Kiek namų turi menininkas? O gal rūpintis ir kūrybiniu procesu, ir namų jausmu – per sudėtinga? Kur baigiasi buitis ir prasideda kūryba? Ieškant atsakymo į šį klausimą, iškyla kitas: kurie namai yra svarbesni: dirbtuvė ar buities erdvės? Sielos ar kūno namai? Slenksčio tarp jų nėra.

Skirtis tarp šių namų rūšių labiau fiziška ir pamatuojama (metrais ar kilometrais), nei realiai pajuntama. Neretai pasitvirtina faktas – kūrybinės dirbtuvės glaudžiasi kuo arčiau namų todėl, kad taip išvengiama išorinio pasaulio triukšmo, kai jo nesinori girdėti.

Užuominų apie už sienų vykstančią kasdienybę nėra tapytojo Arvydo Martinaičio dirbtuvėse. Vėjo šiūravimas medžių viršūnėmis ar krintantis lietus – vieninteliai realybės garsai, pasiekiantys šią erdvę. Akcentai – primenantys, kad yra sienos, už kurių – buitis ir pasaulis.

Kodėl kvadratiniais metrais išmatuojama erdvė atrodo kitokia? Nepanaši į kažką, nors tokių pačių daiktų, esančių kiekvienose dirbtuvėse, tikrai galima rasti. Juk kiekvienas menininkas kūrybinėje studijoje atkuria vidinio, sielos, pasaulio vaizdą, išreiškia jį materija – perkelia į kitą būvį.

A.Martinaičio materija – spalva, potėpis ir linija. Iš jų randasi kūrinių personažai: raudonkepuraitės, kiškiai, kaukėti vyrai. "Personažai atsikartoja paveiksluose. Jie juda. Pereina iš vieno būvio į kitą", – atskleidžia tapytojas. Menininko paveiksluose veikėjai – tarsi vienas kito refleksijos, vieno kūno dalys. Jie mainosi tarpusavyje, persikūnija ar sugrįžta atgal į savo pirminį būvį. Tarsi prisidengdami įvairiomis kaukėmis.

"Jei būdamas su žmonėmis esi atviras, tikras – tau gresia sunaikinimas. Kaukės, kuriomis prisidengiame kiekvienas, – tarsi žaidimas, kurio taisyklių paisome, tačiau tas taisykles norisi laužyti ir sukurti kitokį pasaulį. Todėl kūryboje eksperimentuoju. Ieškau. Tai labai svarbu. Man patinka ir provokuoti, tačiau įžūlumo kiek per mažai, reikia visiškai išsilaisvinti, atmesti bet kokias kaukes, tada atrasi, surasi, ieškosi, tai privalu daryti, kitaip nieko nebus, plūduriuosi kaip plūdūras, ir tiek..." – mintimis dalijasi A.Martinaitis.

Tapydamas drobę užgulu su jausmu, logikos šiame kūrybinio proceso etape mažai.

"O tai reiškia visko atsisakymą, transformaciją, gimimą iš naujo, – pratęsia tapytojas. – Tam reikia atsidavimo, todėl tapydamas drobę užgulu su jausmu, logikos šiame kūrybinio proceso etape mažai, ji lieka kaip reziumė. Iš daugybės sukurtų vaizdinių renkiesi vienetus, it deimantus apšlifuoji ir palieki juos gyventi savo įvairiapusį gyvenimą. Aišku, tai tik subjektyvi iliuzija, nes kūryba it koks driežas – rodos, pagauni ją už uodegos, o ji nubėga šelmiškai besijuokdama... Metai bėga, ir kuo toliau, tuo labiau lieka pasilikti tik su tuo driežu, atsiriboti nuo visko, tik čia pasilikti – Didžiajame žaidime. Tos abejonės: kur, ką tu čia darai, visokie buitiniai dalykai, žmogiški dalykai, silpnybės – niekalai, karta nuo kartos genetiškai užkoduota "tapyba yra tai, ką turiu daryti".

Kad patikėtų tuo, menininkui reikia palaikymo, įvertinimo. O pastarasis randamas už dirbtuvių ribų, kur baigiasi solo pasirodymas uždaroje erdvėje ir atsiduriama edvėje, pilnoje skirtingoms šalims, kryptims, kartoms atstovaujančių menininkų ir žiūrovų.

Viena geriausių tokių erdvių Lietuvoje – tarptautinė šiuolaikinio meno mugė "ArtVilnius'17", kurioje A.Martinaitis dalyvaus antrą kartą. "Pristatydamas savo kūrybą pirmą kartą buvau mugei nepasiruošęs: neapgalvojęs ekspozicijos, joje neatsiskleidė kūrybos įvairovė. Šiais metais mugėje dalyvauju savarankiškai, būsiu vienas, todėl norisi padaryti kažką įdomaus, kad pats likčiau patenkintas, dėl to ekspoziciją sudarys ne tik didelio formato paveikslai, bet ir mažos drobės, piešiniai. Esu paruošęs ir atvirlaiškių, iliustruotų mano darbais", – atvirauja dailininkas.

Savo kūrybą jis pateiks įvairiomis formomis – kad ji pasiektų ne tik menu besidominčius, bet ir jį atrandančius "ArtVilnius'17" lankytojus. "Pasinaudoti šia galimybe padėjo Kauno kolegija, Martinaičių paveldo fondas, šeima paremia mano dalyvavimą", – artimųjų palaikymu džiaugiasi kūrėjas.

"Geras jausmas, kai, būdamas greta savo kūrinių, bendraudamas su žmonėmis, patvirtini sau, kad tai ir turi daryti. Mugės metu susipažinti prieina įvairiausi žmonės, junti jų susidomėjimą, pajauti prasmę kurti, nes užvėrus dirbtuvės duris atrodo, kad tai malonumas, kurį jaučia ir išgyvena tik dailininkas, o juk norisi tuo pasidalyti",– sako A.Martinaitis.