Tokia yra ir A.Petrašiūnaitės tapyba – tikra, atsiduodanti ir pratęsianti materialią realybę, nukelianti į kitą plotmę, kurioje kiekvienas jausmas išlaisvina.

– Autoportretas – tai savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Paveikslą "Mano flamenko" nutapiau po pirmos kojų operacijos 2010 m. Ši patirtis buvo tarsi patekimas į kitą realybę, kurioje viskas susipynė: skausmas, kraujas, morfijus. Kraujas tapo raudona lava, šioji – aguonų lauku, korida, flamenko. Iš šių asociacijų kilo pavadinimas, iš vaizdinių atsiskleidė paveikslas. Piešiniai bloknote, to laiko dienoraščiai vedė prie paveikslo sukūrimo. Tai savęs suvokimo ir esamo momento išgyvenimo erdvė.

Kai imu abejoti, stengiuosi išlaikyti pirmąjį impulsą, nuo ko viską pradedu. Tai padeda nepasimesti.

– Koks kūriniuose yra tikrovės ir pagražinto "aš" santykis?

– Pirmąjį autoportretą nutapiau 1983-iaisiais. Buvo kitoks laikas ir santykis su savimi: daugiau uždarumo, nedrąsos. Pagražinti realybės nesinorėjo, ji buvo skurdi, bet paprastuose dalykuose atradau tapybos grožį. Paveikslas "Mano flamenko" perkelia į kitokią tikrovę, kuri primena blogą sapną, tikintis nubusti. Spalvos ir formos deformacija nepalieka erdvės pagražinimui. Deformuota figūra, skilusi į dvi dalis, laiko rankomis apkabinusi kelius, veidas atsiduria torse, figūra lieka be galvos. Tai kūno autoportretas.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretus, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Pirmus autoportretus kūriau žvelgdama į veidrodį, akcentuodama šviesą ir šešėlį, praplėštą erdvę, vaizdo fragmentus. Rūpėjo tapybos klausimai, spalva. Vėliau atėjo suvokimas, kad vaizdas į veidrodį nėra vaizdas į mišką. Kaip rašė Virginia Woolf, "Čia nosis... ten sijonas... Tada vien kelnės... O čia gal veidas... Mes? Bet tai žiauru, pagauti mus tokius, kokie esame, mums nė nespėjus apsimesti... Ir tik dalimis... Tai deformuoja, nervina...". Deformuotas vaizdas kuria naują "aš" – fragmentinį, neįprastą. Veidrodis nupjauna galvą, šviesa sidabriniu pjūklu įsirėžia į veidą, o kūnas tampa deformuota iliuzija.

Kasdienis žvilgsnis priekaištauja veidrodžio atspindžiui, nesutinka su esamu momentu, kritikuoja ir teisia. Nepatinka jam laiko žymės. Tapant mano besikeičiantis "aš" nėra kritiškas laikui.

Dabar, kai kuriu autoportretus, veidrodžio atspindys tyli. Esu akla savo atspindžiui. Imu į rankas pieštuką, popieriaus lapą, ir tai vyksta. Mano "aš" atsiranda tarsi iš niekur, tai nėra mintys apie save. Todėl sunku pasakyti, ar panyru į save, ar žiūriu pro save. O gal tiesiog esu šalia savęs.

– Autoportretai – tai labiau savianalizės ar saviraiškos rezultatas?

– Net savęs neanalizuojantis žmogus keičiasi slenkant laikui. Jei būtume vis tokie patys ir kurtume tokius pačius paveikslus, būtų pasaulio pabaiga, kaip aš ją suprantu, nes mirtume gyvi būdami: gerdami kavą, eidami gatve ar pan. Kartais pasikeitimas yra vos juntamas, jis įvyksta mintyse: kartais – įkyriose, vedančiose į niekur. Kai mintys pasitraukia, tarp jų atsiranda paveikslai. Tai yra labiau saviraiška nei savianalizė, bet ir pastaroji palieka savo pėdas paveikslo pakraštyje.

– Ar juose atsiskleidžia jūsų charakteris?

– Jei tapybos procesas gyvas ir nesumeluotas, charakteris nulemia tapymo eigą. Pati tapyba yra darbas ir ne tik, todėl, manau, atspindi tapančiojo asmenybę.

– Kas tampa lemiamu faktoriumi, pasirenkant autoportretų atlikimo techniką?

– Renkuosi aliejinės tapybos techniką. Ji leidžia dirbti ilgai – sluoksnis po sluoksnio. Kai pradedu tapyti, atrodo, viskas aišku, bet darbo eigoje nuklystu į lankas, todėl tenka grįžti prie to paties paveikslo. Aliejinių dažų klampumas, o kartais skaidrumas, kuria vis naujas galimybes tęsti darbą. Tapyba aliejumi – tai kelionė su nuotykiais: niekada nesu tikra, kas išeis, tada rizikuoju ir palieku viską, ką žinojau, pradedu nuo pradžių. Ir kartais tapybos Dievas nustebina.

– Kurdama autoportretus esate ir portretuojamoji, ir kūrėja. Ar darbuose siekiate pavaizduoti save, kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikiate savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Autoportretus tapau nuo kūrybinio kelio pradžios. Jų yra daug. Vienuose išorinis panašumas yra akivaizdus, kituose – vos juntamas, nes svarbesnis vidinis gyvenimas, emocijos. Savęs nevaizduoju kaip asmens, ir mano pavidalas nėra reikšmingas kaip materijos išraiška. Tai jausmų ir kūno būsenų tapyba. Spalva yra tylus buvimas, ilgesys, sniegas, skausmas, kraujas, triukšmas. Autoportretai – mano gyvenimo kelio ženklai. Net nutapyti interjerai ar natiurmortai yra mano sielos portretai.

– Kūrimo procesas vyksta remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Esu nutapiusi keletą autoportretų iš fotografijų. Pavyzdžiui, "Autoportretą su triušiais" (2012 m.). Radau savo vaikystės (man tuomet buvo apie penkerius metus) fotografiją, kurioje stoviu kambaryje, o šalia liuogsi balti triušiai raudonomis akimis. Užplūdo atsiminimai. Turėjau tai nutapyti, tačiau labiau piešiau, nei tapiau. Laikas nuotraukoje jau buvo išblukinęs kambario ir moters, kuri laikė triušius, vaizdą. Labiausiai patiko jų raudonos akys, todėl paveikslą nutapiau monochrominį, jame tik žiba raudonos triušių akys. Bet svarbi ne nuotrauka, o jausmas, kurį kėlė nuslinkęs laikas ir gyvos, raudonos gyvūnų akys, nepavaldžios laikui, – čia, su manimi, visada.

– Kokia yra fono reikšmė kūriniuose?

– Kartais fonas nėra svarbus ir tada erdvę uždarau juoda spalva ("Mano flamenko"). Paprastas fonas išryškina figūrą ir kartais joje atsiranda erdvė ar jos nuojauta. Kai kuriuose autoportretuose erdvė yra svarbiau už portretą ir tada vienas vaizdas yra klojamas ant kito – tarsi nieko bendra neturinčių vaizdų visuma. Tai paveikslai labirintai ("Autoportretas su pūga", 2017 m.). Kai kuriuose darbuose naudojuosi kitų menininkų darbų citatomis ("Aš ir Frida Kahlo po operacijos", 2016).

Tai jausmų ir kūno būsenų tapyba. Spalva yra tylus buvimas, ilgesys, sniegas, skausmas, kraujas, triukšmas. Autoportretai – mano gyvenimo kelio ženklai.

– Darbų formatai – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Formatas nėra savivertės išraiška. Tiesiog intuityviai jaučiu, kokio dydžio turi būti paveikslas. Vienoks formatas tinka figūrai, kitoks – natiurmortui. Pastarąjį galima tapyti ir didelį. Svarbu yra, kaip tapysiu. Tai nulemia formato pasirinkimą.

– Autoportretuose fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– "Mano flamenko" nutapiau, kai viskas buvo gyva, nedelsiant ir neatidėliojant. Atidėti paveikslo tapymą – tai jo atsisakyti ir tai jokia bėda, tiesiog reikia nemeluoti sau, kad bus geresnis laikas. Nebus kitų progų, tik šis momentas. Todėl beveik visi autoportretai tapyti esamame laike, nors jie skirtingi. Kitokie momentai – kitoks ir kiekvieno iš jų išgyvenimas.

– Kiek laiko užtrunka sukurti autoportretą?

– Kai kuriuos autoportretus sukuriu greitai, tiesa, prieš tai ilgokai būnant nežinojimo būsenos. Prie "Mano flamenko" vargau ilgai – porą mėnesių. Iš pradžių buvo neaišku, vėliau sekė klystkeliai, bet neapleido mintis, kad reikia tęsti. Kartais sunkus darbas nusileidžia lengvumo iliuzijai, bet be jo nebūtų lengvumo. Kai imu abejoti, stengiuosi išlaikyti pirmąjį impulsą, nuo ko viską pradedu. Tai padeda nepasimesti. Nuotaikos kitimas veda į chaosą. O gal chaosas yra nauja tvarka?

– Kuo "Mano flamenko" skiriasi nuo kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Supantis pasaulis visada buvo ir bus priešiškas kiekvienai gyvai būtybei. Tai yra evoliucijos dėsnis. Šiuolaikinės technologijos atvėrė kelią bendrauti, keistis informacija. Bet egzistencine prasme jaučiuosi tarsi vabalas gintaro luite. Įkalintam kūno ir technologija bejėgė atidaryti duris. Nors ką gali žinoti.

– Pažvelgus į kūrinį iš šalies, kokios dabarties laiko aktualijos jame atsiskleidžia?

– Neseniai mačiau dokumentinį filmą apie tai, kad mokslininkai sugebėjo visą žmogaus smegenų informaciją perkelti į kietąjį kompiuterio diską. Taigi mokslas yra didžiausias svajonių fabrikas. Neaišku, ar kvepės jazminai ir čiulbės lakštingalos gyvenant kompiuteryje (raudonojo vyno negersi tai jau tikrai), bet neliks fizinio skausmo, ligų, o mirtis taps klavišo paspaudimu. Kiek tame liks žmogiškosios egzistencijos?

Galima sakyti, tai fantazijos, bet prieš nedaug metų niekas nesvajojo apie mobilųjį ryšį ar internetą.

– Kaip žmogus, vaizduojamas drobėje, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Supančio pasaulio kontekste esu svajotoja.