Krasnojarsko krašte, kaip ir kiti atvežti lietuviukai, buvo laikomas banditu ir sovietų tautos išdaviku, tačiau yra aplankęs didžiausią Rusijos deimantų klodą – Popigajaus astroblemą. O taip pat – bene rečiausiai pasaulyje žmonių aplankomą ir sunkiausiai prieinamą paveldo objektą Putoranos plynaukštę.

Jo neeilinio gyvenimo gija jau netrukus pasieks visus skaitančiuosius lietuviškai: sekmadienį Bistrampolio dvare vyks S. Sidaro knygos „Vis tolstantis horizontas“ pristatymas ir fotoparoda. Su mūsų skaitytojais S. Sidaras sutiko iš anksto pasidalinti kai kuriais nuotykiais.

– Koks įdomiausias įvykis aprašytas jūsų knygoje?   

– Vieno kurio negalėčiau išskirti. Bet galbūt jums bus įdomu sužinoti, kad kalbatės su vieninteliu žmogumi, valgiusiu šašlyką iš mamuto.

Keliaudami amžiname įšale suradome mamuto kūną, kurį graužė šiaurės lapės. Nuviję lapes pamatėme, kad atradome tikrą retenybę: kūną, ant kurio išlikusi mėsa. Šiaurėje mamutų kaulų labai daug, daugybė žmonių jų ieško, kad pardavinėtų. Tačiau tokių radinių kaip išlikusi mamuto mėsa itin reta. Todėl nedrąsiai atsipjovėme po gabalą ir išsikepėme. Nebuvo taip, kad reikėtų tai daryti iš alkio, maisto turėjome, bet buvo įdomu: ne kiekvienas mokslininkas gali pajusti senovę dar ir skonio receptoriais. Tas mamutas turėjo būti miręs prieš maždaug 20 tūkst. metų. Bet mėsa buvo skani.

– O ar pats rinkote tokias brangenybes, kaip mamutų kaulai, ar nesusigundėte geru uždarbiu?

– Tiesą sakant, turėjau keletą ilčių. Esu geologas, mano darbas susijęs su įvairiomis naudingosiomis iškasenomis, įskaitant ir brangakmenius, todėl buvo laikotarpis, kai juos pjausčiau, apdirbinėjau. Bet galiausiai uždariau savo laboratoriją: tarybinėje Rusijoje nebuvo tinkama rinka.

– Esate suskaičiavęs, kad vykdėte 54 mokslines ekspedicijas, kurios apimdavo po 600–700 kilometrų. Ar jose pasitaikė tokių vietų, kuriose buvote vienintelis jas aplankęs žmogus?

– Į pasaulinio paveldo sąrašą yra įrašyta Putorano plynaukštė, apimanti visas subarktines ir arktines ekosistemas, nepaliestus ežerus ir upes. Kai dirbau joje prieš 30 metų, buvau toks vienintelis. Putoranas apibūdinamas kaip sunkiausiai pasaulyje pasiekiama vietovė. Į plynaukštę galima patekti tik sraigtasparniu, tokia kelionė dabar kainuotų apie 15 tūkst. eurų. Tiesa, galima plaukti itin srauniomis upėmis, bet taip galima ir galą gauti. Putorano upės turi didžiausius slenksčius. Jei aukščiausi ir gerai žinomi Viktorijos kriokliai Afrikoje yra 108 metrų aukščio, Putorano upių aukščiausias krioklys yra 482 m., kai kas skaičiuoja, kad dar aukštesnis.

– Knygoje aprašote ir, pavyzdžiui, akistatą su vilkais, nuo kurių pavyko apsiginti tik šūviais. Ar daug kartų teko žiūrėti mirčiai į akis?

– Neskaičiavau. Apie tokią akistatą iš tiesų ne iš karto pradedi galvoti, tik kai praeina viena, kita diena. Kartą kaip tik į Putaraną mane turėjo užkelti lėktuvėlis, vadinamasis „kukurūznikas“. Prieš pakilimą lakūnai atėjo pas mane ir sako: mūsų paprašė skubiai nugabenti ligonį, jūs dar palaukite, mes per valandą apsisuksim ir grįšime jūsų skraidinti. Po valandos jie negrįžo, o po dviejų sužinojome, kad lėktuvas sudužo ir visi trys juo skridusieji žuvo.

– Ar šiandienos keliautojams rekomenduotumėte leistis į Sibirą?

– Tikrai rekomenduoju. Džiaugiuosi, kai jie atvažiuoja. Štai lietuvių jaunimas su manimi susitinka Krasnojarsko krašte. Nors jie važiuoja tvarkyti tremtinių kapų, jų tikslai kiti – patriotizmo, lietuvybės ugdymas – vis vien jie susipažįsta su tuo kraštu. Sibire yra kai kurios įdomiausios vietos pasaulyje. Kaip pats didžiausias deimantų „sandėlis“ – Popigajaus astroblemą. Net nežinau, kiek milijardų karatų deimantų susidarytų juos visus iš ten iškasus. Bet jie labai smulkūs, tad kol kas niekas nerenka. Šie deimantai atsirado prieš 40-50 mln. metų, kai į žemę krito didelis asteroidas. Nuo jo smūgio visa organika, buvusi žemės sluoksniuose, persikristalizavo į deimantus.

– Jūsų knygoje radau tokią ištrauką: „Ore pilna ledo kristaliukų, o tai reiškia, kad termometro, jeigu jį turėtume, spiritinis stulpelis nusileistų jau žemiau nei 50 laipsnių. Oras tokiu metu darosi aštrus, girdimumas – padidėjęs. Jeigu per tokį šaltį sudėtum lūpas vamzdeliu ir pūstum srovele orą, jis gurgždėtų lyg plėšomas šilkas.

– Kodėl taip darosi? – klausia manęs vienas kajūras.

Atsakau, kad tai treška ledo kristalėliai, plaukiojantys šaltame ore: leisdamiesi jie vienas prie kito liečiasi, trinasi, ir pasigirsta toks garsas. Evenkai netiki. „Oras gyvas, jam labai šalta, ir jis verkia iš šalčio, nenori eiti iš šiltos burnos,“ – aiškina evenkai.“

Atrodo, kad labai daug esate matęs, pajutęs, gal net išmokęs. Ko jus išmokė laukinis Sibiras?

– Jei mane išmestų į tundrą ar taigą visiškai vieną, galiu išgyventi ir kitiems apie tai papasakoti. Situacijose, kai to prireikė, buvau ne vieną kartą. O ieškodamas aukso, deimantų, kitų naudingųjų iškasenų daugiau sužinojau apie žemę. Aišku, ne tiek, kiek dievas žino, bet jei jis žino dešimtukui, tai aš – kokiam trejetukui. Ir tai man malonu.

Svarbiausia pamoka turbūt būtų nenustoti keliauti ir domėtis. Žinote, neseniai mačiau gal dvejų metų vaikutį, kuris, stovėdamas prie lango, braukė per stiklą kaip per telefono ekraną. Dabar dauguma žmonių į visą pasaulį ir žiūri tik per mažytį telefono langelį.

– Kai buvote vaikas, jūsų tėvą nušovė, motiną nuo patirto siaubo suparalyžiavo, o jus su broliu ir močiute išvežė į Jarcevo kaimą, nutolusį tūkstančius kilometrų nuo namų. Kai kurių valstybių lyderiai tada su žmonėmis galėjo daryti ką nori. Kaip manote, ar tokie laikai gali pasikartoti, kol dar esame gyvi?

– Jie jau pradėjo kartotis. Dalyvaudami projekte, kurio tikslas – sutvarkyti lietuvių Sibiro tremtinių kapus, kasmet turime pereiti vis didesnes kliūtis. Mes visi, ten gyvenantys lietuviai, laikomi Europos agentais ir esame labai atidžiai stebimi. Tačiau vietinė Krasnojarsko valdžia mus dar palaiko, rūpinasi kitomis tautinėmis bendruomenėmis, gyvenančiomis Sibire – ja dar galime kliautis.