Ra­sa – gy­vy­bės šal­ti­nis

Vie­ni svar­bes­nių Ra­sų šven­tės at­ri­bu­tų yra van­duo, au­ga­lai, lau­žas. Ir se­na­sis Jo­ni­nių pa­va­di­ni­mas yra nuo­ro­da į van­dens la­šus ant žo­lės – ra­są. O van­duo yra gy­vy­bės šal­ti­nis. Per Ra­sų šven­tę jau bū­na su­ve­šė­ję dau­ge­lis au­ga­lų, pie­vo­se gau­su įvai­riau­sių žie­dų.

Ma­ny­ta, kad Jo­ni­nių (Ra­sų) nak­tį ste­buk­lin­ga ir ra­sa. Jos su­rin­kus rei­kia duo­ti kar­vėms, kad bū­tų pie­nin­gos, pa­bars­ty­ti į dar­žus, kad bū­tų der­lin­gi, kad ne­žel­tų pikt­žo­lės. Bu­vo ti­ki­ma, kad ūki­nin­kas su­lauks ge­ro der­liaus, jei šią nak­tį api­bėgs sa­vo lau­kus ir nuo­gas pa­si­vo­lios ra­so­je. „Ra­sos pri­me­na, kad da­bar – veš­liau­si žo­ly­nai, o ty­riau­sia ra­sa yra ant jų, – pa­sa­ko­jo et­nog­ra­fė Gra­ži­na Ka­džytė. – Pab­rai­dy­ti po ra­są sau­lei te­kant, nu­si­praus­ti – gra­ži apei­ga, tei­kian­ti žva­lu­mo. Žmo­nėms, ti­kin­tiems jos gy­do­mą­ja ga­lia, tai tik­rai pa­de­da.“

Jo­ni­nės dar va­di­na­mos ne tik Ra­so­mis, bet ir Ku­po­le. Ku­po­lės – su­žy­dė­ju­sios, su­ve­šė­ju­sios (žr. ku­pė­ti) pie­vos. Tai ir vais­ta­žo­lės, žo­ly­nų puokš­tės, iš ku­rių bu­ria­ma. „Jo­ni­nės sie­ja­mos ir su šv.Jo­nu Krikš­ty­to­ju, mi­ni­mu bir­že­lio 24-ąją (mū­sų kraš­te įpras­ta var­du­vi­nin­kus svei­kin­ti iš­va­ka­rė­se). Tad, kad ir kaip va­din­tu­me šią šven­tę, kas nors bus tik­ra“, – pastebėjo G.Ka­džy­tė.

Ji pa­brė­žė, kad pa­grin­di­nė šios šven­tės es­mė yra il­giau­siai per me­tus dan­gu­je vie­šin­ti sau­lė (sau­lėg­rį­ža, sols­ti­ci­ja), o vi­sa ki­ta – gra­žūs ly­di­mie­ji ak­cen­tai, ri­tua­lai.

Se­no­sios tra­di­ci­jos iš­li­ko

Alus ar juo­lab ki­ti svai­ga­lai to­li gra­žu nie­ka­da ne­bu­vo sie­ja­mi su gra­žia va­sa­ros šven­tės dva­sia. Tai tik šių die­nų pa­kly­di­mai. „Ten, kur vyks­ta ofi­cia­lios šven­tės – sak­ra­lu­mo ir pro­fa­niš­ku­mo ap­raiš­kų sam­plai­kos ir kar­tų mai­šy­ma­sis, daž­niau­siai truk­do vi­du­ri­nė kar­ta, neį­si­vaiz­duo­jan­ti šven­čių be al­ko­ho­lio. Ta­čiau au­ga ki­ta kar­ta, kuo pui­kiau­siai ga­lin­ti be to ap­siei­ti, – džiau­gė­si et­nog­ra­fė. – Folk­lo­ro an­samb­liuo­se, įvai­raus po­bū­džio veik­lo­se, su­sie­to­se su pa­gar­ba sa­vo kraš­tui, et­no­kul­tū­ros pa­vel­dui, dalyvaujantys jau­ni žmo­nės ži­no apie ki­tas ga­li­my­bes švęs­ti ir mie­lai tuo da­li­ja­si.“

Folk­lo­ri­nio an­samb­lio „Ku­po­lė“ va­do­vė Dai­va Bra­daus­kie­nė taip pat tvir­ti­no, kad dau­ge­lis žmo­nių no­riai šven­čia tik­rą­sias Ra­sas ir su­vo­kia jų sak­ra­lu­mą. „Kiek te­ko kon­certuo­ti vie­šo­se vie­to­se per Jo­ni­nes, ne­ma­čiau gir­tų šli­ti­nė­jan­čių žmo­nių. Ne­pa­si­tai­kė ir jo­kių in­ci­den­tų“, – tei­gė D.Bra­daus­kie­nė.

Folk­lo­ri­nin­kė taip pat tvir­ti­no, kad žmo­nės ži­no ir mie­lai at­lie­ka se­nuo­sius ri­tua­lus: nu­si­prau­sę žy­giuo­ja pro sim­bo­li­nius iš me­džio ša­kų pa­da­ry­tus var­tus, šo­ki­nė­ja per lau­žus, mo­te­rys ren­ka au­ga­lus (ku­po­liau­ja), mer­gi­nos pluk­do vai­ni­kus. „Gal tik ma­žai kas ži­no sak­ra­li­nes Ra­sų šven­tės dai­nas, bet tai su­pran­ta­ma, juk baž­ny­čio­je ka­ta­li­kai taip pat ne vi­sas šven­tas gies­mes kar­tu su cho­ru gie­da“, – kal­bė­jo D.Bra­daus­kie­nė.

Jau­nys­tės šven­tė

G.Ka­džy­tė džiau­gė­si, kad per kiek­vie­nas Jo­ni­nes gau­su gra­žių ren­gi­nių. „Kas­met ra­si­me įdo­miau­sių kvie­ti­mų su­si­tik­ti ant pi­lia­kal­nių, prie upių, eže­rų. Atk­reip­ki­te dė­me­sį į tuos, kur jums siū­lo­ma ne at­vyk­ti pa­žiū­rė­ti, o kartu da­ly­vau­ti, pa­si­dar­buo­ti šven­tės la­bui. Tik­ras Jo­ni­nių iš­va­ka­res (vi­suo­met šven­čia­ma bir­že­lio 23 d. va­ka­rą ar anks­čiau, kol il­giau­sios die­nos ne­pa­si­bai­gu­sios) ga­li­te ras­ti di­džiuo­siuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se“, – sa­kė et­nog­ra­fė.

G.Ka­džy­tė įsi­ti­ki­nu­si, kad Ra­sos yra jau­nys­tės šven­tė. Nes tuo me­tu pa­ti gam­ta yra ku­pi­na jau­nat­viš­ko gy­vy­bin­gu­mo. Po to atei­na bran­da ir ny­ki­mas. „Vai­ni­kų pluk­dy­mas, atei­ties bū­ri­mas, ku­po­lia­vi­mas – jau­nys­tės rū­pes­tis. Jiems svar­bu, ką gy­ve­ni­mas ža­da, – aiš­ki­no G.Ka­džy­tė. – Vy­res­nie­ji jau tu­ri tai, ką pel­nė sa­vo­sios jau­nys­tės me­tais. Jei ne­su­sip­ras lai­ku už­leis­ti jau­nys­tės pie­vų ir ri­tua­lų, tai jų vai­kai ma­nys, kad tai pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių šven­tė, pa­si­žiū­rės ir eis sau, kaip esu gir­dė­ju­si at­si­lie­piant vie­no­je te­le­vi­zi­jos lai­do­je. Vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms la­biau pri­tin­ka va­do­vau­ti žie­mos, ru­dens šven­tėms, na­mų, šei­mos apei­goms.“

Kur ras­ti pa­par­čio žie­dą?

Dar vie­nas iš šven­tės bruo­žų – mi­ti­nio pa­par­čio žie­do ieš­ko­ji­mas. Sa­ko­ma, kad jis at­ve­ria pa­sau­lio pa­slap­tis, su­tei­kia ži­nių, pa­de­da ma­ty­ti vi­sus už­kas­tus po že­me lo­bius.

G.Ka­džy­tė ne­ma­no, kad se­no­vės žmo­nės tuo be­są­ly­giš­kai ti­kė­jo ar ver­ti­no šią le­gen­dą ki­taip nei da­bar­ti­niai žmo­nės. „Tie­są sa­kant, šiuo­lai­ki­niai žmo­nės – kur kas prie­ta­rin­ges­ni, la­biau lin­kę į mis­ti­ką nei ga­na pra­ktiš­ki ir iš­min­tin­gi jų pro­tė­viai. Mū­sų se­no­liai sa­kė: tik­ro­jo lai­ko ne­ži­no­me, to­dėl kiek­vie­ną aki­mir­ką pri­va­lu elg­tis taip, kad ne­pa­da­ry­tum ar ne­pra­si­tar­tum blo­gai, nes ne­ži­nai, ka­da koks ste­buk­las ga­li iš­tik­ti, – tei­gė et­nog­ra­fė. – Ste­buk­las – pa­ts mū­sų gy­ve­ni­mas, o lai­mės ap­raiš­kų iš­min­tin­ga­sis ran­da ir kas­die­ny­bė­je. Ko­dėl ieš­ko­ta pa­par­čio žie­do? Di­džiau­sias smal­su­mas – ras­ti tai, ko iš tie­sų ne­si­ti­ki.“ Et­nog­ra­fė pri­mi­nė gar­sios žo­li­nin­kės pro­f. Eu­ge­ni­jos Šim­kū­nai­tės žo­džius: „Tas, ku­ris ieš­ko pa­par­čio žie­do tam, kad įsi­dė­tų į ki­še­nę, – nie­ka­da ne­ras. Kas ieš­ko no­rė­da­mas žmo­nėms pa­da­ry­ti ge­ra – pa­par­čio žie­das jį pa­ts su­si­ras.“

D.Bra­daus­kie­nė džiau­gė­si, kad į už­marš­tį nuė­jo so­viet­me­čiu su­gal­vo­tos nau­jo­sios pa­par­čio ieš­ko­ji­mo tra­di­ci­jos, kai vie­ni pa­slėp­da­vo pu­to­jan­čio vy­no bu­te­lį su bliz­gu­čiais ar pri­riš­tais sal­dai­niais, o ki­ti ma­siš­kai pul­da­vo į miš­ką jo ieš­ko­ti. „Tik­ro­sios pa­par­čio žie­do paieš­kos tu­ri bū­ti vi­dur­nak­tį vie­nat­vė­je, ty­lo­je. Ki­taip ge­riau nė neieš­ko­ti, juo­lab kad tai nė­ra svar­biau­sias šven­tės ak­cen­tas“, – aiš­ki­no folk­lo­ro an­samb­lio va­do­vė. Ji įsi­ti­ki­nu­si, kad mo­der­nia­me, tech­no­lo­gi­jų ku­pi­na­me pa­sau­ly­je ma­giš­ka gam­tos trau­ka tik stip­rės, to­dėl dar il­gai Lie­tu­vos pie­vo­se skam­bės ku­po­liau­to­jų dai­nos.