Kilminga Radavičių ir Rodowicz‘ių giminė iš Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos Vilniaus Pranciškaus Asyžiečio Bernardinų bažnyčioje 2009, 2010 ir 2013 metais atstatė stebūklingu laikytą Šv. Didako altorių, kuris buvo demontuotas po to, kuomet sovietinės Lietuvos valdžia 1949 metais uždarė šią šventovę.

2009 ir 2010 m. altorių ir angelėlį pašventino broliai pranciškonai Algirdas Malakauskis OFM ir Arūnas Peškaitis OFM.  Daug šiuo projektu rūpinosi Bernardinų bažnyčios tarnautojas Aleksas Bočiarovas.

Milžiniškas indėlis į pranciškonų paveldą yra ir menotyrininkės Rūtos Janonienės. Mokslininkė rado ir išsaugojo prieškarinę ar prieš pat altoriaus demontavimą darytą Šv. Didako paveikslo nuotrauką. Pagal ją greičiausia ir buvo identifikuotas Domininkonų bažnyčioje saugotas Šv. Didako paveikslas, kurį po sugrąžinimo į bažnyčią prižiūrėjo ir menotyrininkas-restauratorius Juozapas Blažiūnas. Radavičių ir Rodowocz'ių giminė yra be galo dėkinga ir Juozapui, kurio dėka pagaliau galutinai pavyko atkurti sovietų valdžios suniokotą Šv. Didako altorių.

Istorijos mokslų doktorantas Mangirdas Bumblauskas katu su Lenkijos kriminalistais, istorijos mokslų magistru Žilvinu Radavičiumi, autoritetingais menininkais diskutavo apie tai, kaip iš tikrųjų turėtų atrodyti Šv. Didako veidas. Diskusijos dalyviai apžiūrinėjo Alkalos katedroje filmuotoje medžiagoje esančią šio šventojo kaukolę. Pagal šią informaciją neįmanoma tiksliai atstatyti Šv. Didako veido bruožų, tačiau žvelgiant į pačios kaukolės struktūrą, menininkų buvo prašoma pateikti asmeninę , meninę šio šventojo viziją. Šv. Didako veidą meniškai bandė atkurti garsi Lenkijos portretistė Wanda Rodowicz.

Dėl geopolitinių priežasčių susidariusių trijų tautų žmonės iš tos pačios giminės susivienijo siekiant atkurti istorinę, kultūrinę ir bažnytinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo vertybę.

Pagrindiniu šio projekto idėjos autoriumi ir iniciatoriumi yra istorijos mokslų magistras, šios giminės atstovas Žilvinas Radavičius. Iniciatoriai Lenkijos muzikos žvaigždė Maryla Rodowicz ir verslininkas iš Varšuvos Jan Rodowicz.

Projektas buvo skirtas Lietuvos tūkstantmečiui ir Mažesniųjų brolių ordino (Pranciškonų) 800-mečiui paminėti.

2009 metais buvo atstatytas altorius buvo tik su vienu mediniu angelėliu. Antras paslaptingai dingo, kaip ir buvo nežinoma Šv. Didako paveikslo buvimo vieta. Todėl šio projekto rėmėjams iškilo sudėtinga užduotis: pasirūpinti tiek antro angelėlio, tiek ir paties paveikslo atkūrimo reikalais.

Daug šioje veikloje padėjo įmonės „Pranciškaus staliai“ vadovas Dalius Joneikis,  restauratorius Valdemaras Ūsas. Nebuvo galima šių darbų patikėti bet kam, kadangi jie turėjo atitikti baroko epochos dvasią ir bažnytinius kanonus.

Po ilgų paieškų buvo surastas skulptorius Gintaras Černiauskas, kuris per tris mėnesius iš medžio atkūrė angelėlio figūrėlę, tačiau iki pat šių metų liko nežinoma Šv. Didako paveikslo buvimo vieta. Pasak puikiai šį paveikslą sutvarkiusio bei kelis mėnesius prižiūrėjusio ir š. m. birželio 14 d. į altorių (su bažnyčios tarnautoju Gintaru) įmontavusio menotyrininko-restauratoriaus Juozapo Blažiūno, šis paveikslas buvo saugojamas Vilniaus Šv. Dvasios (Domininkonų) bažnyčioje. Sukurtas apie 1760-1786 metus, ir papuoštas sidabriniais apkaustais, kurie buvo pagaminti už iš krikščionių kaip padėką Šv. Didakui už išgijimus paaukoto sidabro, kuris 1794 metais buvo paaukotas Kosciuškos sukilimo reikmėms. Apie 1820-1860 metus apkaustai buvo atkurti iš pasidabruoto žalvario.

Tas paveikslas buvo rastas pradėjus registruoti bažnytinio paveldo vertybes, kurios buvo fotografuojamos. Peržiūrėjus tas nuotraukas, buvo atpažintas ne tik Šv. Didako, bet ir kelių kitų Bernardinų bažnyčiai priklausiusių šventųjų paveikslai.

Sidabruoti šio paveikslo apkaustai prie paveikslo bus primontuoti po poros mėnesių.

Šis  altorius yra ypatingas tuo, kad iki pat šios bažnyčios uždarymo šis altorius buvo laikomas stebuklingu. Žmonės ėjo pas Šv. Didaką prašyti sveikatos.

Šv. Didakas (isp. Diego de Alcalá, gimė 1400 m. San Nicolás del Puerto mieste Andalūzijos regione Ispanijoje, mirė 1463 m. lapkričio 12 d. Sevilijos mieste Andalūzijos regione Ispanijoje) – ispanas, pranciškonas, Katalikų bažnyčios šventasis, vienas iš labiausiai pasižymėjusių pranciškonų ordino reformatorių (observantų).

Šv. Didakas gimė labai neturtingoje šeimoje. Nors apie jo jaunystės metus žinoma yra labai mažai, tačiau aišku, kad pirmuoju jo dvasiniu mokytoju buvo vienuolis atsiskyrėlis, gyvenęs Šv. Mikalojaus varpinėje gimtajame mieste Tarpusavyje juos siejo taip pat ir giminystės ryšiai. Šv. Didakas visur lydėdavo savo mokytoją rinkdamas aukas. Taip pat jie kartu rinko malkas ir šakas, kurias vėliau išdalindavo vargšams.

Yra sakoma, „Kas daug duoda, tas daug ir gauna“. Taip ir atsitiko. Šv. Didakas išgarsėjo savo gerumu ir žmonės pradėjo aukoti būtent jam, kad jis galėtų padalinti kitiems vargstantiems.

Garsas apie jo gerus darbus pasklido plačiai, žmonės rinkdavosi prie jo nakvynės vietos ir tai jam pradėjo trukdyti gyventi vienumoje bei maldoje. Perskaitęs apie Šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimą, jis persikėlė į Kordobą, kur pasiprašė priimamas į pranciškonų ordiną. Nors į pranciškonų ordiną buvo priimtas „pasauliečiu vienuoliu“, kurie duodavo tik dalinius įžadus, negalėjo būti šventikais ir pagrinde dirbdavo fizinį darbą, Šv. Didakas išgarsėjo savo pamaldumu. Nors neturėjo išsilavinimo, tačiau į įvairius sudėtingus teologinius klausimus atsakydavo labai teisingai ir išsamiai, taip stebindamas klausiantįjį.

1441 jis buvo išsiustas į Kanarų salose nesenai įkurtą pranciškonų vienuolyną. Iš pat pradžių gyveno Lanserote, o vėliau persikėlė į Fuertoventuros salą. Iki pat 1445 metų buvo tik patarnautojas mišiose. Nepaisant atliekamų pagalbinių funkcijų, Šv. Didakas atkreipė ne tik ordino brolių, bet ir tikinčiųjų dėmesį savo pamaldumu, asketizmu bei sąžiningu gyvenimo būdu. 1445 m. jis buvo išrinktas vienuolyno prelatu, o taip pat ir visos misijos Kanarų salose vikaru. Toks atvejis buvo išimtis taisyklėse, nes niekada pasauliečiai broliai negaudavo tokių aukštų postų ordine.

1449 m. Šv. Didakas paliko Kanarų salas ir persikėlė į Sanlukaro miesto vienuolyną. Tais pačiais metais jis leidosi į piligriminę kelionę pėsčiomis į Romą, kur turėjo dalyvauti Šv. Bernardino iš Sienos kanonizacijos procese. Romoje kanonizacijos proga susirinko labai daug žmonių, todėl prasidėjo epidemijos. Šv. Marijos bazilika ir vienuolynas buvo laikinai perdaryti į ligoninę, kurioje jau kelionėje išgarsėjęs sunkių ligonių gydimu, Šv. Didakas sėkmingai išgydė daug sunkių ligonių.

Grįžęs iš Italijos į Ispaniją gyveno daugelyje vienuolyno, kol apsistojo Šv. Mergelės Marijos vienuolinę Alkalos mieste, kuriame pragyveno 7 paskutinius gyvenimo metus, dirbdamas mišių patarnautoju ir sodininku.

Paskutiniais savo gyvenimo metais Šv. Didakas daug laiko praleisdavo maldose. Buvo kalbama, kad jo meilė Švč. Mergelei Marijai buvo begalinė, o  sunkius ligonius išgydydavo paėmęs aliejaus nuo Dievo Motinos altoriaus, kuriuo įtrindavo sergančiųjų kūnus.

Po mirties jo kūnas buvo patalpintas stikliniame sarkofage miesto katedroje. Gandas apie jo negendantį kūną ir stebuklingus pasveikimus prie jo pasklido plačiai. Po mirties prie jo palaidojimo vietos įvyko daug stebuklų.

Yra žinoma, kad slaugydamas skirtinguose vienuolynuose ligonius, jis nešdavo viską ką sugebėdavo gauti arba rasdavo vargšams. Vieną kartą, paslėpęs po abitu nešė vargšams maistą paimta iš vienuolyno virtuvės, tačiau turguje sutiko vienuolyno vyriausiąjį, kuris paklausė Šv. Didako ką jis bando paslėpti po apsiaustu. Labai išsigandęs Didakas atsakė kad neša.... rožes. Vienuolyno vyriausiasis nepatikėjo ir liepė patikrinti ką slepia vienuolis. Ir visų nuostabai po abitu buvo rastos nuostabios didelės rožės.

Taip pat buvo pasakojama, kad medžioklės metu Ispanijos karalius Henrikas IV nukrito nuo arklio ir smarkiai susižeidė ranką. Kai daktarai negalėjo niekuo padėti, karalius atliko piligriminę kelionę prie Šv. Didako palaikų, po kurios greitai pasveiko.

Legendose pasakojama, kad Ispanijos karaliaus Pilypo II sūnus Don Karlos buvo silpnos sveikatos, todėl nuvyko gydytis į Alkalą. Tačiau neatsargiai besileisdamas laiptais, krito ir smarkiai susižeidė galvą. Nors jo žaizda užsiėmė patys geriausi gydytojai, tačiau princo būklė vis blogėjo. Karalius nuvyko į vienuolyną, kuriame buvo saugomas Šv. Didako kūnas ir paprašė vienuolių pagalbos. Buvo nuspręsta nugabenti Šv. Didako kūną prie mirštančio princo. Iškilmingoje procesijoje, kurioje dalyvavo visų vienuolių ordinai, su maldomis buvo pernešti Šv. Didako palaikai, kuriuos paguldė šalia merdėjančio princo visai nakčiai.

Kitą dieną princas atsigavo, o jo sveikata pradėjo smarkiai gerėti. Buvo kalbama, kad padedant Šv. Didakui princas stebuklingai išgijo.

Ispanijos karaliaus Pilypo II pastangomis buvo pradėtas Šv. Didakas kanonizavimo procesas. 1588 m. liepos 2 d. 25 metai po mirties Šv. Didakas buvo kanonizuotas popiežiaus Siksto V, kuris buvo taip pat iš pranciškonų ordino.

Šv. Didakas iš Alkalos buvo vienintelis kanonizuotas šventasis XVI a.

Jo garbei jo vardu yra pavadinta daug bažnyčių ir vienuolynų, o taip pat ir San Diego miestas Kalifornijoje. Jo palaikai saugomi Alkalos miesto katedroje, kurie rodomi tikintiesiems vienintele diena metuose lapkričio 13 d. Liturginiame kalendoriuje minimas lapkričio 13 d.

Nors pastaruoju metu pasirodė publikacijų, Vilniaus bažnyčių ir vienuolynų paveikslai tvarkybos istorijos aspektu tebėra menkai teištirti, o molbertinės tapybos palikime vis dar apstu spragų ir „baltųjų dėmių“. Net ir Vilniaus Bernardinų bažnyčios ir vienuolyno yra žinomas tik apytikris, nors ir gausus, paveikslų rinkinys. Taip yra todėl, kad 1949 m. uždarius Vilniaus Bernardinų bažnyčią, molbertinės tapybos kūrinių rinkinys išskaidytas į tris grupes: 1954 m. 26 paveikslai bei apie 1974 m. nežinomas kiekis paveikslų perduoti Vilniaus dailės muziejui (dabar LDM), 1949 m. 8 paveikslai – Vilniaus etnografiniam istorijos muziejui (dabar LNM), 1949 m. nežinomas kiekis paveikslų perduoti Vilniaus arkivyskupijos kurijai, kuri dalį kūrinių paskirstė tuo metu dar veikiančioms bažnyčioms visoje Lietuvos teritorijoje, o kita dalis iki dabar liko Vilniaus Šv. Dvasios (Dominikonų) bažnyčios patalpose. Iki 1980 m. šioje bažnyčioje tam nepritaikytose patalpose buvo įrengtos saugyklos, į kurias Vilniaus arkivyskupijos kurija gabendavo įvairius meno kūrinius. Kadangi čia netinkamai saugoti meno kūriniai labai sunyko, dalį įvairios būklės paveikslų Vilniaus arkivyskupijos kurijos prašymu apie 1974 m. perėmė LDM fondai.

Oficialiai Šv. Didako altorius bus atidarytas 2013 m. liepos 02 d., 18:00 val.