Režisierius Aidas Giniotis ir "Keistuolių teatras" spektaklyje "Vasarotojai" nagrinėja dvasinės ir kultūrinės krizės sukeltas problemas.

Ironija ir saviironija

A.Giniotis ir „Keistuolių teatras“ pristatė trijų dalių spektaklį pagal Maksimo Gorkio kūrybą – „Vasarotojai“.
Šiuolaikiniame teatre žiūrovui tapo įprasta regėti visuomenės kritiką ir scenoje bent kartais atpažinti save. Šią misiją užsibrėžė įgyvendinti ir režisierius Aidas Giniotis – nagrinėti Maksimo Gorkio pjesėje aprašomas visuomenės dvasinės ir kultūrinės krizės sukeltas problemas, kurios, menininko teigimu, aktualios ir šandien. Šį kūrinį pritaikyti  scenai režisierius rengėsi kelerius metus.

Pjesės vasarotojai, grimzdami į miesčioniškumo liūną, žiūrovams išpažįsta savo nuodėmes, pasakoja apie jų gyvenimo beprasmybę, svajonių neišsipildymą, nuolatinį nepasitenkinimą ir norą ištrūkti į laisvę, kuris nėra patenkinamas. Nelaimingos santuokos šešėliai, motyvacijos trūkumas ir nuobodulys vaizduojamas (savi)ironiškai, kartais įpinant ir tragizmo elementų, tačiau, deja, neišvengiant nuobodulio ir  nereikalingų, per daug ilgų scenų, kurios akį rėžė jau nuo pirmosios dalies.

Trijų kartų atstovai

Spektaklio pradžioje dėmesį patraukė talentingų ir žinomų aktorių įvairovė. Vaidmenis kūrė „Keistuolių teatro“ trijų kartų atstovai: teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktoriai: Justas Tertelis (Riuminas), Ieva Stundžytė (Sonia), Judita Urnikytė (Julija) ir Aldona Vilutytė (Kalerija), Andrius Kaniava (Šalimovas), Dalius Skamarakas (Zamyslovas).

Kūrybiniame procese dalyvavo kviestiniai jaunosios ir vyresnės kartos aktoriai: Rasa Samuolytė (Olga), Darius Meškauskas (Basovas), Gabija Jaraminaitė-Ryškuvienė (Marja), Viola Klimčiauskaitė (Varvara), Tomas Žaibus (Ziminas), Dainius Gavenonis (Suslovas), Ainis Storpirštis (Vlasas), Vaidotas Žitkus (Semionovas). Galbūt tuo norėta įgyvendinti eksperimentą – sukurti spektaklį, kuriame vaidintų skirtingo amžiaus, patirties, vaidybos mokyklų aktoriai, ir pasiekti atitinkamą efektą, tačiau šis derinys scenoje visiškai nesižiūrėjo ir disharmonizavo spektaklį.

Labiau tinkamas ekranui

Išskirtinė spektaklio trukmė (3 val. 30 min.) taip pat nebuvo privalumas. Nors visos trys dalys režisūriniu sprendimu buvo skirtingos, tai neišgelbėjo kūrinio nuo monotoniškų epizodų gausos. Pirmoje dalyje personažai pasakoja apie savo nuobodų gyvenimą ir negalėjimą (nesugebėjimą) jo keisti. Siužetas pateiktas kadravimo principu: kelios mizanscenos vyksta scenoje vienu metu, pirmaplanio veiksmo vieta yra apšviečiama (šviesų dailininkas Darius Malinauskas) ryškia šviesa, o antrame plane, prieblandoje,  veiksmas vyksta pasitelkiant į pagalbą pantomimą. Įdomus sprendimas – kai kurie smulkūs daiktai: cigaretė, bokalas ir pan. yra menami.

M.Gorkio kūryba žinoma kaip lengviau pritaikoma kino ekranui nei teatro scenai – dėl staigios mizanscenų kaitos susidaro kinui būdinga kadrų kaita. Erdvių kaitą simbolizuoja virš aktorių galvų kabinamos lentelės su užrašais („Virtuvė“, „Kupeta“) ir medinės kėdės, kurios atliko kelias funkcijas.

Antroje spektaklio dalyje, besiaiškindami meilės santykius, vasarotojai tarsi užsuka monotonišką prisipažinimų, kad myli, virtinę, besibaigiančią visiškai netinkančiu ir per ilgu Sonios (I.Stundžytė) pasakojimu motinai (G.Jaraminaitė-Ryškuvienė).

Trečioje dalyje veiksmas priminė fantasmagoriją: didžiulis išsigimęs Olgos (R.Samuolytė) kūdikis, geometriškas ir mechaniškas veikėjų judėjimas scenoje, kontakto vengimas dvelkia visiškos krizės nuojauta, kuri – pagaliau – baigiasi Riumino (J.Tertelis) savižudybe.

Pernelyg ištęstas nuobodulys

Nuobodulio atmosfera kurta įvairiapusiškai. Scenografiją ir kostiumus (dailininkė Ramunė Skrebūnaitė) vienijo gelsvai rusva, blanki, vasariška spalva, visiškai suvienodinusi personažus ne tik išoriškai, bet ir pabrėžiant jų gyvenimų panašumą. Nuolat niūniuojama rusų liaudies dainos „Stiepj da stiepj krugom“ („Aplink vien tik stepė“) melodija (kompozitorius Sigitas Mickis) kūrė pilkos turtingų inteligentų kasdienybės vaizdą.

Nuobodus vasarotojų gyvenimas scenoje pernelyg ištęstas – trumpesnį spektaklį  žiūrėti būtų kur kas įdomiau. Visiškai nereikalingos scenos, kuriose pasakojamos ir vaidinamos ilgos istorijos ir vyksta teatro pasirodymai. Trečiojoje dalyje ir patiems aktoriams akivaizdžiai buvo per sunku – strigo tekstas. Nuobodūs vasarojimo ypatumai virto nuobodžia istorija, neskatinančia žiūrovo susimąstyti. M.Gorkio tekstas tinkamai nepritaikytas teatro scenai, todėl sukelia monotoniškumo ir ištęstumo efektą. Vis dėlto kaip visada žavi režisieriaus techninio preciziškumo siekis: puikiai apgalvotos smulkmenos ir tiksliai atliekami veiksmai.