Jauna tapytoja Rosanda Sorakaitė neigia stereotipą, kad kūryba – erdvė, kurioje galima pasislėpti nuo dabarties. "Kūrinys yra sintezė visko, kuo gyveni kasdienybėje: santykiai, knygos, filmai, parduotuvės, troleibusai..." – sako ji.

Tapybos magistro studijas šiemet baigusios dailininkės, surengusios ne vieną asmeninę parodą, dalyvavusios grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, darbai jau sulaukė pripažinimo: kaunietė tapo šiųmetinės tarptautinės akvarelės bienalės "Baltijos tiltai" diplomante.

Pokalbis su menininke – tarsi vartai į jos pasaulį, kuriame apsilankius įprasti objektai tampa gražesni, prisipildo paslapties ir prabyla savo istorijomis. Jautrus menininkės paveikslų koloritas, drobėje įamžinamo objekto kompozicija pakeri. Kaip ir tapytojos gebėjimas atrasti ir prakalbinti motyvą, kuris gyvena visai šalia mūsų, bet skubėdami jo nė nepastebime.

R.Sorakaitės kūriniuose labai svarbi apšvietimo kaita. Stebėdama kiekvieną dieną kambario sienas glostančią, pro užuolaidas besiskverbiančią natūralią šviesą, kas vakarą namų aplinką deformuojantį elektros apšvietimą, menininkė intuityviai užfiksuoja akimirką, kai šviesa ir motyvas užpildo vienas kitą ir tampa vaizdu, kurį stebint, rodos, panyri į meditacinę būseną, pakyli aukščiau realybės ir kasdienybėje atrandi didžiausių stebuklų.

– Ar visada žinojote, jautėte, kad tapyba – jūsų pašaukimas?

– Kaip dabar suprantu, visada turėjau norą išreikšti tai, ką jaučiu, ką matau, tačiau tik atradusi tapybą išmokau tai padaryti. Vaikystėje, kaip ir dauguma, mėgau piešti, užsiimti įvairiais rankdarbiais. Bebaigdama mokyklą ėmiau lankyti pirmąsias rimtesnes dailės pamokas. Aliejiniais dažais tuokart tik žaidžiau, bet procesas mane pakerėjo. Vis dėlto tapybos prisibijojau, prireikė laiko, kad tvirtai apsispręsčiau stoti į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą, o ir čia įstojau tik laimingai susiklosčius aplinkybėms. Taigi, kiek to vidinio nujautimo, o kiek atsitiktinumo – sunku pasakyti.

– Kaip per studijų metus formavosi jūsų, kaip kūrėjos, asmenybė? Ką atradote savyje, aplinkoje?

– Mokymasis tapybos man yra mokymasis įsiklausyti, įsižiūrėti, sustoti. Tapyba, menas apskritai leidžia visai kitaip matyti. Esu labai laiminga, kad galiu eiti šiuo keliu šalia juo einančiųjų. Kalbant konkrečiau apie studijas – tie metai buvo sudėtingi ir įvairūs: tai buvo laikas suprasti, ko noriu, ką galiu, ką renkuosi.

– Kokia jūsų kūrybinė buitis. Nuo ko prasideda pasirengimas darbui? Ar įžengus į dirbtuves impulsyviai leidžiatės į naujo kūrinio kūrimą, ar savo darbus planuojate iš anksto?

– Ko gero, mano atveju buitis gyvenime ir kūryboje yra persipynusi. Kalbant apie procesą, darbai randasi iš lėto, sluoksniais. Daugumą motyvų, prieš pradėdama realiai tapyti, stebiu, fotografuoju: skirtingoje šviesoje, skirtingu metų laiku. Kūrinys yra sintezė visko, kuo gyveni kasdienybėje: santykiai, knygos, filmai, parduotuvės, troleibusai... Tapydama darbą, negalvoju tik apie kūrinį – tai yra kažkas kito, kai galiu visiškai paskęsti savo prisiminimuose.

– Viename iš savo tekstų apie tapybą teigėte: "(...)mėgini įvaizdinti atmosferą, nuotaiką laiko tarpo, kai kasdienis buvimas daiktiškoje aplinkoje pasikeičia ir įprasti dalykai atsiveria naujomis prasmėmis." Kaip apčiuopiate tą pasikeitimo virsmą? Ar padeda intuicija?

– Taip, renkuosi intuityviai. Kažkas tiesiog sutampa manyje ir tame motyve, suprantu, kad per jį galiu kalbėti. Dauguma motyvų yra iš artimiausios aplinkos, kurią bėgant laikui pažįstu geriausiai.

– Surengėte šešias asmenines parodas Lietuvoje, dalyvavote grupinėse parodose Lenkijoje, Prancūzijoje, kartu su menininke Židrija Janušaite bendradarbiavote performanse Londone. Tai parodo, kad esate aktyvi ir perspektyvi kūrėja. Ar jaunam menininkui, neseniai baigusiam studijas, yra pakankamai galimybių būti pamatytam ir įvertintam? Žinoma, išlieka tik stipriausieji, bet daugelis baigusiųjų meno krypties studijas ilgainiui pamiršta išmoktą amatą ir stengiasi tik išgyventi. Kur slypi tas balansas tarp socialinio įsitvirtinimo ir kūrybinio potencialo realizavimo?

– Galiu kalbėti tik apie save. Niekad neturėjau iliuzijų, kad baigusi studijas gyvensiu tik tapydama. Šiuo metu taip pat dirbu darbą, nesusijusį su tapyba, bet laisvą laiką galiu skirti kūrybai ir tuo džiaugiuosi. O ja pasidalyti, jei nori, atsiranda galimybių, bet, be abejo, turi pats belstis. Konkrečių planų ar tikslų neturiu. Noriu ramiai ir laimingai gyventi, turėti galimybę kurti. Džiaugiuosi diena, kas ateis – ateis.

– Esate sakiusi: "Visas gyvenimo laikas susideda iš kasdienybių." Ar kasdienybės fiksavimas ir toliau išliks aktualus, ar ketinate analizuoti ir kitus savo pastebėjimus?

– Man į žodį "kasdienybė" telpa labai daug: visas gyvenimas, praeinantis laikas, mūsų buvimo trapumas, nesuvokiamas pasaulis... Seku aktualijas žiniasklaidoje, yra man rūpimų socialinių klausimų, bet viską permąsčiusi vis dėlto grįžtu prie to paties išeities taško.

– Ar kurdama įkvėpimo semiatės tik iš kasdienės aplinkos, ar inspiruoja ir kitų menininkų kūryba, galbūt knygos ar kelionės?

– Be abejo, ir knygos, ir kitų tapytojų kūryba, apskritai įkvepia geras menas bet kokia forma. Kūryba randasi samplaikoje su prisiminimais, kasdieniais išgyvenimais, rūpesčiais. Darbo procese kūrinys yra neatsiejamas nuo autoriaus. Vėliau jis gyvena sau. Visos interpretacijos, vertinimai teisingi, bet dirbant skleidžiasi autoriaus vidinis pasaulis.

– Ar yra kitų sričių, kuriomis domitės ir kurios papildo jūsų kūrybą?

– Tapymo procesas man yra artimiausias, leidžiantis dirbti ilgai, su daug sluoksnių, susikaupus. Taip pat visada įdomus balansavimas tarp atsitiktinumo, intuicijos ir apgalvoto pasirinkimo. Ne visus motyvus galiu perteikti per tapybos darbą, kartais renkuosi kitas medijas.

– Kokia yra svarbiausia jūsų kūrybos siunčiama žinia žiūrovams?

– Siunčiu palinkėjimą stabtelėti ir pažvelgti į siūbuojančius medžius.