Vasario 7-ąją vienam talentingiausių lietuvių aktorių Sigitui Račkiui sukako 60.

Sceninę karjerą pradėjęs 1973 m. Valstybiniame akademiniame dramos teatre, ryškiausius savo vaidmenis, įėjusius ir į lietuvių teatro aukso fondą, jis sukūrė režisieriaus Rimo Tumino pastatymuose: tai Borisas Želvinas spektaklyje pagal A. Kuternickio „Tarytum mes nepažįstami“, Lopachinas A. Čechovo „Vyšnių sode“, Galilėjus B. Brechto „Galilėjuje“. Pačiu brangiausiu savo kūriniu Sigitas Račkys laiko Efraimą Dudaką G. Kanovičiaus „Nusišypsok mums, Viešpatie“.

Apie jį aktorius yra kalbėjęs: „Manau, kad šis spektaklis užima išskirtinę vietą ne tik mano, bet ir Tumino biografijoje bei visoje Mažojo teatro istorijoje. Laikui bėgant, spektakliai išblunka iš atminties, bet šį turbūt prisiminsim visą gyvenimą – tiek šviesių ir malonių akimirkų išgyvenom jį repetuodami ir vaidindami“.

Šiandien Sigitą Račkį scenoje išvystame itin retai – R. Tumino „Vyšnių sode“, „Maskarade“, „Revizoriuje“. Keliuose teatruose vaidinami keletas jo režisuotų spektaklių. Pastaruoju metu aktorių įsuko darbas televizijoje. Sigitą Račkį pakalbinome šiek tiek nurimus jubiliejaus šurmuliui.       

Kokios nuotaikos sutikote sukaktį ir su kuria profesija šiandien labiausiai identifikuojatės?

Nuotaika gera, smagiai pašventėm, neturiu kuo skųstis. Šiandien jaučiuos režisierium. Taip susiklostė gyvenimas: ne dėl savo kaltės beveik nebevaidinu teatre, – tiesiog negaunu jokių aktorinių pasiūlymų.

Kaip prisimenate savo darbą su režisieriumi Rimu Tuminu?

Geriausias mūsų laikas prabėgo Akademiniam dramos teatre. Statėm „Emigrantą iš Brisbeno“, „Tarytum mes nepažįstami“... Tai buvo subtilūs, jausmingi, puikūs spektakliai, ištisa mūsų kartos epocha. Mes buvom atradę savo teatrą. Su „Nusišypsok mums, Viešpatie“ viskas baigėsi. Man atrodo labai teisinga Lyro mintis: „Kokie laikai, tokie ir žmonės“. Nors kai kas sako, kad žmogus kuria istoriją, dabar man ima atrodyti, kad žmogus bejėgis prieš laiką. Šiurkštus, grubus laikas suluošina net subtiliausius, jautriausius žmones.

Ar Jums nekeista, kad Galilėjus – vaidmuo, pelnęs Jums didžiules simpatijas ir pripažinimą, Jums pačiam, kaip ne sykį esate sakęs, nėra toks jau mielas?

Tas spektaklis mums sunkiai gimė. Buvom net nustoję jį vaidint. Atrodė jis mums tuomet kažkoks kratinys. O ir pats laikas – 1992-ieji – daug ką lėmė – buvom labai pasimetę. Bet paskui tarsi kažkas trakštelėjo, mes lyg išdrąsėjom, ir spektaklis įvyko, prasiveržė. Tai būdinga daugeliui spektaklių: jie gimsta ne per premjerą. Jiems reikia laiko. Iš pradžių galim būti pasimetę, bet, jei spektaklis pastatytas ant gerų, tvirtų bėgių, jei jis užtaisytas gera emocija, geru teatru, jis anksčiau ar vėliau gimsta. Ir... nemiršta.

Ar norėtumėt į teatrą dar grįžti kaip aktorius, jei pakviestų geras režisierius?

Aišku, labai norėčiau! Kad ir nelabai geras... Juk aš ne iš „mandrumo“ pradėjo režisuot – tiesiog norisi dirbt, norisi kurt. Nesiskundžiu – televizijoje dirbu sąžiningai, iš širdies, įdedu daug energijos.