– Jūsų polinkis menui – nuo vaikystės?

– Jau pradinėse klasėse jį įžvelgė mokytoja – jai manieji darbeliai visada buvo geriausi. Kitaip turbūt ir būti negalėjo, nes abu mano tėvai – menininkai. Jie susipažino studijuodami menus, vienas kito nepaleido, po kiek laiko atsiradau aš, tad greičiausiai tie gebėjimai ir polinkis į meną – iš jų. Esu už tai dėkinga, nes kartais žmonės labai ilgai savęs ieško, kol atranda, o aš visada tai turėjau, nors ir atradau kiek vėliau. Septintoje klasėje mama nuvedė į pramoginius šokius, didžiąją dalį gyvenimo prašokau. Bet atėjus dvyliktos klasės antram pusmečiui supratau, kad iš šokių neišgyvensiu, ir dar kartą pagalvojau, ką sugebu daryti. Nusprendžiau stoti į meno mokyklą. Tapiau akvarele, nes tam, kad įstočiau į Vilniaus dailės akademiją, dvejus metus mokiausi Kauno taikomosios dailės mokykloje. Ten pirmą kartą laimėjau tarptautinį tapybos konkursą, tai buvo dar vienas ženklas, kad čia yra ta kryptis, kuria turėčiau eiti.

– Kaip tai virto nuolatine veikla, darbu?

– Vienas draugas davė šį postūmį, kai, naujai įsirengęs savo butą, paprašė nutapyti jam paveikslą. Tuomet, neskaičiuojant akvarelinės tapybos Kauno taikomosios dailės mokykloje, ant drobės niekada nebuvau tapiusi. Jis buvo pirmas žmogus, kuris tiesiogine to žodžio prasme privertė mane pabandyti. Aišku, šiandien žiūrėdama į tą darbą, tikrai rasčiau, ką pataisyti, bet tuo metu tai buvo dar vienas šuolis į priekį. Paskui į savo profilį socialiniuose tinkluose įkėliau tą darbą, pasipylė dešimtys komentarų, prasidėjo užsakymai. Po kelių mėnesių paskambino Bendžiai ir pasiūlė nusifilmuoti "Pikaso" klipe, kurio scenarijus buvo paremtas menininke ir jos paroda – vyras įsimyli moterį iš paveikslo. Man teko užduotis nusitapyti savo autoportretą – tai  irgi buvo nelengva. Vėliau pasiūlė ir pačiai nusifilmuoti, aš, žinoma, sutikau, tai buvo dar viena nauja patirtis. Taip viskas palaipsniui ir vystėsi. Buvo akademinių atostogų metai, bet per juos atėjo toks spartus įdirbis! Mėnuo po mėnesio keitėsi darbai, vis gerėjo, kol atsirado žmonių, mylinčių mano meną. Sulaukiu daug padėkų. O kai atiduodi klientui paveikslą ir pamatai jo emociją, nieko daugiau ir nebereikia.

– Ar manote, kad menininkui būtinas meninis išsilavinimas?

– Diskusija galėtų būti ilga ir nuobodi, nes daugybė menininkų, dailininkų yra nieko nebaigę, o šiandien juos žino visas pasaulis. Bet aš šiuo klausimu galbūt esu stereotipiška, manau, kad situacijos, kai žmogus vieną dieną – odontologas, o kitą dieną pasiėmęs drobę tapo ir vadina save menininku, numenkina menininkus, jų įdirbį ir pastangas. O dabar tai populiaru. Pati stebiu aplinką ir matau, kad daug žmonių rengia parodas. Manau, į tai reikėtų žiūrėti kiek atsakingiau. Pati gan ilgai dvejojau dėl viešo prisistatymo, nes labai daug iš savęs reikalauju. Šiandien mūsų, jaunosios kartos, išraiškingų menininkų, manau, Lietuvoje nėra daug, todėl norisi kokybiškos saviraiškos.

Ačiū Dievui, kad ateina nebaimė apsirengti, atrodyti kažkaip išskirtinai, stilingai. Pasaulyje tokio dalyko kaip amžiaus cenzas aprangoje neegzistuoja, čia tik mes konservatyvūs.

– Neretai menininkus žmonės įsivaizduoja kaip savo kosmose gyvenančius žmones, nelabai besirūpinančius savimi ar savo aplinka. O štai jūs atrodote kaip tradiciniai tapytojai – labiau kaip jų modelis, mūza. Ar nepasitaiko, kad žmonės stebėtųsi?

– Tikrai tokių situacijų buvo ne viena. Bet tikiuosi, būsiu atstovė ar ambasadorė tos jaunosios kartos, manančios, kad menininkas nėra tas, kuris sėdi rūsyje apsikarstęs paklodėmis, nevalyvas... Esu prieš tuos stereotipus, juos ir laužau. Šiuolaikinis menininkas turi spinduliuoti estetiką, grožį, man tai tiesiog būtina. Kiek įmanoma, stengiuosi save papildyti ir visokiose kitose veiklose, ne paslaptis, kad turiu nemažai fotosesijų, labai vilioja ir vizažas, grimas, mane dažnai galima pamatyti ir kaip modelį. Koks skirtumas, ar tapyti ant drobės, ar ant žmogaus? Manau, vizažas būtų visai įdomi patirtis, svarstau ateityje pabaigti kokią nors grimo mokyklą: gal dėl savęs, o gal sugalvosiu daryti kokius nors bendrus projektus.

– Ar pastebite tendenciją, kad Lietuvoje ir paprasti žmonės, ne vien menininkai ir inteligentai, vis labiau domisi menu?

– Tendencija tikrai yra, manau, seniau to nebuvo. Kadangi dabar populiaru tapyti, kasdien gali pamatyti vis naujų menininkų ir su menu susiję renginiai tapo populiaresni. Tačiau vieni tai daro dėl mados ir uždarbio, kiti – dėl savęs, dėl išraiškos, kūrybos. Ir darbai labai tai atspindi. Tie du aspektai yra visiškai skirtingi ir kūryba skiriasi. Žmonės šiais laikais drąsūs, nebijo rodyti savo išraiškos, mėgėjas ar profesionalas jau nebėra svarbu, bet nežinau, ar tai yra gerai. Manau, kad visame kame reikia užaugti.

– Tapote ne tik ant drobės, bet ir ant drabužių. Šiuo metu tuo užsiima nemažai menininkų. Ar nebuvo baisoka paskęsti konkurentų jūroje?

– Taip, dabar labai madinga tapyba ant drabužių, bet apie tai negalvoju – darau tai, ką darau. Iš tikrųjų juk nėra skirtumo, ant ko tapyti.

– Beje, kalbant apie madą, galbūt pastebite, kad Lietuvos merginos ir moterys tampa drąsesnės, nebebijo ryškesnių akcentų savo aprangoje?

– Tikrai taip, ir tai nuostabu. O grįžtant prie drobių pastebėjau tendenciją: kurti interjerus padeda dizaineriai, todėl žmonės nebebijo namus papuošti dideliu meno kūriniu. Tai labai džiugina, nes tapydamas ant didelio formato gali pasireikšti, meno kūrinys įgauna dar didesnę išraišką, charakterį.

– Papasakokite, kaip teisingai dėvėti piešiniu dekoruotą drabužį? Gal čia yra kokie nors amžiaus rėmai?

– Vėlgi noriu laužyti tuos stereotipus. Mano mąstymas kardinaliai kitoks, gal net labiau europietiškas – tenka nemažai pakeliauti, o tai daug duoda kiekvienam žmogui. Koks dar amžiaus cenzas?! Mes patys jį nusibrėžiame, patys kenčiame. Prieš pusantrų metų buvau pristačiusi tunikas su savo tapybos darbais, jas pirko 25–40 metų moterys. Buvo ir 45-erių, jai individualiai siuvome dėl aukšto ūgio. Ačiū Dievui, kad ateina nebaimė apsirengti, atrodyti kažkaip išskirtinai, stilingai. Pasaulyje tokio dalyko kaip amžiaus cenzas aprangoje neegzistuoja, čia tik mes konservatyvūs. Tad siūlyčiau tai pamiršti ir ištrūkti iš tų rėmų.

– Balandžio 13-ąją pirmą kartą viešai pristatėte savo darbus. Streso buvo?

– Turėjome labai nedaug laiko pasiruošti parodai – vos kelias savaites. Paveikslų namie turėjau vos keletą, nes beveik viskas parduodama, tad teko stipriai dirbti, kad turėčiau ką parodyti. Buvo ir daugiau darbų – nuo pristatymo internete iki aplinkos sukūrimo, nes atmosfera taip pat buvo nestandartinė. Tai kainavo ir sveikatos, ir jėgų. Buvo bemiegių naktų, patyriau ir išsekimą. Antras kartas greičiausiai bus ramesnis.

– Kokios buvo parodos atidarymo emocijos? Gal kas nors labai nustebino?

– Esu žmogus, nebijantis nieko, nelabai kreipiantis dėmesį į kitų žmonių nuomonę, tad vienas iš mano kūdikių – "Passion" ("aistra") serijos paveikslai. Jie jausmingi, šiek tiek atviri, bet ne vulgarūs. Tos serijos darbų jau yra dvylika, keletą išsaugojau nepardavusi. Parodos atidarymo metu jie buvo pakabinti tualeto erdvėje, tiesa, ta erdvė nestandartinė, jauki, lyg kambariukas. Priėjo prie manęs viena sutuoktinių pora ir klausia, ar dar turiu tų paveikslų. Nuvedžiau parodyti, kur jie kabo. Tie žmonės kaip prisėdo, taip valandą ir prasėdėjo. Tada priėjo dar viena moteris: "Girdėjau, kažkur čia yra atviresnių paveikslų." Nuvedžiau tą moterį, tai jie trise dar pusvalandį prasėdėjo. Visą tą laiką vyko diskusija, kurį paveikslą įsigyti. Po tos pusantros valandos vyras su žmona apsisprendė. Pagalvojau: "Oho, šitiek laiko rinkosi iš dviejų paveikslų!" O dar sako, kad lietuviai santūrūs, tad šiuo atžvilgiu galiu sakyti, kad nė velnio! Jie labai drąsūs, nevengia į miegamąjį užsakyti jausmo kupinų paveikslų. Tai tikrai pasisekimo sulaukusi mano darbų serija.