Katastrofa – akistata su savimi

Knygos "Titaniko" lietuviai" autorės Gerda Butkuvienė ir Vaida Lowell savo kūrinį skiria visiems, kurie dar nesusidūrė su savuoju ledkalniu. Mat toks susidūrimas padėtų suvokti savo vertę, savo drąsą esant ribinei situacijai, susitikus akis į akį su savo demonais. Būtent per "Titaniko" katastrofą išryškėjo juo plaukusiųjų ir mėginusiųjų išsigelbėti tikrasis veidas, jų keturkojų draugų elgesys, likimai.

Katastrofa pakeitė ir išsigelbėjusiųjų likimus. Autorės knygoje pasakoja, pavyzdžiui, apie vieną moterį, keliavusią "Titaniku" su vyru ir keliais vaikais. Įvykus nelaimei vyras paliko moterį vieną su vaikais, nes jis gelbėjo tik savo kailį. Visi šeimos nariai išliko gyvi, tačiau moteris su šiuo vyru po katastrofos išsiskyrė. Beje, laivu plaukė ne tik vyrai, moterys ir vaikai – "Titanike" buvo ir vienuolika (įvairūs šaltiniai nurodo skirtingus skaičius, bet ne didesnį nei trylika) veislinių šunų. Kaip elgėsi žmonės su savo keturkojais draugais, įvykus katastrofai? Ar turėjo su savimi šunų laivu plaukę lietuviai? Koks jų, žmonių ir jų keturkojų draugų, likimas? Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus ieškojome drauge su viena iš knygos "Titaniko" lietuviai" autorių G.Butkuvienė.

Dauguma keleivių – turtuoliai

Knygos "Titaniko" lietuviai" autorės – žurnalistės ir rašytojos V.Lowell bei G.Butkuvienė neatmeta galimybės, kad istoriniame laive galbūt buvo ir daugiau lietuvių nei jų aprašytieji: 27 metų kunigas Juozas Montvila, jaunas spynų meistras litvakas iš Ignalinos krašto Eliezeras Gilinsky ir paslaptingasis Simas Baniulis, galėjęs plaukti prisidengęs svetima pavarde, kad išvengtų persekiojimo dėl vengimo tarnauti carinės Rusijos kariuomenėje.

O štai prašmatnaus laivo keleivių daugumai nereikėjo slapstytis nuo caro žandarų, nereikėjo plaukti ieškoti laimės JAV, kaip tai darė lietuviai keleiviai. Mat ta dauguma "Titaniko" keleivių –  pasiturintys žmonės, keliavę su šeimomis ir net su savo keturkojais augintiniais. Keturkojai keleiviai minimi net keliose minėtos knygos vietose.

Šunys – turtingųjų privilegija

Knygoje "Titaniko" lietuviai" rašoma, kad, laivui skęstant, į gelbėjimo valtį Nr. 7 pirmos klasės keleivė panelė Margaret Heys įlipo kartu su Pomeranijos špicu Lady. Kitoje knygos vietoje teigiama, kad, prieš nugrimztant laivui, turtingiausias "Titaniko" keleivis Johnas Jacobas Astoras nuskubėjo į F denį (jame buvo būdos su keleivių šunimis) ir paleido savo šunį – erdelio terjerą Kitty nuo grandinės. Nėščia J.J.Astoro žmona, sėdėjusi tolstančioje nuo skęstančio laivo valtyje, matė Kitty, laigančią po F denį, kurį jau sėmė vanduo. Šuns šeimininką užmušė nugriuvęs "Titaniko" kaminas, matyt, tuomet, kai laivas lūžo perpus.

Pasak G.Butkuvienės, pateikti knygoje pavyzdžiai byloja, kad keturkojis kompanionas buvo išskirtinai pirmos klasės keleivių privilegija. Lietuviai, plaukę šiuo laivu, buvo antros ir trečios klasės keleiviai, o vienas – įgulos narys.

Leido šunelį į kajutę

G.Butkuvienė pateikė ištrauką iš 2012 m. išleistos britų istoriko ir biografo Richardo Davenport-Hineso knygos "Titanic Lives", kurioje pateikiama daugiau informacijos apie "Titaniku" plaukusius šunis. Toje ištraukoje rašoma, kad Šerbūro uoste JAV leidybos firmos savininkų šeimos atstovas Henrry Sleeperis Harperis įlipo į "Titaniką" su žmona ir pekinų veislės šuneliu Sun Yat-senu, o Margaret Hays, Elisabeth Rothschild ir advokatas Williamas Dullesas – su Pomeranijos špicais.

Minima ir jaunavedžių Bichopų pora. Būtent Helena Bishop įlipo į laivą su mažu šuneliu vardu Fru fru, kurio veislės knygos autorius nenurodė. Kituose šaltiniuose Fru fru vadinama lapdogu (mažu šuneliu). Šį šunelį šeimininkė buvo įsigijusi Italijoje per savo medaus mėnesį. Tad jai buvo leista laikyti Fru fru pirmos klasės kajutėje.

Trys laimingieji

Geraldas ir Loretta Hausmanai savo knygoje "Canine Legends and Lore through the Ages" rašė, kad katastrofos metu liko gyvi tik trys šunys, nors 1912 m. pavasarį iš Sautamptono uosto (Didžioji Britanija) į Niujorką (JAV) išplaukusiame prašmatniame laive, kuriame buvo keliolika šunų, niekas net neturėjo minties apie galimą tragediją.

Knygos autoriai teigia, kad išlikę dokumentai byloja, jog savo Pomeranijos špicą Lady išgelbėjo Margaret Hays, o pekinų veislės šunelį – Henry Sleeperis Harperis. Na, o R.Davenport-Hinesas knygoje "Titanic Lives" teigia, kad ir E.Rothschild išgelbėjo savąjį Pomeranijos špicą. Mat į valtis buvo įleidžiami ir tie keleiviai, kurie nešėsi su savimi mažus šunelius. Pasirodo, tokių atsirado tik trys. Tačiau kaip pavyko išsigelbėti Hausmanų knygoje paminėtam niufaundlandui – didžiuliam šuniui, kurio tikrai niekas nepriėmė į gelbėjimo valtį?

Kilniaširdis milžinas

Minėtoje knygoje teigiama, kad niufaundlandas Rigelis ne tik pats išsigelbėjo kapanodamasis šaltame vandenyje, bet dar ir dairėsi savo šeimininko. Reikia priminti, kad šios veislės šunų gimtinė – Niufaundlando sala. Todėl nenuostabu, kad niufaundlandų stichija – vanduo, kad jiems nebaisus šaltis. Rašoma, kad šis šuo, garsiai lodamas, vis suko ir suko ratus lediniame vandenyje – tai matė gelbėjimo valtyse sėdėję žmonės. Tuo metu tamsoje ir rūke tyvuliavusią nelaimės vietą ("Titanikas" jau buvo paskendęs) pasiekė gelbėtojų garlaivis "Carpathia". Grėsė pavojus, kad jis gali sutraiškyti kurią nors iš plūduriuojančių tamsoje gelbėjimo valčių, bet niufaundlandas Rygelis garsiai lodamas užtvėrė kelią tarp vienos valties ir gelbėtojų laivo. Gelbėtojai atkreipė į jį dėmesį.

Išgelbėję žmones iš valčių, ant garlaivio denio užkėlė ir Rigelį, tačiau šuo tuo nesidžiaugė – persisvėręs per bortą, liūdnai skalijo. Matyt, kvietė savo šeimininką. Jūreiviai prievarta nutempė niufaundlandą į laivo apačią, kur jį priglobė, pašėrė. Teigiama, kad Rigelis neatrodė nei išsekęs, nei peršalęs. Tik labai ilgėjosi nuskendusio šeimininko.

Pasirinko mirtį

Viena "Titaniko" šuns šeimininkė nusipelno ypatingos pagarbos. Apie tai rašė E.Rothschild prisiminimuose apie įvykius prie skęstančio "Titaniko".

Ta ypatinga moteris – 50-metė Elizabeth Isham – Čikagos advokato dukra. Ji plaukė su savo vokiečiu dogu – dideliu, ypač trumpo plauko šunimi (kitur rašoma, kad būtent niufaundlandas buvo jos šuo). Kai moteriai nebuvo leista pasiimti į valtį šuns, ji atsisakė gelbėtis pati ir liko lediniame vandenyje su savo keturkoju draugu. Kai po kelių dienų atplaukė laivas surinkti negyvų žmonių, plūduriavusių vandens paviršiuje su gelbėjimo liemenimis, aptiko apledėjusius E.Isham ir vokiečių dogo kūnus – moteris buvo rankomis apsikabinusi šuns kaklą. Kiti šaltiniai teigia, kad jos kūnas nebuvo surastas.

Užrakino Fru fru kajutėje

Visiškai priešingai, nei E.Isham, pasielgė ponia Helen Bishop, keliavusi laivu drauge su savo vyru ir mažąja Tibeto spaniele Fru-fru. Beje, būtent kaunietė kinologė Kornelija Butrimova nustatė, kad senoje nuotraukoje užfiksuota Fru fru yra minėtos veislės atstovė – iki šiol šios kalytės veislė jokiame aptiktame šaltinyje nebuvo minima.

H.Bishop, išsigebėjusi su vyru po "Titaniko" katastrofos, pasakojo, kad ją, devyniolikmetę, bėgančią pro kajutės duris į valtį, vijosi ir į suknelės apačią dantimis kabinosi jos mažoji Fru-fru, kurią ji buvo įsigijusi Italijoje per savo medaus mėnesį. Deja, jauna moteris nepasiėmė kalytės su savimi – paliko užrakintą kajutėje. Vėliau dėl tokio savo poelgio moteris labai graužėsi. Nepaisant to, kažkodėl atrodo, kad įvykus katastrofai labiau už H.Bishop dėl savo gyvūnų jaudinosi tie aštuoni ar dešimt keleivių, kurie ne savo noru paliko savo didelius šunis skęstančiame laive. Ar įsivaizduojate save esant tokiai situacijai?

Tarp faktų ir legendų

* 1912 m. balandžio 10 d. "Titanikas" išplaukė iš Sautamptono (Jungtinė Karalystė), pakeliui sustodamas Šerbūre (Prancūzija) ir Kvinstaune (Airija). Laive buvo 891 komandos narys ir 1 316 keleivių. Katastrofos metu žuvo 1,5 tūkst. žmonių. Kapitonas nuskendo drauge su laivu, o prisiminkime neseną įvykį Viduržemio jūroje, kur iš apvirtusio "Costa Concordia" laivo kapitonas paspruko vienas pirmųjų.

* Charlsas Mooras, vienas iš "Titaniko" keleivių, planavo nugabenti laivu į Vašingtoną 100 anglų fokshaundų, bet paskutinę dieną, prieš išplaukiant laivui, apsigalvojo.

* Vieni šaltiniai teigia, kad "Titanike" buvo vienuolika šunų, kiti – dvylika, treti – trylika, tačiau beveik visi vieningai tvirtina, kad išsigelbėjo tik trys keturkojai: minimi pekinų ir Pomeranijos špicų veislės šuniukai, tačiau trečiojo išgelbėto ar išsigelbėjusio šuns veislė kelia abejonių – mat vienur minimas niufaundlandas, kitur – dar vienas Pomeranijos špicas. Greičiausiai bus išgelbėti du Pomeranijos špicai ir pekinų veislės šuniukas.

* Daugelyje šaltinių teigiama, kad niufaundlando Rigelio ir moters, atsisakiusios sėstis į valtį be savo vokiečių dogo, istorijos yra išgalvotos, pagražintos – tiesiog legendos. Mat A.E.Isham, kuri žuvo drauge su savo dogu, kūnas nebuvo rastas, o jūreivio ar karininko, kuris globojo Rigelį laive, pavardės komandos sąraše nebuvo.

* 1898 m. išėjo anglų rašytojo Morgano Robertsono (1861–1915) romanas "Futility, or the Wreck of the Titan" ("Tuštybė, arba Titano nuolaužos"), kuriame pasakojama apie transatlantinį britų lainerį "Titan", savo dydžiu pranokusį visus ligi tol buvusius laivus. Šis laineris buvo laikomas neskęstančiu (jame net nebuvo pakankamai gelbėjimo valčių), tačiau paskendo balandžio naktį susidūręs su ledkalniu. Visa ši istorija turi stebėtinai daug sutapimų su "Titaniku", nors romanas buvo parašytas keturiolika metų iki "Titaniko" katastrofos.

* "Titaniko" keleivis Samuelis Goldenbergas plaukė į Niujorką teisėjaut Amerikos prancūzų buldogų klubo organizuotoje parodoje.

* Iš įvairių šaltinių būtų galima sudaryti apytikrį "Titaniku" plaukusių šunų pagal veisles sąrašą: du prancūzų buldogai, pekinų veislės šuniukas, Tibeto spanielis, čiau čiau, Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielis, erdelio terjeras, trys Pomeranijos špicai, vokiečių dogas, airių seteris ir galbūt niufaundlandas.