Parduotuvių vitrinose prekės uždengtos, o prieš jas valstybės vėliavos spalvų fone pastatytos kartoninės lietuvaitės, Prezidento ar kitų svarbių asmenų portretai, prie jų priderinti kiti valstybės istoriją menantys simboliai. Prie Meno mokyklos (dabar – J.Vienožinskio menų fakultetas) iškilę Gediminaičių stulpai, ant kalno priešais Steigiamojo Seimo rūmus (dabar – Maironio universitetinė gimnazija) – Jogailaičių kryžius. Sutemus visas miestas sužiba tautiniais motyvais suprojektuotomis elektros iliuminacijomis. Kas čia vyksta? Taip tarpukariu švenčiama valstybės šventė.

Lojalumo valstybei paliudijimai

Šiandien daug ką nustebintų dekoracijų, kurtų per didžiąsias valstybės šventės tarpukariu (vasario 16-ąją, gegužės 15-ąją, rugsėjo 8-ąją), gausa ir išradingumas. Jomis buvo puošiamos centrinės valdžios institucijų, miesto savivaldos būstinės, aikštės, gatvės, paminklai, švietimo įstaigos, kareivinės. Savo nuosavybę dekoruodavo ir prekybininkai bei privatūs asmenys.

Puošmenos turėjo ne tik kurti gerą šventinę nuotaiką, kelti patriotinę dvasią, mokyti istorijos, bet ir diegti valdančiojo politinio elito propaguotus idealus. Ano meto spaudoje buvo teigiama: "Kai šalies piliečiai pakabina prie savo namų tautines vėliavas ir papuošia savo butus ir įstaigas tautos ženklais, herbais ir paveikslais, tad jie tuo parodo, kad pritaria ir yra ištikimi savo šalies siekimams, laisvei ir garbei."

Apie tai, kad per šventes reikėtų puošti savo turtą, buvo kalbama spaudoje, primenama ir švenčių organizatorių išleistuose atsišaukimuose. 1928 m. viename jų buvo kviečiama: "Vasario mėn. 16 d. iš pat ryto visas įstaigas, organizacijas ir namų savininkus papuošti savo būstines tautos vėliavomis, kilimais, žalumynais ir garbingų Lietuvos vyrų paveikslais. (...) Vakare, nukabinus vėliavas, gausiai iliuminuoti, parodant kuo daugiausia gražaus sumanumo."

Spauda taip pat sekė, ar gyventojai tikrai pasipuošė. Per šventes čia mirgėjo puošybos apžvalgos, o nepasipuošusiems, pavyzdžiui, 1937-aisiais kauniečiams buvo žeriama kritika: "Tačiau negalima nepažymėti ir pasipiktinimą keliančių įmonininkų, kurie savo prekių, dargi labai neestetiškai sudėtų, reklamavimą, net kartą per metus laiko svarbesniu reikalu nei lietuvių tautos šventę." Būti patriotiški ir pilietiški raginti ir kitų miestų piliečiai. Klaipėdiečių prašyta per šventes paraginti ir kaimyną išsikelti vėliavą. O jei jis to nepadarė, tiesiog nupirkti kaimynui vėliavą ir papuošti jo namą.

Vis dėlto ir pasipuošusieji negalėjo būti ramūs. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje jie būdavo kritikuojami, kad dekoracijos metai iš metų kartojasi, darosi nuobodžios. Dėl to buvo keliamas klausimas, ar nevertėtų, esant ekonominei krizei, apskritai pataupyti.

Kaip puošti?

Per dvidešimt nepriklausomybės metų puošybos mados šiek tiek keitėsi, tačiau kai kurie dalykai dekoracijoms naudoti kone kasmet. Būtinas šventės atributas buvo valstybės vėliava, kuri būdavo visaip modifikuojama. Jos spalvomis gražintos vitrinos, dažytos elektros lempučių iliuminacijos.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais puošybai ypač mėgtas naudoti Vyčio atvaizdas. Pasitaikydavo ir labai originalų jo variantų – kažkas net ryžosi jį sudėlioti iš karoliukų. 1920 m. gegužės 15 d. Kaune "krautuvių ir magazinų languos, žalumynuos ir alyvų gėlynuos, buvo išstatytas Vytis. Kitur Vytis buvo labai gudriai audime išsiuvinėta, o kitur – mozainia, iš įvairių spalvų karolėlių sudėta."

Įprastai puošybai naudotos gėlės, medeliai, šakelės, taip pat įvairūs audeklai, elektros lemputės. Įdomu, kad žalumynai naudoti ir žiemą, tik tuomet rinktasi visus metus žaliuojantys augalai – eglės, tujos ir kt. Matyt, dėl to amžininkų atsiminimuose dažnai teigiama, kad net ir per šventes žiemą "visas Kaunas, o ypač Laisvės alėja ir gretimos gatvės sužaliavo".

Puošybai pasitelkti ir Gediminaičių stulpų, Jogailaičių kryžiaus simboliai. Gyventojai ir įmonės per valstybės šventes ant paslangių statydavo Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, o nuo trečiojo dešimtmečio pabaigos – ypač dažnai ir Antano Smetonos bei Vytauto Didžiojo portretus. Be kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio, į šį panteoną, regis, pateko ir viena moteris – Vytauto Didžiojo motina Birutė. Jos portretas, kaip ir kitų kunigaikščių, buvo masiškai išspausdintas per vieną iš valstybės švenčių, tad tikėtina, kad jis galėjo atsidurti kuriame nors lange.

Įspūdinga dekoracija buvo ir garbės vartai, pro kuriuos praeidavo žygiuojantys šventės dalyviai. Garbės (tarpukariu dar vadinti "triumfali") vartai buvo gaminami valstybės simbolių formos, jų rėmai buvo apipinami žalumynų girliandomis, o visa konstrukcija iliuminuojama. Vakarais miestiečius labai džiugindavo iliuminacijomis nušvitę įvairūs miesto objektai.

700 m girliandų

Pavyzdžiu visiems tapdavo laikinosios sostinės dekoracijos. Kauno miesto puošyba dar XX a. trečiajame dešimtmetyje buvo pavesta Miesto statybos skyriui. Miestas kasmet samdydavo žmones, kurie gamindavo žalumynais, valstybės simboliais puoštus ir iliuminuotus garbės vartus, ruošdavo savivaldybei priklausiusių pastatų dekoracijas. Tam buvo skelbiami konkursai, kuriami projektai, kuriuos įgyvendinti buvo kviečiamos dailidės, elektromonteriai ir kiti meistrai.

Puošybos projektai turėjo būti pateikti aprobuoti miesto burmistrui. XX a. trečiajame dešimtmetyje miestui valstybinių švenčių puošyba atsieidavo po kelis tūkstančius litų. Iškilmingiau puošiama buvo valstybės sukakčių metu (pavyzdžiui, gegužės 15 d. šventės puošybai 1925 m. skirta 5 300 litų, 1928 m. – 7 796,65 lito). Į šią sumą įėjo ir medžiagos ir darbas.

Trečiojo dešimtmečio antrojoje pusėje Kaunui papuošti kasmet buvo nupinama apie 700 m girliandų, už kurių 1 m pynėjoms mokėdavo po 30–40 centų. Girliandomis puošti pagrindiniai miesto objektai: rotušė, Laisvės alėjos prieigos, biblioteka, burmistro namas ar ant miesto kalvų esantys iš toli matomi statiniai, taip pat garbės vartai. Pastaruosius pastačius šventės išvakarėse, jiems prižiūrėti buvo samdomi sargai. Įprastai tai būdavo keli vyrai, kurie statinius prižiūrėdavo paeiliui. Jiems buvo mokama už darbo dieną. Savivaldybei jie pateikdavo sąskaitą, užrašydami darbo dienų skaičių ir dienos atlygį, kuris vidutiniškai siekdavo apie 6 litus.

Dekoracijas kūrė žymūs menininkai

Nuo miesto neatsiliko ir kitos institucijos, kurios dekoracijoms kurti samdydavosi profesionalus. Garbės vartus, iliuminacijas bei kitas dekoracijas kurdavo ir žymūs dailininkai bei architektai. Archyviniai duomenys liudija, kad Vasario 16-osios proga prezidento rūmų iliuminacijai eskizą yra kūręs Vladimiras Dubeneckis. Nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejuje saugomame dailininko Adomo Varno fonde taip pat galima atrasti tautiškais motyvais dekoruotų garbės vartų projektų.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje nemažai valstybės institucijų kūrybinių užsakymų buvo patikėta dailininkui Juozui Jonui Burbai. 1938 m. vasario 16 d., minint valstybės dvidešimtmetį, spaudoje rašyta: "Vasario 16 d. proga šiemet kai kurie pastatai ypač buvo skoningai ir prasmingai papuošti. Paminėtini patys būdingiausieji: Prezidentūra, Susisiekimo Ministerija, visa paskendusi stilingose šviesose, vėliavose ir apsupta dvidešimties vainikų, Centralinio pašto rūmai su 20 viršuje plevėsuojančių vėliavų (šie pastatai dekoruoti dail. Burbos priežiūroje), Valstybės teatro rūmai ir jų vidus (dekoruoti dail.: Andriušio ir jun. Dobužinskio), Užsienių Reikalų M-ja, Karo Muziejus, Pažangos rūmai, Geležinkelių stotis ir kt." Atrodo, kad tarp įvairių institucijų kartais net vykdavo savotiškos varžybos, kas išradingiau ir įspūdingiau pasipuoš.

Ateities viltys

Atsižvelgus į visas puošybos rekomendacijas dekoracijos paprastai buvo įrengiamos dar šventės išvakarėse. O štai šventinę dieną visi miestiečiai kaip į kokį didelį renginį išeidavo į miestą jomis pasigėrėti. Įdomiausia buvo sutemus ir sužibus iliuminacijoms. Tuomet tirštose sutemose sužibėdavo ne tik didingą valstybės praeitį menantys simboliai, tačiau ir apie ateities viltis bylojanti Gedimino pilies dekoracija ar šūkiai "Mes be Vilniaus nenurimsim!"

Štai kokį šventinį Kauną 1929 m. aprašė "Lietuvos aido" žurnalistas: "Jei reikėtų trumpais žodžiais pasakyti, kaip atrodė mūsų laikinoji sostinė Tautos šventės vakare, būtų galima išsireikšti: elektra, visur elektra. Gražiai buvo iliuminuota Prezidentūra. Visa nusagstyta elektros lempučių eilėmis. Viduryje Vytis, viename gale žiba romėniška skaitlinė XI, kitame Gedimino stulpai. Vaikščiojant Laisvės alėja ypatingai traukė praeivių dėmesį ant buvusio pašto valdybos namo padarytas šaulių ženklas visas iš baltų elektros lempučių. Kiek žemiau Vytis, apipintas vainikais su parašu: "Vilnius – mūsų širdis". (...) Didysis prie Įgulos bažnyčios bromas buvo iliuminuotas tautinėmis spalvomis. Gražiai pasipuošė krašto apsaugos ministerija. Visas rūmas apsirengė elektros šviesa, ties fasadu žibėjo Gedimino stulpai ir Vytis. Simbolišką iliuminaciją sukombinavo universiteto pirmieji rūmai. Fasado viršuje, tarp geltonų Gedimino stulpų, raudoname fone, žėrėjo baltas vytis. Aukščiau, ant pat stogo, iš elektros lempučių buvo sukombinuota kažin kas panašus į Gedimino pilį, kuri jungėsi su apatine iliuminacija dviem elektros juostomis. Geležinkelio stotis, Šančių kareivinės, elevatoriaus bokštas, visur iliuminacijos. Karo muziejaus bokšte, Laisvės varpas buvo apvestas elektros lempučių girlianda. Kiek žemėliau didelis Vilniaus paveikslas su parašu: "Mes be Vilniaus nenurimsim". Lietuvos banko rūmai, teisingumo ministerija, pašto valdyba, elektros stotis, skendėte skendėjo elektros šviesoje. Bet originaliausiai iliuminuotas buvo vienas radijo stiebų. Šviesa, kuri ten buvo matyti, panešėjo į sustingusį žaibą. Tarp to zigzago žibėjo skaitlinė XI ir Vyties kryžius."

Kas? Paroda "Prioritetų pasjansas: Valstybės ir Tautos šventės Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.)"

Kur? Istorinėje prezidentūroje.

Kada? Veikia iki 2018 m. vasario 1 d.