Pereiti į pagrindinį turinį

Teisininkas: 1529 m. LDK Statutas – unikalus Europos teisynas

Wikimedia Commons nuotr. / Šaltinis – VU biblioteka

XVI a. labai mažai valstybių Europoje buvo parengusios savo išsamius statutus, apie Algimanto Mackaus vardo leidykloje Čikagoje išleistą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos 1529 m. Statutą“ „Amerikos balso“ žurnalistui Broniui Kemešiui pasakojo teisininkas Aleksandras Plateris. „Čia mes turime konstitucinę teisę, turime ir baudžiamąją, ir civilinę, ir šeimos, ir procesinę. Nuo valstybės gynimo iki bičių auginimo – viskas yra įtraukta į tą Statutą“, – sakė jis.

Tokių teisynų, A. Platerio teigimu, tuo metu neturėjo netgi didžiosios valstybės: „Vokietija buvo subirusi į daug atskirų valstybių. Prancūzijoje veikė romėnų teisė. Anglai turėjo savo precedentinę teisę, kuri išsivystė į dabartinę „common law“. Taigi sunku surasti valstybę, kuri būtų turėjusi tada išleistą statutą.“

Kada buvo įrašytas šis pokalbis, nežinoma.

– Ar Jonė Deveikė vertė šį Statutą iš originalios jo kalbos, ar iš kokių tolesnių pataisytų laidų?

– Jonė Deveikė neturėjo, kiek žinau, jokio seno rankraščio ir naudojo profesoriaus Jablonskio redaguotą Lietuvos Statuto tekstą, kuris buvo išleistas prieš „desėtką“ metų Minske. Deveikė gyveno Paryžiuje ir turėjo progos dirbti teisės istorijoje. Ji yra parašiusi straipsnių ir kitų panašių dalykų. Ir ji tą Statutą išvertė. Sirgdama vertė. Prieš jos mirtį visas vertimas dar nebuvo iki galo išlygintas. Tada jos testamento vykdytojas dailininkas Žibuntas Mikšys kreipėsi į mane prašydamas talkos. Aš, aišku, mielai sutikau jam padėti.

– Ar Jums teko daug prisidėti redakciniu darbu baigiant ar lyginant paruoštą vertimą?

– Priklauso nuo straipsnių. Kai kur reikėjo šiek tiek aiškiau stengtis padaryti ar kalbą palyginti ir pan. Nors grynai kalbos atžvilgiu visą vertimą ir kitas knygos dalis peržiūrėjo mūsų kalbininkas daktaras Jonikas.

– Kaip žinome, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos 1529 m. Statutas nebuvo pirmasis Lietuvos Kunigaikštijos teisynas. Gal, daktare, primintumėte apie ankstesnius teisynus, kurie buvo prieš šį Statutą?

– Lietuvoje buvo įvairių teisės šaltinių. Buvo papročiai ar teismų sprendimai, kurie įvairavo tarp įvairių valstybės dalių. Buvo privilegijos luomams, tautybėms, miestams. Magdeburgo teisė buvo miestuose. Ir jau XV šimtmečio gale kaskart vis labiau pasigirsdavo balsų, reikalaujančių rašytų įstatymų, kurie būtų lygiai visiems privalomi ir  kurių turėtų teisėjai laikytis darydami sprendimus. Baudžiamoji teisė buvo surašyta dar didžiojo kunigaikščio Kazimiero laikais į Kazimiero teisynu vadinamą  teisinį aktą. Tas teisynas buvo vėliau panaudotas ir Statuto baudžiamosios teisės nuostatams.

– O kaip Jūs, kaip teisininkas, vertintumėte šį Lietuvos Statutą, kaip teisinį įnašą į bendrąją pasaulio teisės literatūrą?

– Pasakyčiau, kad anais laikais labai mažai valstybių Europoje buvo parengusios savo pilnus statutus. Čia mes turime konstitucinę teisę, turime ir baudžiamąją, ir civilinę, ir šeimos, ir procesinę. Nuo valstybės gynimo iki bičių auginimo – viskas yra įtraukta į tą statutą. Taigi tokių teisynų XVI a. Europoje buvo labai mažai.

– Galėtumėte palyginti, pavyzdžiui, su tuometinių kitų didžiųjų valstybių teisynais?

– Didžiosios valstybės retai kuri tada turėjo. Vokietija buvo subirusi į daug atskirų valstybių. Prancūzijoje veikė romėnų teisė. Anglai turėjo savo precedentinę teisę, kuri išsivystė į dabartinę „common law“. Taigi sunku surasti valstybę, kuri būtų turėjusi tada išleistą statutą.

– Ar galėtumėte pasakyti, kurios valstybės teisinė įtaka labiausiai pasireiškia ar atsispindi Lietuvos Kunigaikštijos Statute?

– Yra vienas įdomus dalykas, kad paprastai mokslininkas, kuris studijuoja Statutą, stengiasi priskirti tuos nuostatus savo tautai. Anot lenkų, čia yra daugiausia lenkiška teisė. Anot rusų – daugiausia rusiška teisė. Yra ukrainiečių ir čekų istorikų, kurie iškelia savo tautos įnašą. Tai parodo, kad tie žmonės, kad ir kitataučiai, kurie yra susipažinę su Lietuvos Statutu, labai jį vertina ir stengiasi pagal išgales priskirti visai ar dalinai savo tautai.

– Ar būtų galima objektyviai pasakyti, kad tai buvo vienas iš didžiųjų bandymų tvarkyti Lietuvos gyvenimą teisinės santvarkos principais?

– Aš manau. Ypač turint galvoje, kad nebuvo pasitenkinta tuo vienu bandymu. Statutas buvo dar dukart perredaguotas. Tik trečia redakcija galų gale patenkino visuomenę – 1588 m. redakcija. Taigi čia buvo daug dešimtmečių užtrukęs teisinis darbas.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų