastatytos 1960–1980 m., valdant Leonidui Brežnevui. Ideologijos ar propagandos fotografas sako stotelėse nematęs daug, statiniai labiau priminė kiekvienos šalies kultūrą bei tradicijas. Nors stotelės visose šalyse panašios tuo, kad yra unikalios, kiekvienoje šalyje jos, regis, buvo pritaikytos prie kraštovaizdžio, vietos papročių.

„Estijoje yra daug iš medžio pagamintų autobusų stotelių, o, pavyzdžiui, Armėnijoje stotelės – masyvios, brutalios. Ukrainoje stotelės daug labiau dekoruotos, gali matyti etninių motyvų. Kirgizijoje stotelės atspindi vietinių gyvenimą, kultūrą, tradicijas. Pavyzdžiui, viena stotelė atrodo kaip kirgizų tradicinė kepurė, tokias jie nuolat nešiojo“, – pasakoja fotografas.

Kai buvo statomos, šios stotelės nebuvo itin svarbūs architektūros objektai, į kuriuos reikėjo kreipti daug dėmesio. Ne vieno universiteto architektūros studentams pastatyti stotelę – pirmoji užduotis. Daugeliui tai buvo itin linksmas užsiėmimas ir būdas prisidurti pinigų. Žinoma, šia kūrybinės laisvės niša naudojosi ne tik jaunesni dizaineriai. Pavyzdžiui, garsus Gruzijos menininkas Zurabas Tseretelis Abchazijos regioną papuošė itin išskirtinėmis, spalvingomis stotelėmis, primenančiomis katalonų architekto Antonio Gaudi darbus. Stotelės aštuonkojai, kosminiai laivai, abstraktūs objektai puošti smulkiomis mozaikomis ar vietos kultūrą atspindinčiais piešiniais. Ch. Herwigas sako, kad jį labiausiai ir žavi necenzūruota kūrybinė laisvė, kurią simbolizuoja sovietmečiu pastatytos stotelės.

„Jaunesni dizaineriai iš tiesų daug labiau norėjo dirbti su mažais, o ne su dideliais, svarbiais projektais – todėl, nes juos kurdamas turėjai daugiau laisvės. Architektai galėjo sukurti daug įdomių dalykų. <...> Vienas architektas Baltarusijoje man pasakojo, kad jie buvo gan atviri kitų žmonių pasiūlymams. Pavyzdžiui, buvo vienas statybų darbuotojas, kuris atnešė savo žmonos žurnalą. Vadinos, rodos, „Rabotnica“. Ten buvo staltiesės siuvinėjimui pridėtas rašto pavyzdys, jis pasiūlė nupiešti būtent jį ant stotelės. Visi ėmė juoktis, tačiau kodėl gi ne? Leido tai daryti. Taigi, kuriant stoteles buvo suteikiama daug laisvės, galbūt todėl man jos taip ir patinka“, – tikina Ch. Herwigas.

Per 14 metų trunkančią kelionę fotografas sako pastebintis tai, kad stotelių mažėja.

„Grožis ir išskirtinumas, kurį matau, regis, visai nerūpi daugeliui šalių“, – priduria Ch. Herwigas ir sako, kad viena iš priežasčių, kodėl ėmėsi fotografuoti sovietines stoteles, buvo ir noras jas išsaugoti, jei ne realybėje, tai bent popieriuje.

„Anksčiau, kai stotelės buvo naujos, unikalios jas vertino labiau nei šiandien. Dabar daugelis stoteles mato kaip kažką seną ir apleistą, veža už jų šiukšles. Mato jas, kaip kažką šlykštaus, o ne tai, kas turėtų būti išsaugota, tai kas yra unikalu. <...> Man šis projektas tėra autobusų stoteles. Nenoriu, kad tai būtų politinis pareiškimas apie praeitį ar apie dabartį. Noriu, kad žmonės žavėtųsi tomis autobusų stotelėmis, kaip ir žmonėmis, kurie jas sukūrė.

„Soviet Bus Stops“ („Sovietinės autobusų stotelės“) – taip pavadinta Ch. Herwigo knyga, kurioje pateikiamos nuotraukos iš Baltijos šalių bei Centrinės Azijos. Fotografas prasitaria, kad netrukus laukia ir daugiau įspūdžių ieškant stotelių Rusijoje bei Kryme – visa tai nuguls ne tik fotoalbumuose, bet ir dokumentiniame filme. O kol kas – fotografas trumpam palieka sovietines stoteles ir grįžta į Jordaniją, savo jėgas ir laiką atiduoti ten gyvenantiems pabėgėliams ir Jungtinių Tautų organizacijoms.