„Nėra baisesnio prakeiksmo, kaip pagimdyti gražią mergaitę pasaulyje vyrų, koktesnių už rujojančius šunis.“ Ši mintis – tarsi knygos leitmotyvas. Tai nuostabaus grožio geidžiamiausios miesto prostitutės Devi Aju šeimos istorija. Ji – indonezietės ir olando palikuonė – žavinga, ori, stipri, tapusi miesto legenda. O Indonezijoje požiūris į prostitutes panašus kaip ir pas mus Lietuvoje. Taigi ši moteris nusipelnė viso miesto pagarbos, nors ir dirbo šį darbą. Jos šeima kadaise buvo prakeikta. Čia ir visos istorijos ašis.

Anot rašytojo agentų, daug indoneziečių tiki šiuo pasakojimu kaip tiesa, nors apie jį ir nemoko per istorijos pamokas. Taigi per knygą galima atrasti visai naują požiūrį. Jeigu žmonės tuo tiki, vadinasi, tai tikra ir gyva.

Anot lietuviškojo vertimo leidėjų, „Tai keista istorija apie keistus santykius. Magiška, gaivališka ir išties plečianti akiratį. Tai ne tik romanas... Kartais norisi grįžti, atsekti, kaip vienas veikėjas susijęs su kitu. Ir tas atpynimas labai malonus...“ Veikėjai persipynę šeimos ir kitokiais ryšiais, kurie skaitant romaną atsiskleidžia ir pasirodo, kaip autorius viską iki smulkmenų apgalvojo. Žavingi puikiai skurti moterų portretai.

Grožis, nežmoniškai stipri meilė, žiaurumas, viešnamis, beprotybė, žmonės, gyvūnai, lavonai, dvasios, kūnai, ekskrementai, nekaltybė, išmintis ir naivumas – viskas knygoje susilieja į sraunią raibuliuojančią lemties upę. Knyga tarsi kužda, kad gyvenimas nebūtinai priklauso nuo mūsų ar mums. Yra likimas, kuris Devi Aju šeimą išskiria iš kitų. Knygoje daug tamsios magijos ir  kūniškumo. Daug neteisybės. Ši knyga – ir šiek tiek šiurpoka pasaka, ir legenda, kuria tikima kaip tiesa...

„Grožis lyg žaizda“ – tai pasakojimas apie bebaimes moteris, kerštingas dvasias, nuožmius banditus ir komunistų vaiduoklius. Sudėtinga šalies istorija įsiterpia į archajišką mitologinę jauseną. Nuo olandų kolonistų ir japonų okupantų ir revoliucijos, šalies nepriklausomybės paskelbimo iki masinių žudynių ir grįžusios diktatūros...

Supynęs istoriją su vietos legendomis, įkvėptas Melvilleʼio ir Gogolio, Eka Kurniawanas sukūrė gotišką šedevrą, kuriame be perstojo grumiasi tamsos ir šviesos jėgos. Tai kerintis Indonezijos magiškasis realizmas.

Autorius kritikų vadinamas pačiu elegantiškiausiu Indonezijos rašytoju. Eka Kurniawanas (gim. 1975) yra kilęs iš Tasikmalajos miesto Indonezijoje. Studijavo filosofiją Gadjah Mados universitete Džokjakartoje ir jau yra išleidęs keturis romanus, apsakymų rinkinių. The New York Times jį įtraukė į 100 svarbiausių metų knygų sąrašą, knyga gavo Pasaulio skaitytojų apdovanojimą (World Readersʼ Award) ir buvo tarp geriausių metų vertimų į anglų kalbą (Best Translated Book Award).

Analogų neturinti menininkės karjeros istorija

Lietuvių kalba pasirodo ilgai laukti žymiausios iki šiol kuriančios performanso meno atstovės Marinos Abramović (gim. 1946)  memuarai „Eiti kiaurai sienas“ (Walk Through Walls). Leidykla „Kitos knygos“ pasirūpino, kad pirmieji skaitytojai knygą galėtų laikyti rankose per menininkės 72-ąjį gimtadienį, 2018 m. lapkričio 30 d.

M. Abramović vertinama prieštaringai: vieniems ji kūrybinio įkvėpimo ir drąsos šaltinis, kitiems – šiuolaikinės meno industrijos simbolis. Treti žiūri į ją kaip į mokytoją ir naudojasi jos atrastu Abramović metodu – susikoncentruoti ir maksimaliai išgyventi dabarties momentą. Ketvirtiems menininkė – sėkminga žvaigždė, galinti sau leisti asistentus ir plastines operacijas. M. Abramović bendrauja ir su šamanais bei vienuoliais, ir su Lady Gaga... Ji yra moteris, kuri daro tai, ką nori, ir kai kam galbūt yra beribės vidinės laisvės ikona. Šiuose memuaruose ji atsiskleidžia daugybe briaunų ir apie savo gyvenimą – meiles, santykius su griežta motina, sėkmės ir nesėkmes – rašo labai atvirai.  

Svarbi pasakojimo linija – M. Abramović ir kito menininko Ulajaus meilės istorija. Tai dvylika kūrybos ir audringų santykių metų, iš kurių penkeri praleisti furgonu bastantis po Europą beveik be pinigų. Meilė baigėsi dramatišku simbolišku apsikabinimu Didžiosios kinų sienos fone...

Knygoje apžvelgiama beveik penkis dešimtmečius trunkanti M. Abramović karjera bei išskirtinė gyvenimo istorija, padariusi didžiulę įtaką jos kūrybai. Jos gyvenimas nuo jo neatsiejami kūriniai – tai nuolatinis balansavimas ties baimės, skausmo, nuovargio ir pavojaus riba, kompromisų nepripažįstanti emocinės ir dvasinės transformacijos paieška.

Daugiau apie M. Abramović

Partizanų duktė M. Abramović augo Tito laikų Jugoslavijoje, auklėjama nenuilstamo darbo dvasia. Net prasidėjus tarptautinei menininkės karjerai jos gyvenimą vis dar kontroliavo motina –  kasdien dukra namo privalėjo grįžti iki dešimtos vakaro. Tačiau M. Abramović smalsumas, bendravimo troškulys ir balkaniškas humoro jausmas buvo nenumaldomi – jie įsikūnijo menininkės kūryboje ir gyvenime.

Pirmasis M. Abramović solo performansas „Rhythm 10“ buvo įkvėptas seno rusiško išgertuvių žaidimo. 1973-aisiais Edinburgo festivalyje tarp išskėstų savo rankos pirštų kartais susižalodama ji smaigstė peilius ir įrašinėjo garsus. Įsidūrusi į pirštą, ji pakeisdavo peilį. Galiausiai, kai peilių nebeliko, atsuko juostą ir klausydama įrašo vėl pradėjo badyti peiliais. Kai įraše pasigirsdavo, kad peilis pataikė į pirštą, ji sąmoningai vėl besdavo sau peiliu.

Publika buvo sužavėta šio performanso, o M. Abramović suprato, kad atrado tinkamiausią raiškos būdą: „Kai pirmą kartą atsidūriau priešais žiūrovus ir savo idėjas išreiškiau savo kūnu, iškart supratau, kad performansas man yra pati tinkamiausia priemonė. Nei tapyba, nei meno objektų kūrimas niekada nesuteiktų tokių emocijų. Tiesiog žinojau, kad turiu tai patirti vėl ir vėl.“

Vėliau buvo performansai, kuriuos menininkė atlikdavo nuoga. Buvo ir kitokių peržengtų ribų: viename kūrinių ji leido gyvatėms raitytis sau ant galvos ir kaklo, o jos veidas išliko visai bejausmis... Jos kūryboje polinkis į viešumą, mazochizmas persipina su stipriais tiek menininkės, tiek publikos patiriamais dvasiniais išgyvenimais. Abipusio patyrimo intensyvumas tampa maksimalus.

M. Abramović karjera piką pasiekė 2010-aisiais, kai į Niujorko „MoMa“ muziejų pamatyti menininkės ir sudalyvauti jos neįtikėtiname 700 valandų trukmės performanse atvyko 750 tūkst. žmonių. Žmonės laukė didžiulėse eilėse, kad turėtų galimybę vieną minutę pasėdėti priešais menininkę, susitikus su ja žvilgsniu.