Lietuvos kino, teatro ir televizijos aktorė Aušra Štukytė (34) planuoja naują gyvenimo etapą. Prieš metus ji savo ranką pažadėjo jaunesniam mylimajam, tačiau apie vestuves taip nieko ir negirdėti...

- Prieš metus susižadėjote. Tačiau vestuvių maršo taip ir negirdėti. O gal slapčia jau ištekėjote?

- Susižadėjome prieš daugiau nei metus, tačiau tikrai dar neištekėjau. Mes dar nežinome tikslios vestuvių datos...

- Aktorių gyvenime apstu vakarėlių, susitikimų, bemiegių naktų, o dar vaidinimai, repeticijos... Ar lieka laiko mylimajam?

- Į vakarėlius galima vaikščioti kartu. O tokių profesijų, kai žmonės retai būna namuose, galima suskaičiuoti begalę ir tai nėra vien tik aktorystės neigiama pusė... Tie patys gydytojai, chirurgai, odontologai, kirpėjos, tolimųjų reisų vairuotojai, stiuardesės - visos profesijos reikalauja daug laiko ir reto buvimo namuose.

Neįmanoma išvesti formulės, tinkančios žinomiems žmonėms, aktoriams ir pan. Tai daugiau charakterio bruožai. Vieni gali per dvidešimt keturias valandas nuveikti milijonus dalykų, o kiti per visą gyvenimą taip ir nesugeba nieko padaryti. Kalbant konkrečiai apie mane, aš esu aukso viduriukas. Viskas priklauso nuo aplinkybių, nuo to, kiek turiu darbų. Jeigu vienu metu sukrenta ir projektai, ir filmavimai, ir renginiai, natūralu, kad artimieji dėmesio sulaukia mažiau.

- Nuolatinis laiko, dėmesio trūkumas neretai atšaldo porų santykius... - Tai priklauso nuo kiekvienos poros. Aš nežinau... Vieniems šaldo, o kitiems ne. Mes nesam pastebėję, kad konkrečiai ši aplinkybė turėtų reikšmės mūsų santykiams. Tačiau šiaip visko pasitaikė. Svarbiausia nepamiršti auksinės taisyklės – išmokti kalbėtis ir tą daryti visą gyvenimą.

- Ar skiriasi reikalavimai, kriterijai mylimajam jaunesniame ir brandžiame amžiuje?

- Natūralu, kad jaunesniame amžiuje turime vienokį požiūrį, o laikui bėgant viskas kinta. Žmogus bręsta, įgyja daugiau tolerancijos, atsiranda daugiau reikalavimų, tačiau esminiai dalykai išlieka. Iš tikrųjų tai nepalyginami dalykai... Taip, man ir dabar, ir seniau buvo svarbu, kaip mano vyras kvepia, kuo rengiasi, ką jis kalba, galvoja, jaučia...

- Ar daug reikia įdėti pastangų, kad jaunesnis vyras pamestų galvą dėl vyresnės moters?

- Ką aš žinau... Nedėjau jokių pastangų.

- Apie save kalbėjote, kad esate valdinga, aikštinga, nelengvo charakterio. Ar iš tiesų taip yra, ar vis dėlto tai buvo tik jums būdingas humoras?

- Iš dalies esu tokia, tačiau priklauso nuo to, kokiame kontekste tai sakiau... Turbūt tai buvo pasakyta humoro forma. Tačiau, išėmus iš konteksto, toks pasakymas tampa labai tiesmukas.

- Pastaruoju metu „verda" diskusijos apie gimdymą namuose. Koks jūsų požiūris į šį reiškinį? Ar pasiryžtumėte gimdyti namuose?

- Nesidomėjau tuo, neturiu patirties. Bet jeigu gimdymas yra natūralus, tai kodėl gi ne? Aš už tai, kad gimdymą namuose įteisintų, kad būtų sudarytos tam reikalingos sąlygos. Bet kokiu atveju profesionalas šalia yra reikalingas. Juk šiuolaikinė medicina pažengusi į priekį. Jeigu dar senovėje moterys gimdė namuose, tik anuomet tai buvo aukštuomenės privalumas. Bendrose ligoninių patalpose gimdydavo tik neturtingieji, nes negalėjo sau leisti pasamdyti pribuvėjos. Manau, kad šis klausimas yra stabdomas tik todėl, kad kažkam tai yra finansiškai patogu. Juk gerų pavyzdžių ieškoti toli tikrai nereikia. Pavyzdžiui, Olandijoje ši sistema veikia puikiai, valstybė finansuoja namų ūkio prižiūrėtojas, pribuvėjas, kurios padeda prižiūrėti vaikelį, susitvarkyti, išplauti indus, pagaminti maistą. Tai suteikia daug galimybių jaunoms mamoms. Aš manau, kad tai įmanoma įgyvendinti ir Lietuvoje. O pati gimdyti namuose tokiomis sąlygomis, kokios mūsų šalyje yra šiuo metu... Aš dar gerai apsvarstyčiau... Bet jeigu išvykčiau į Olandiją, gimdyčiau namuose.

- O galėtumėte išvykti iš gimtosios šalies?

- Negaliu atsakyti į šitą klausimą, nežinau, kaip gali susiklostyti mano gyvenimas ir ką aš, susidarius tam tikroms aplinkybėms, daryčiau iš viso. Visko gali pasitaikyti... Lietuvoje ekonominė situacija yra labai bloga, neįmanoma čia gyventi sąžiningai... Bet šiuo metu esu Lietuvoje, vadinasi kažkaip dar sugebėjau išsilaikyti.

- Nelengva išgyventi iš aktoriaus duonos?

- O jūs man pasakykit, ar yra kokia nors profesija, be „Seimo narių", kuri leistų normaliai išlaikyti save patį? Bet aš nesiskundžiu, esu labai patenkinta savo gyvenimu.

- Jūsų vaikystės svajonė buvo tapti policininke. Tai kodėl ja netapote? Kodėl pasirinkote aktorės profesiją?

- Ne, aš nesvajojau tapti policininke, tik planavau. Konstruktyviai dėliojau ateitį, planavau įgyti policininkės profesiją, nes maniau, kad aktorystė - ne mano nosiai. Likimas susiklostė būtent taip, kad tapau aktore. Stojamieji egzaminai į aktorinį vyko anksčiau nei į policiją ir kai sužinojau, kad įstojau ten, kur svajojau, daugiau nesukau sau galvos.

- Tai kas jus žavėjo toje aktorystėje?

- Labai platus klausimas. Sunku atsakyti... Kas labiausiai žavi žemėje, kas labiausiai žavi gyvenime... Konkretinkime (šypsosi).

- Už ką mylite savo profesiją?

- Iš kur jūs ištraukėte, kad ją myliu?

- Tuomet kaip yra iš tikrųjų?

- Būna visaip, ir myliu, ir ne. Net netinka tas žodis mylėti ar nemylėti... Greičiau kartais tiesiog pavargstama nuo darbo, nuo savęs, nuo visko. Bet visuomet tenka sugrįžti prie esminio dalyko – paklausti savęs, ko iš viso tada nori gyvenime.