Kaip jautriai prozininkai kalbasi su istoriniais faktais, o kaip distopijų kūrėjai reflektuoja praeitį rašydami apie ateitį? Šį kartą kviečiu pasiklausyti pokalbio tarp eilučių: tarp romanistės, užkalbėjimų poetės Tanios Pjankovos iš Ukrainos ir mokslinės fantastikos knygų autoriaus Jeffo VanderMeerio iš JAV.

Galbūt skaitydami iš pirmo žvilgsnio kardinaliai skirtingus romanus pastebėsime, kad jie šnabždasi, atliepia vienas kitą, ir nebūtinai tiesiogiai. Knygos, kurias išsirenkame skaityti tuo pat metu, susipina, vienas pasakojimas praplečia kitą, netiesiogiai paaiškina tai, ką bando sugromuliuoti skaitant pasąmonė.

Kaip išgyventi kitų skausmą?

Kai skaitome distopinius, mokslinės fantastikos romanus, atrodo, kad juose tiek neįmanomų reiškinių, inovacijų, bet iš tiesų distopijose labai daug tikrovės, tikro skausmo ir baimės. Skaitydami George’o Orwello „1984-uosius“ ir žinodami romano parašymo kontekstą, tikrai rasime sąsajų su sovietinės distopijos realistiškumu. Nors bandome atsiriboti, tarsi ta istorija jau būtų nuo mūsų nutolusi ir badas, represijos, trėmimai mūsų nebepalies, bet vis dėlto jie įsigeria į mūsų kaulus, įsismelkia į mūsų pasakojimus.

2024 m. leidykla „Alma littera“ išleido T. Pjankovos, kurią jau greit galėsime sutikti 2025 m. Vilniaus knygų mugėje, romaną „Raudonųjų skruzdžių amžius“ (vertėja Donata Rinkevičienė). Pasirinkusi Holodomorą (1), itin sunkią temą, autorė stačia galva neria į savo tautos kolektyvinės traumos vandenis, užterštus sovietinių represijų. Poetinio užkalbėjimo stiliumi į paviršių iškyla bado nualintos tautos kaulai – visi 14 mln. sunaikintų vyrų, moterų, vaikų, o kiek dar sunaikintų gyvulių, pasėlių, apvogtų trobų. Kalbėdama trijų skirtingų personažų balsais (Dusia, Solia, Svyrydas), autorė perteikia Mačuchų nedistopiškos realybės vaizdinį. Ukrainoje Antrasis pasaulinis karas prasidėjo daug anksčiau, 1933 m. Kol mes Lietuvoje tais pačiais metais dar mėgavomės krupniku, sočiu maistu, progresyvios ateities planais, Ukrainą plėšė badas, trėmimai – ją užpuolė raudonosios skruzdės.

Tikrai stiprus rašytojos pasirinkimas supriešinti prievartinio bado kamuojamus valstiečius su komunisto žmonos Solios terapiniu badavimu. Knygą galima laikyti simboliniu Holodomoro siaubo liudijimu. Gal Solia ir šiuolaikiškai vyro verčiama sulieknėti, susigrąžinti buvusią  figūrą, bet jos vidiniai išgyvenimai tik sustiprina šalia jos mirštančių moterų, vaikų, mušamų vyrų išgyvenimus. Romane daug prievartos, bet ji aparašyta tokia trapia poetine kalba, kuri skandina skaitytoją tuose istorijos vandenyse, griebia už širdies.

„Nuolankiai gulasi ir nuteka kaip upelė tarp krantų…“ (p. 41).

„Ir mano kaukolė pamažu pasiduoda, įdumba, susmenga vidun, kad jau niekados netaptų galva, galinčia mąstyti ir suprasti laiką, kuriame visi atsidūrėme“ (p. 92).

Norėdami suprasti, kokiu laiku gyvename, ką iš naujo patiria ukrainiečiai, turime leistis į tamsiausius užkaborius, atverti užsklęstas duris ir ištraukti į paviršių visa tai, dėl ko kartu kentėjome. Atrodo, sovietinis rytojus iš žmonių atėmė ne tik jų žemę, maistą, bet ir kūnus, mintis. Sovietmečio melioracija, kolektyvizacija, išbuožinimas išsunkė paprastus žmones, įkalino juos. Tiems, kurie patyrė to meto prievartą, dar sunku skaityti knygas apie genocidą, lankytis genocido ir rezistencijos muziejuose. Tačiau mes, laisvės vaikai, galime padėti atsitiesti, įgarsinti tai, ką buvo bandoma nutildyti.

„O badas žudo lėtai, prieš mirtį tave iškankina“ (p. 76).

„Raudonųjų skruzdžių amžius“ ir yra romanas, kuriame tarsi distopijoje bandoma sunaikinti civilizaciją (šiuo atveju – ukrainiečių genofondą), tik čia žmonės buvo naikinami badu, o ne užkratu, kaip kad J. VanderMeerio romane.

T. Pjankova neieško paaiškinimų, kodėl įvyko Holodomoras, – ji konstatuoja faktus ir įvelka juos į psichologizuotą pasakojimą. Atrodo, nepatogu pavalgiusiam skaityti tokį romaną – jautiesi kaltas. Visada jautiesi kaltas, kai per tarpininką išgyveni kitų skausmą. Ar Solia suvokia, kas už jos lango vyksta Mačuchuose? Ar ji girdi iš bado verkiančius ir silpstančius kūdikius? Kaip komunisto žmona, ji turi daugiau privilegijų nei kiti, bet šiame romane ji pavaizduota ambivalentiškai. Tai moteris, netekusi kūdikio, ir moteris, kuri, atrodo, suvalgė savo emocijas, o dabar bando vaduotis iš jų vyro verčiama laikytis bado dietos. Ji – ne Franzo Kafkos „Bado meistras“, į kurį ateina pažiūrėti kiti. Greičiausiai jie žiūri į iš ideologizuoto bado mirštančias kitas moteris, vaikus.

„Jie sakė, kad radiacija būtų pražudžiusi motiną... Gyvename šalyje, kurioje vaikai turi mirti, kad išgelbėtų savo motinas“ (HBO serialas „Černobylis“, 2019).

Gyvename pasaulyje, kuriame žmonės vis dar miršta, kad išsaugotų valstybingumą ir demokratiją. T. Pjankova savo burtažodžiais kalba apie moteris, motinas, mirštančias, kad viltis išdygtų nuo bado ištuštėjusiuose Ukrainos laukuose.

„Ji visą gyvenimą kaip paukštė saugojo mus, mūsų šeimos lizdą, po plunksnelę, po plaukelį išardytą bado, ir net mirdama atnešė snapelyje mums gyvenimo viltį“ (p. 300).

Tikrovės fantazijos vaisius

„Kadaise čia buvo miesteliai ir šen bei ten matėsi niūrių andainykščio gyvenimo reliktų: pūvantys nameliai įgriuvusiais raudonų čerpių stogais, purve iki pusės nugrimzdęs surūdijęs priekabos ratas, štai čia – vos įžiūrimas kadais tikriausiai gyvulių aptvaras, o dabar tik apybraižos stora spyglių paklote padengtoje miško žemėje“ (Jeff VanderMeer, „Sunaikinimas“, p. 9).

Nežinomybė – mūsų laikmečio prakeiksmas. Atrodo, turime visas įmanomas priemones ir informacijos šaltinius, kad numatytume, kas pasaulyje vyks, bet nesame nostradamai. Vis vien mus kankina nežinomybės užkratas. Gal todėl, kad žmonės nenuspėjami? O gal suvokia, kas nutiks, bet ignoruoja, nusisuka nuo degančio pasaulio?

„Pietinio pakraščio“ trilogijos pirmoji dalis simboliškai tarsi atliepia T. Pjankovos mintis apie bandymą išnaikinti civilizaciją. Leidyklos „Kitos knygos“ 2019 m. išleistą (vertėjas Darius Kaunelis) J. VanderMeerio mokslinės fantastikos trilogiją Kimas Stanley Robinsonas apibūdina kaip kafkišką košmarą, nukeliantį į Herberto George’o Wellso ir Jules’io Verne’o paslapčių salas, kuriose žmonės virsta gyvuliais. Labai gyvuliški ir sovietiniai laikai, kai kažkas iš viršaus nusprendžia naikinti tautą.

Sritimi X būtų galėjusi vadintis bet kuri sovietines represijas patyrusi valstybė – taip pat Ukraina ar Lietuva. Tik šiame mokslinės fantastikos romane rašoma ne apie mus, bet apie nesėkmingas ekspedicijas, kurių metu bandoma suvokti, kas nutiko toje teritorijoje.

Per dvyliktąją ekspediciją keturios moterys leidžiasi į atšiaurią, nužmogintą teritoriją. Antropologė, kartografė, psichologė ir biologė gavo užduotį ištyrinėti Sritį X ir sudaryti žemėlapį. Nepažinta aplinka pavojinga – ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Tai tarsi žengti į Černobylį po atominės elektrinės katastrofos, kur radiacija paveikia ir kūną, ir protą. Beveik visos į Sritį X siųstos ekspedicijos patyrė traumuojančių patirčių: vieni nusižudė, kiti išžudė vieni kitus arba grįžo visiškai nusilpę. Kokia mistinė jėga juos taip paveikė?

„Šio garso poveikio neįmanoma suvokti ten nebūnant ir jo negirdint. Negirdint neįmanoma suvokti ir jo grožio. Patyrus sielvarto grožį kažkas tavyje pasikeičia. Sielvartas ima tave užvaldyti“ (p.10).

Romano pradžioje aptikti žodžiai skverbiasi sporomis į kvėpavimo takus, apnuodija ekspedicijos dalyvių mintis, tarsi pasėja abejonės sėklą: „Ten, kur slypi sprangus vaisius, paimtas iš nusidėjėlio rankos, aš pasėsiu mirusiųjų sėklas, kad pasidalinčiau su kirminais, kurie…“ (p. 29).

Ekspedicijos po nepažintas, pavojingas teritorijas parodo tamsiąsias žmonių puses, panašiai kaip ir badas gali privesti žmogų prie kanibalizmo, psichozės. „Yra tam tikrų rūšių mirčių, kurių nereikėtų stengtis patirti dar ir dar kartą; tam tikrų saitų, tokių gilių, kad juos sutraukęs širdyje pajunti lūžtant plieninę grandį“ (p. 52). Tikriausiai apie tokias mirties rūšis rašoma ir „Raudonųjų skruzdžių amžiuje“ – tokias, kurias saugiau patirti per kolektyvinę ir protezinę (2) atmintį.

Kaip negalime persikelti į Sritį X, taip laiko mašina nepersikelsime ir į 1933 m. Ukrainą. Tačiau knygos, kino kronikos, istoriniai šaltiniai dar liudija, kad neišgalvotas buvo badas, tremtis ir žudynės. Šiandien ir mes vykstame į ekspedicijas, tikėdamiesi padėti išgelbėti nykstančias kultūras, palaikyti kovojančios tautos dvasią. Kartais saugome gamtą pamiršdami žmones, o kartais saugome žmones pamiršdami gamtą. Visi pasaulio kraštai liepsnoja ir iš to nerimo bandome ieškoti prasmės. Vieni atsigręžiame į mokslinę fantastiką, kiti – į istorinius romanus. Distopiniuose romanuose visada rasime dalį tikrovės, kuri, nors kiek hiperbolizuota, simboliška, bet visada suvirpina stygas, o jas suvirpinus pasigirsta pati įvairiausia muzika, išjudinanti praeities ir ateities vandenis.

„Tas vanduo – tamsus ir niekuomet neraibuliuojantis – buvo lygus it stiklas, tad jame puikiausiai įžiūrėjome savo veidų atspindžius ir kiparisų šakas, svarinančias kerpių barzdas.“

Kai skaitome, savo atspindį matome tarsi vandenyje. Galime skaityti tik paviršiumi, o galime nerti į pačias gelmes, kur rasime kolektyvinių traumų, bado iškamuotų Ukrainos kaimų. Gal ir tą nepažintą Sritį X?

Kai numirsiu, tai

Supilkit kapą man

Stepės vidury plačios

Ukrainoj mylimoj,

Kad laukų platybes,

Dnieprą ir krantus

Matyčiau, kad girdėčiau

Upę šniokščiant.

Tarasas Ševčenka „Testamentas“ („Zapovit“), 1845

1 – Holodomoras (ukr. Голодомор; iš „морити голодом“ – „marinti badu“) – 1932–1933 m. badas Ukrainoje, kurio metu mirė nuo 3 iki 14 mln. žmonių. Ukrainos Vyriausybė nuo 1991 m. siekia, kad Holodomoras būtų pripažintas genocido aktu. 2022 m. tai pripažino 20 valstybių. Lietuva (kaip Baltijos asamblėjos narė) Holodomorą genocidu pripažino 2007 m. lapkričio 24 d.

2 – Landsberg teorija – „nėra natūralūs, nėra gyvenimiškos patirties produktas [...], bet yra dalyvavimo tarpininkaujant reprezentacijai rezultatas“ (2004).