Švelni deformacija „3x3“

“Klaipėdos galerijoje” veikianti a.a. Levo Bekero (keramika), Anatolijaus Jakimovo (poezija) ir Ramūno Danisevičiaus (fotografija) paroda – sentimentaliai draugiškas trijų kolegų meninis pokalbis, pradėtas ar ne po trijų bokalų, kaip jie patys teigia parodos anotacijoje.

Prisipažinsiu beregint – nemėgstu sentimentalių parodų. Gal todėl, kad pats neretai būnu sentimentalus vertindamas, nes ir man patinka mąstyti apie laiką, jo suėstus daiktus ir veidus. Patinka mastyti, kiek ir ko prarado menininko mintis, kol tapo kūriniu, kiek ji deformavosi. Tačiau švelniai. Taip, ir sentimentaliai.

Ekspozicija – draugiška, kaip gomuriu čiurlenantis alaus gurkšnis. Ir neužstringa ji už egzistencinių dantų, kaip kad norėtų autoriai, norėtų kai kurie žiūrovai.

Norėti yra gera. Gera apskritai norėti. Gera būti. Gera mąstyti. Apie laiką, daiktus ir veidus. Apie tai, kokius juos norėtume matyti. Tačiau apsilankius parodoje tenka žvelgti kitų akimis. To juk ir atėjome. Tai ir pažvelkime, pavyzdžiui, vienu geriausių spaudos fotografų laikomo R.Danisevičiaus akimis. Beje, reikia priminti, kad visi trys autoriai vaizduoja tą patį būvį – tik kitoje medžiagoje. Todėl verčiau pakalbėkime apie bendrą parodos ir kiekvieno autoriaus kūrinių estetiką. Nes temos – pakankamai abstrakčios, taigi lengvai galima pasiklysti formaliose išvedžiojimuose. Sakysite, estetiniuose išvedžiojimuose – sunkiau? Gal, gal, gal, bet paroda turi nuotaiką. Tai ir būtų TAI, dėl ko verta joje apsilankyti.

Grįžkime prie R.Danisevičiaus. Čia pateikiama estetika priešinga jo fotošūviams. Bet tai dabarties tendencija – fotožurnalistai pretenduoja į labiau estetizuotas, rafinuotesnes nei niekinga kasdienybė fantazijas, o menininkai, pyškindami vaizdų serijas, stengiasi būti socialiai šiuolaikiniais kūrėjais. Pastariesiems dar prasčiau sekasi.

Taigi neskirstau – kur fotografijose laikas, veidas, o kur daiktas. Antai katino snukis, spoksatis į puodynę, – kas jis? Gal laikas, o gal veidas? Kas? O gal tik ks, ks, ks... Procesas, kitaip tariant. Ramūnas praslysta visais šiais būtovaizdžiais lengvai, it tinginiaudamas, tačiau prie jo fotografijų vis dėlto sustoji ilgėliau. Yra rakursas. Yra pasakojimas, derantis šiai ir tik šiai vietai. Yra dinamika ir intriga, tiesa, buitinė, bet yra.

L.Bekero paukščiažmogiški indai – viena į kitą ir iš viena kitos besiformuojančios būtybės, iš vieno molio grumsto išsivytuliavusios akys, šumeriškų ornamentų pynės, rankų lipdyba – ir tarsi visai nereikalinga literatūrinė detalių tąsa daro juos perdėm gražiai praktiškais. Tokiais, jog amžinai ko nors naujo ir unikalaus trokštanti meno pažinėjo sielos kertelė galėtų į juos sutilpti. Ar galite Jūs, gerbiamas žiūrove, skaitove, filosofe, stebėtojau, rytmetinės bandelės valgytojau, pasakyti, kiek grožio reikia veide ir daikte, kad juos pavadintume gražiais, ir kiek pastarųjų turi būti aplinkui, kad laikas taptų gražus?

Perfrazavus piliečio-poeto A.Jakimovo žodžius – veidai duoti tam, kad nereikėtų užuosti žmogaus. Samurajiška kažkaip. Bet taip tik regis. Tos haikos ir proziškai nuvarvantys pastebėjimai šalia keramikos glazūrų ir „fotofaktūrų” taip pat atrodo kaip dekoratyvūs papuošimai. Lengvi ir nuspėjami kaip šalti lapkričio kirčiai, nusinešantys paskutinius medžių lapus, prisiminimus apie daiktus, įrėžiantys veiduose dar vieną laiko horizontalę.