Pereiti į pagrindinį turinį

Sugrįžimas į Veneciją – literatūriniais siūlais išaustas istorijos gobelenas

2024-07-13 09:00

„Sugrįžimas į Veneciją“ – meno fikcija, kurioje susipina istorinė tiesa ir kalbinės kūrybos talentas, įgalintas ir išlaisvintas vaizduotės polėkio ir sukauptų žinių ir asmeninės išminties.

Grožinės literatūros kūrinio autorė – daugialypės, bet kartu labai kryptingos raiškos asmenybė – Dalia Smagurauskaitė yra Vilniaus universiteto kultūros istorijos ir antropologijos bakalaurė, parengusi baigiamąjį darbą, kuris išrinktas geriausiu darbu fakultete ir įvertintas pinigine premija; Vilniaus dailės akademija meno istorijos ir teorijos magistrė; nuo 2007-ųjų – licencijuota gidė, bendradarbiavusi rengiant pilių ir dvarų atkūrimo projektus, TV dokumentikos ciklą apie kultūros paveldo restauratorių darbą; komunikacijos specialistė; nuo 2015-ųjų –  Lietuvos žurnalistų sąjungos narė, rašanti straipsnius didžiausiems naujienų portalams ir žurnalams; keliautoja, aplankiusi penkias dešimtis šalių, dirbusi dviejų kelionių žurnalų redaktore, moderuojanti pokalbius kelionių tematika.

D. Smagurauskaitė šešerius metus gyveno Italijoje, apie šią šalį parašė dvi knygas. 2020-aisiais ir 2023-iaisiais rašytoja gavo Lietuvos kultūros tarybos individualią kūrėjos stipendiją. Grožinės literatūros kūryboje autorė debiutavo 2019-aisiais nuotykių romanu „Madraso deimantas“, o šiais metais ji skaitytojams pristatė istorinį romaną „Sugrįžimas į Veneciją“ (viršelyje panaudoti Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio portreto (Lucas Kilianas, Dominicus Custos, 1610–1637, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus), Giovanni Antonio Canalo paveikslo „Didysis Venecijos kanalas“ (apie 1730, Rawpixel), M. K. Radvilos Našlaitėlio knygos „Kelionė į Jeruzalę“ (1614, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka) fragmentai ir „Shutterstock“ iliustracija, dizaino autorius Tadas Šiaučiulis).

Kaip teigia rašytoja, „viskas šioje istorijoje tikra, išskyrus tai, ką su Juozapu Šemeta išgalvojome“. Taigi „Sugrįžimas į Veneciją“ yra fikcinė kelionė, unikaliu grožinės literatūros būdu skaitytojus pakviečianti į XVII a. Veneciją. Tai kelionė laiku ir erdve; tai kelionė iš gyvenimo tikrovės į meno realybę, sudarytą iš faktinės, dokumentinės tiesos ir jos įkvėptos vaizduotės žaismo.

„Kai už nugaros užsivers rūmų durys, nudardės karietų ratai, skambės bažnyčių varpai, o iš minaretų aidės maldos. Kai saulėje ir dulkėse išbluks plaukai, o oda bus sūri nuo jūros bangų. Kai tvankią bemiegę naktį nežinosi, kur ir su kuo pasitikti bundančią saulę. Kai nežinosi, apie ką kalbėsitės, – apie viską ir apie nieką. O gal patogiai ir jaukiai tylėsit. Ilgai žiūrėsi į akis ir nusišypsosi iš sielos gelmių.

Kai kvapą užgniauš tūkstančiai metų nenutrūkstančios istorijos. Kai pravirkdys miriadai žvaigždžių juodesniame už juodą danguje, po kuriuo viskas tampa menka ir nereikšminga. Tik norėsi ką nors apkabinti ir priglausti.

Kai (ne)tyčia paliesi svetimus pirštus ir užlies šiluma, tarsi būtų susidūrę du pasauliai.

Kai atrodys, kad visos kelionės susapnuotos, ir negalėsi suvokti, negebėsi atskirti, ką išsigalvojai, o kas išties nutiko svetimuose miestuose, kuriuos bandei prisijaukinti ir suprasti. Kai įsivaizduoti dalykai taps tikri, o nutikę atrodys tokie neįtikėtini, kad abejosi jų realumu. Kai bandysi viską, kas išgyventa ir pajausta, surašyti į baltus puslapius ir jais vilnys magiškos istorijos.

Ar tada sustosi ir pajusi, kad siela prisipildė to, ko taip atkakliai ieškojai?“ (P. 7)

Išties romano autorė kviečia stabtelėti ir pajusti, – patirti ar prisiminti tai, kas patirta, pažinti arba drauge darkart sugrįžti į Veneciją, kartu išgyventi veikėjų dramas, – kaip siela prisipildo grožinės literatūros teikiamo peno.

Organizatorių nuotr.

D. Smagurauskaitė pateikia bajoro J. Šemetos sugrįžimo į Veneciją po daugiau nei 30 metų istoriją, kurioje išsiskleidžia dar vienos kelionės istorija, įvykusi 1617-aisiais, kai J. Šemeta drauge su kunigaikščiu M. K. Radvila Našlaitėliu, prisijungę prie piligrimų grupės, iš Venecijos išplaukė į Šventąją Žemę. Patyrę daugybę nuotykių, dargi aplankę Egiptą, galiausiai laimingai sugrįžo, tačiau sugrįžę nebebuvo tokie pat. Kelionės visada vienaip ar kitaip žmogų pakeičia. Kiekviena patirtis paverčia kitu, nauju. Tai byloja romano veikėjo patirtis: 63-ejų metų sugrįžęs į Veneciją, jis – kitas ir kitoks, tačiau kas sutikta, kadaise palikta – vis dėlto tebegyva.

„Laikas bėgo, keitėsi šalys, aplinkybės, keitėsi jo mintys ir jausmai, todėl keitėsi ir norai. Į tuos, kurie per visą gyvenimą teturėjo vieną norą, jis žvelgė įtariai, – žmogus, kurio mintys nesikeičia, negyvena. Toks žmogus turėjo būti visiškai plokščias, be jokios gelmės. O jei taip ir nutiktų, kad gyvenime tebūtų vienas noras, tai toks noras būtų arba labai sudėtingas, arba neįsivaizduojamas. Paprasčiausiai neįgyvendinamas. Jis, Juozapas, dar visai vaikas svajojo skraidyti, kokių dešimties svajojo joti į karą su Lietuvos valdovu, paskui svajojo apie tolimus kraštus ir deginančią meilę. Sugrįžęs iš klajonių svajojo apie užsimiršimą ir gerą gyvenimą savo vaikams. Ir tik visais pasirūpinęs, priartėjęs prie gyvenimo laidos ėmė galvoti apie praeitį ir ten likusias neišsipildžiusias svajones.“ (P. 26)

Taip, šis romanas apie keliones, tai byloja šie knygos fragmentai, kuriuose iškalbingi J. Šemetos patirčių piligrimystės į Šventąją Žemę pasakojimai, išrašyti itin vaizdžia, sodria, jusles žadinančia kalba:

„[...] kaip skirtingai kvepia oras, todėl ilgainiui įsitaisė visą kolekciją – mažuose Murano stiklo buteliukuose uždarė miestų kvapus. Prisipažino, kad prireikė nemažai laiko, kol iš įvairių prieskonių, augalų ir aliejų atkūrė tai, ką jausdavo išlipęs į krantą. Buteliuke uždaryti Granada ir Tanžeras kvepėjo ragužėmis, sakais, rozmarinais, apelsinų žiedais ir santalais, Berutas ir Damaskas dvelkė ladanu ir rožėmis, šafranu ir mirtomis. Konstantinopolis pavergdavo muskusu, šafranu ir muskato riešutais, o Egiptas – smilkalais, mira ir jazminais. Kai pasiilgdavo kelionių ir miestų, atkimšdavo buteliuką ir studijoje pasklisdavo kito pasaulio dvasia. Kokia neįtikėtinai stebuklinga kvapo galia, stebėdavosi jis, kaskart giliai įtraukęs aromato, – vos per akimirką galėjo nugabenti tūkstančius mylių ir priversdavo patirti seniai pamirštus jausmus.“ (P. 125)

Taip, šis romanas apie keliones. Tai byloja šie knygos fragmentai, kuriuose iškalbingi J. Šemetos patirčių piligrimystės į Šventąją Žemę pasakojimai, išrašyti itin vaizdžia, sodria, jusles žadinančia kalba.

„Paskui už Baalbeko ilgai nebuvo nieko, išskyrus išdegintą dykumą, kurios spalvos mainėsi keičiantis dienos metui – ryte viskas atrodydavo švelniai geltona kaip liepžiedžių arbata, įdienojus išblukdavo ir akis degindavo balta saulė, o pakrypus vakarop kalnagūbriai imdavo tekėti viržių medumi ir krauju. Rytais matydavome virš horizonto raibuliuojant orą ir lyg nuo žemės pakilusias kopas ir retus medžius. Turbūt tai buvo dykumos kuriami stebuklai ar vizijos, kitokio paaiškinimo neturėjome.

[...] Dykuma, kokioje buvo atsidūręs Kristus, buvo tylos ir tuštumos vieta, kurioje žmogus susidurdavo su svarbiausiais gyvenimo klausimais, galėjo pamatyti esmę ir susitikti su Dievu. Tai buvo ir atšiauri vienatvės vieta, kurioje apima pagunda eiti lengviausiu keliu, palikti krikščioniškąjį. Dykumoje kiekvienas apsinuoginome prieš pačius save, giliausias, slapčiausiais ir juodžiausias mintis laikėme po devyniais užraktais ir stengėmės paslėpti nuo savęs. Man iki šiol atrodo, kad Dievas sukūrė dykumą tam, kad žmogus dykumos vienatvėje ir peizažuose galėtų pažinti savo sielą. Tai buvo lyg ilga, nesibaigianti malda.“ (P. 140–141)

„Dar nė vienas iš mūsų nebuvome matę tokio miesto – paskendusio chaose, karštyje, triukšme ir kvapuose. Net Tripolis prieš jį nublanko. Damaskas vietinių buvo vadinamas Jazminų miestu, jame žmonės gyveno nuo tada, kai Dievas juos sukūrė, nuo pradžių pradžios. Rodos, miestas buvo senesnis už pačią istoriją, už visus žmones ir augalus, gal net už žvaigždes. Buvau girdėjęs pasakojimų apie ilgomis marškomis ir turbanais apsitaisiusius vietinius, apie juodus arabiškus žirgus, mulus, kupranugarius ir net tauriuosius elnius, laisvai vaikštinėjančius seniausio pasaulyje miesto gatvėmis. Dabar patys su kunigaikščiu galėjome įsitikinti, kas buvo tiesa, o kas pramanyta.

Kaip Venecija buvo vienas svarbiausių prekybos miestų Europoje, taip Damaskas – Rytuose. Vieta buvo paranki – iš vienos pusės supo kalnai, vandens teikė Barados upė, aplinkui plytėjo derlingi laukai, juose noko javai, vaisiai ir daržovės, dėl to čia kirtosi pirklių, bebaimių keliautojų ir nenuilstančių karavanų keliai. Dėl Barados upės kiekvieni namai turėjo ne tik fontanus, bet ir uždarus kanalus, vienais į namus atitekėdavo gerti tinkamas vanduo, kitais iš namų ištekėdavo purvinas, pasiekdavo laukus ir buvo naudojamas laistyti. Gatvės buvo dengtos, todėl dieną šviesa patekdavo pro paliktas angas, o naktį buvo apšviečiamos tūkstančiais žiburių. Miestą saugojo dvigubos gynybinės sienos ir citadelė centre. Damaskas buvo amatų ir pardavėjų rojus, nes kiekvienos srities amatininkai kūrėsi kartu ir kartu turėjo turgų, kuriame buvo pardavinėjamas netgi sniegas. Mieste buvo daug krikščionims šventų vietų, ypač susijusių su šventuoju Pauliumi, kaip ir nuostabaus grožio mečečių.

Birželio vidurys Damaske buvo daug karštesnis nei Tripolyje ir kuo puikiausiai jaučiau, kad karštis yra kitoks. Čia buvo taip karšta, kad norėjosi nusiplėšti prie kūno prilipusius drabužius, pilnus dulkių ir smėlio, patekusių visur, kur tik įmanoma. Rodės, kad mano kūnas džiūvo, raumenys sausėjo, o gyslomis tekėjo vis tirštesnis kraujas, todėl jos iššoko į odos paviršių ir išvagojo rankas, lūpos buvo sudžiūvusios ir sutrūkinėjusios, akis perštėjo, o iki raudonumo dykumoje nusvilusi veido oda degte degė. Nieku gyvu prieš kelionę neįsivaizdavau tokio oro, nors buvau patyręs drėgną Romos karštį vasarą. Šis nė iš tolo neprilygo anam, dabar atrodžiusiam kaip maloni šilumėlė. Ką ir kalbėti apie taip keiktus karščius Vilniuje. Juokai, o ne karščiai. Turbūt tada supratau, kad pasaulio vaizdas priklauso nuo to, ką mačiau ir savo kailiu patyriau anksčiau. Kad nėra nieko amžino, o mintys gali greitai pasikeisti – kas buvo nepaprastai gražu, tampa neypatinga, kas buvo teisinga – nedovanotina klaida. Tai nėra silpno ar menkai išsilavinusio žmogaus bruožas. Veikiau atvirkščiai – kuo daugiau pamatai ir palygini, tuo daugiau abejonių kyla ir tuo ryškesnis pasaulio vaizdas iš mažų detalių susidėlioja galvoje.

Garbingiausi miesto gyventojai ir ponai nevaikščiojo dulkėtomis gatvėmis, o buvo nešiojami specialiais neštuvais, kuriuos ant pečių užsimesdavo juodi vergai. Čia pirmą kartą sutikome pagonių pranašo Mahometo palikuonis – juos atskirti galima iš žalios spalvos gobtuvo ant galvos. Damasko gatvėse netrūko ir keistuolių – nuogų vienuolių santonitų, nusiskutusių galvas ir barzdas, ar etiopų brangakmenių pirklių spindinčiais veidais, nes kaktoje ir abiejuose skruostuose buvo įsispaudę žibančius rožinius brangakmenius, dydžio sulig lazdyno riešutais.

Damaske jaučiausi tarsi skruzdėlyne, kuriame lengva pasiklysti. Galvą susuko senos gatvelės, didžioji mečetė, citadelė, rūmai, madrasos, karavansarajai ir viešos pirtys. Per kelias dienas aplankėme Judo namą ir šaltinį, kuriame buvo pakrikštytas šventasis Paulius, taip pat savo akimis pamatėme daugelio persekiojamų šventųjų slėptuvę ir vietas, aprašytas Apaštalų darbų devintame skyriuje: Ananijaus namą, šventojo Jono evangelisto namą, Šventojo Jono Krikštytojo bažnyčią ir daugelį kitų vietų.

[...] Kasdien į miestą atvykdavo karavanai su nesuskaičiuojama daugybe kupranugarių. Buvome daug apie juos girdėję, bet nė neįsivaizdavome, koks sudėtingas, didžiulis ir kaip puikiai iki mažiausių smulkmenų karavanas sustyguotas.“ (P. 143–145)

Lygiai taip pat teisinga sakyti: šis romanas apie deginančią meilę; taip, apie likusias ir praeityje tebeegzistuojančias neišsipildžiusias, tačiau galbūt dar galinčias išsipildyti svajones:

„Ar kas galėjo kada pagalvoti, kad meilė yra užkratas, nepagydomas kaip maras. Meilė nepavaldi nei laikui, nei atstumui, nei žmonių norams. Kad, kartą užvaldžiusi, širdyje pasiliks amžinai – ne kaip audra, ne kaip ąžuolus verčiantis viesulas ar viską nušluojantis vandenynas, nes rami ir amžina, kaip žvaigždynai, kasnakt suspindintys virš galvų. Meilė Juozapo širdyje buvo tokia pat įprasta kaip oras, kaip kvėpavimas, kaip miegas. Nereikėjo apie ją galvoti, jos prisiminti, ji egzistavo kartu su juo ir net kai paskutinė viltis užgeso, meilė ruseno toliau. Per trisdešimt metų, kuriuos po kelionės į Šventąją Žemę leido nugyventi Viešpats, jis ne kartą mylėjo – kitaip, mažiau, paprasčiau, nedegindamas sielos, – vedė, susilaukė vaikų ir tapo našliu. Bet niekas neprilygo meilei, kurią nešiojosi savyje nuo nakties Venecijoje, kurią patyrė prieš išvykdamas į didžiąją kelionę.

Kartais Juozapas išsitiesdavo žolėje po storais beržais dvare ir bandydavo suprasti, kaip tai įmanoma: širdyje gali tilpti daugiau nei viena meilė – meilė žmonai Onai, sūnums ir dukterims, pagarbi ir susižavėjimo kupina meilė kunigaikščiui ir ta jokiomis filosofijomis ir knygomis nepaaiškinama meilė merginai, kurią glėby laikė vos vieną naktį. Meilė yra burtai ir stebuklai, niekaip kitaip jis to paaiškinti negalėjo, kad ir kiek knygų perskaitė. Kad ir kaip ilgai apie tai galvojo, atsakymo niekada taip ir nerado.

[...] Meilė! Kokia beprotybė, koks prieštaravimas bet kokiems visatos ir žmonijos dėsniams, atstumui, luomui, net protui. Ir visgi toji beprotybė suteikė drąsos ir jėgų, nors ir prieš gyvenimo galą, pabandyti iš naujo. Verčiau išvažiuosiu jos taip ir neradęs, nei mirties patale gailėsiuosi, kad net nebandžiau ieškoti, galvojo Juozapas. Taip stipriai norėjo dar kartą pamatyti jos akis, pajusti švelnius pirštus, išgirsti jos juoką, kad niekas nebuvo baisu, net nesėkmė. Dėl jausmo, dėl kurio neįmanoma atitraukti akių nuo mylimos moters, dėl kurios kūnas ir siela galėtų užsiliepsnoti vien prisiartinus prie jos. (P. 117–118)

„Kaip neįmanoma išsemti gilių vandenynų, nugriauti aukščiausių kalnų ar užgesinti miriadų žvaigždžių danguje, taip neįmanoma nuslopinti ir tikros meilės, nepavaldžios žmonių norams kaip jūros potvyniai. Tai suprato Elizabeta Toneli, po daugybės metų išvydusi savo pradingusią meilę iš tolimos kunigaikštystės. Nors Juozapas buvo pasenęs, bet pasirodė toks pats žavus kaip anuomet, kai ir ji buvo jauna ir leisdavo sau elgtis taip, kaip jokia kita didikų ar pirklių dukra nebūtų nė svajojusi.“ (P. 153)

Legenda: M. K. Radvilos Našlaitėlio kelionių pasakojimai įkvepia net ir praėjus keliems šimtmečiams. / Saugoma Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, LDKVR VR 1092/ LDKVR GEK 1772

Visiškai pagrįsta sakyti, kad D. Smagurauskaitė parašė romaną XVII a. Venecijai – šis miestas yra lygiavertiškai svarbus knygos veikėjas – gyvas ir gyvybingas visa kuo. Pati autorė teigia, kad „Sugrįžimas į Veneciją“ yra knyga kunigaikščiui M. K. Radvilai Našlaitėliui, jo kelionei į Jeruzalę, kurios dienoraštis tebėra išlikęs. Nors kunigaikštis ir nebuvo pirmas lietuvis, aplankęs tolimus kraštus, pasiekęs Artimuosius Rytus, tačiau jis – vienos garsiausių Lietuvos istorijoje giminių atstovas, tad rašytoja, paklususi vidiniam norui, leidosi sekti šios asmenybės pėdsakais. Palankiai susiklosčius daugeliui skirtingų aplinkybių, 2019-ųjų balandžio pabaigos vakarą gimęs troškimas papasakoti apie kunigaikštį M. K. Radvilą Našlaitėlį, kartu – apie įsimylėtą Veneciją ir žadą atimančias įspūdingas keliones tapo kalbos meno kūriniu.

„Sugrįžimas į Veneciją“ – romanas, kuriame vingriai meniškai supintos dokumentinės tiesos ir meno fikcijos gijos, tai meistriškai pasitelkti kalbiniai siūlai, kuriais autorė išaudė tikriausią grožinės literatūros gobeleną. Ne vienas jų puošė ir M. K. Radvilos Našlaitėlio dvarus, ir yra atvaizduojamas šiame veikale. Knyga įprasminta ne tik puikia kalba – dviem skirtingais šriftais pramaišiui pasakojamos J. Šemetos ir jo kelionės su M. K. Radvila Našlaitėliu kelionės į Šventąją Žemę patirčių istorijos, – bet ir lygiaverčiai patraukliu vizualiniu apipavidalinimu – tiek anksčiau aptartas viršelis, tiek minėtinas skyrių žymėjimas, pasitelkiant žymiojo Venecijos karnavalo, netgi, sakytina, vieno reikšminių pačios Venecijos simbolių – kaukės, vadinamos gnaga, perteikiančios venecijiečių pagarbą katėms, skirtingus įvaizdžius; priešlapiuose ir puslapiuose panaudoti M. K. Radvilos Našlaitėlio knygos „Kelionė į Jeruzalę“ (1614, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka), M. K. Radvilos Našlaitėlio knygos „Kelionė į Jeruzalę“ (1601, Nacionalinis muziejus LDK valdovų rūmai), M. K. Radvilos Našlaitėlio portreto (Giovanni Batista Fontana, Dominicus Custos, 1601, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus) fragmentai ir „Shutterstock“ iliustracijos.

Paliekant asmeninės nuostabos, literatūrinių nuotykių patyrimo – atrandant, sužinant – galimybę, daug kas recenzijoje nutylėta, neatskleista. Telieka darkart pakviesti leistis į be galo turiningą kelionę laiku, erdve, mintimis ir jausmais į būtuosius amžius, į Veneciją, Šventąją Žemę, o labiausia – į jausminės slapties šerdį, mėgaujantis grožinės literatūros meno galia.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)