Lietuvą jis stebi ir myli iš tolo, bet kartkartėmis grįžta į tėvynę. "Lietuvoje daug žmonių, kurie ir liko žmonėmis. Nepaisant ekonominių sunkumų jie sunkiai dirba ir prisiima atsakomybę", – teigia JAV gyvenantis liuteronų kunigas, poetas, trijų vaikų tėvas Valdas Aušra.

– Jūs tik ką iš leidyklos pasiėmėte savo poezijos knygą "Kelionė, arba Žodžiai ir vaizdai". Kodėl ją dedikavote broliui?

– Tai eilėraščių knyga. Pirmoji buvo knyga-disertacija anglų kalba, išleista vokiečių leidykloje 2013 m. Ją dedikavau visoms mylimoms moterims – mamai, krikšto mamai ir žmonai. Po mamos mirties brolis – svarbiausias žmogus, jaučiu ryšį su juo. Mama kankinosi ilgai – 2011 m. patyrė insultą, gyvenimo kokybė tapo ribota, 2014 m. patyrė antrą insultą ir vegetavo kelis mėnesius. Porą savaičių iki šv.Velykų jau rengėsi išeiti, buvau nusipirkęs iš Čikagos bilietą. Bet ji susitvarkė, leido man parapijoje atšvęsti šv.Velykas ir tyliai, ramiai išėjo po šventės penktadienį.

Knygą parašiau lankydamas mamą. Kai ji sirgo, vykdavau į Lietuvą du tris kartus per metus. Paskutiniai eilėraščiai parašyti jau po jos mirties. Tai ir pasidalijimas savo jausmais, atsivėrimas. Ir kitiems, ne tik broliui.

– Sakėte, kad poezija jums yra terapija. Kodėl? Kasdienybėje nerandate atsipalaidavimo?

– Atsipalaiduoju žvejodamas Viskonsino miškuose, gamindamas maistą, fotografuodamas. Poezija – kitokia terapija. Čia – išsikalbu. Kunigas įprastai klausosi. Pamokslas – kas kita. Neišsakau savo bėdų, sujungiu Dievo žodį, savo ir priešais sėdinčių žmonių patyrimą. Juolab kad prieš mane – skirtingų politinių pažiūrų žmonės, o kalba skirta visiems. Tai nėra asmeninis išsikalbėjimas. Pas psichologą nevaikštau, pas mane patį ateina žmonės kaip pas psichologą. Todėl ši poezija – egzistenciniai klausimai, juos gvildenant yra Dievas.

– Bet Dievas yra visame kame.

– Taip. Ir yra gyvenimo klausimai, kuriuos sprendžiant ir gvildenant dalyvauja Dievas. Mes atskiriame gyvenimą nuo Dievo. Įprastai nueiname sekmadienį į bažnyčią porai valandų, atiduodame duoklę – čia Dievo, čia – mūsų. Ir tarsi gyvename be Dievo. Bet jeigu pripažįstame, kad Jis viską sukūrė, tai turime pripažinti, kad ir toliau dalyvauja savo kūrinių egzistencijoje. Tad gal verta ir Jam skirti daugiau nei porą valandų dėmesio?

– Kas jūs: kunigas, rašytojas, poetas, emigrantas?

– Taip, atsiveria naujos erdvės – dar galiu save pavadinti vyru, tėvu – bet ne tėvu pagal katalikų supratimą, tai yra, ganytoju, o tiesiog trijų vaikų tėvu. Taip pat aš dar ir sūnus. Bet pirmiausia esu žmogus. Augęs ir formuotas Lietuvos sovietmečiu. Dabar gyvenu JAV. Ir mano misija... Ne, ne misija, tai skamba pernelyg reikšmingai. Esu keliaujantis per žemę žmogus.

– Kokiu žvilgsniu ir emocijomis šis keliauninkas mato Lietuvą iš JAV, išvykęs labai įdomiu laiku – 1991 m., kai Lietuva atgavo nepriklausomybę?

– Labai labai įdomiu laiku. Grįžome 1995 m. pabaigoje, prieš pat Naujuosius. Į visiškai kitokią Lietuvą. Gyvenome kitoje Lietuvoje, po to vėl išvažiavome ir vėl sugrįžtame į kitokią Lietuvą. Negyvenu kasdieniu lietuvišku gyvenimu, bet tai nereiškia, kad nestebiu. Stebiu iš tolo. Ir myliu Lietuvą, kaip skamba dainoje, iš tolo. Neverdu toje sriuboje ir turiu neįkainojamą galimybę matyti Lietuvą iš šalies, per atstumą.

Amerikoje sutinku misionierių, gyvenusių Japonijoje ir kitose Azijos, taip pat Afrikos šalyse. Jie, tai vadinama misionieriaus sindromu, nepritampa gimtoje Amerikoje. Jie iki galo nepritampa ir kitose šalyse, bet grįžę po ilgo gyvenimo ten, jau nepritampa tėvynėje, nors ten gimė, brendo, augo.

Kodėl? Jie turi galimybę atsitraukti ir stebėti kritišku žvilgsniu. Ir aš turiu tokią galimybę: matau tendencijas, kas pasikeitę, kas gero, kas – nelabai.

– Kokia ta lietuviška sriuba, ragaujant retkarčiais, atsitraukus, po šaukštelį? Kokio prieskonio trūksta?

– Sriubą reikia valgyti visą. Žinau, nes pats gaminu. Dažnai antrą dieną, pastovėjusi, sriuba įgauna unikalų, tikrą, sodresnį skonį.

– Tačiau net ir ragaudamas gali pasakyti nuomonę. Trūksta česnako, krapų, petražolių, ciberžolės, kario...

– Virimas yra procesas. Nenoriu lįsti į politiką. Amerikoje ir Lietuvoje tendencijos panašios. Stebiu, kas vyksta Europoje. Nesu dalyvis, neįnešu tiesioginio indėlio, todėl nepadoru būti visažiniu, kritiku. Aš linkęs būti stebėtoju. Tačiau ši sriuba darosi skanesnė.

– Skanesnė? Bet kasmet daugėja depresuojančių, emigruojančių, nusivylusių žmonių, jiems trūksta šviesos.

– Tačiau kada būna tamsiausia?

– Prieš aušrą. Taigi dabar – tamsiausias laikas?!

– Ne. Nors gyvenant vienoje vietoje taip atrodo. Šviesa yra nuolat. Mes matome tik vieną pusę. Jei man blogai – ir aplinkoje matome blogį. Ir kad būtų visiems gerai vienoje šalyje, to niekada nebuvo, nėra ir nebus. Emigracija? Nesveikumas. Mes kartais bėgame ir nenorėdami prisiimti atsakomybės. Žvelgiant iš kitos pusės, ši tendencija – vienas sovietmečio palikimų. Šaknys – tos pačios:  atsakomybės baimė. Čikagoje, katalikiškoje parapijoje, per Kūčias nėra kur atsisėsti. Pas mane irgi taip būna. Žinau vieną šeimą – ateina metai po metų į mūsų Kūčių pamaldas. Prieš kelerius metus sakau, gal pasirašysite į svečių knygą? Kam – klausia. Bent vardą žinosiu. Kam – vėl klausia. Žmonės ateina pasinaudoti, bet prisiimti atsakomybės nenori. Yra liuteronų, kilusių iš čia, kurie ateina į bažnyčią tik kartą, du per metus. Jiems to užtenka. Ir mūsų bažnyčioje yra žmonių, prisirašiusių prie parapijos, bet ateinančių retai, įmetančių po dešimtinę. Jiems sakau: ar parapijai nuo tų 50 dolerių bus šilčiau? Pinigų įmeta, bet atsakomybės neprisiima.

Mes kartais bėgame ir nenorėdami prisiimti atsakomybės. Žvelgiant iš kitos pusės, ši tendencija – vienas sovietmečio palikimų.

Taip ir Lietuvoje – bėga, bet atsakomybės neprisiima. Arba JAV – jei dirbi paprastą darbą ir gauni didesnį atlyginimą nei Lietuvoje, nereiškia, kad neturi prisiimti atsakomybės už bendruomenę, visuomenę. Nuo sovietmečio mes neįpratę būti atsakingi už savo, kitų veiksmus, už bendruomenę. Mes galime kritikuoti, bet piršto nepajudinsime, norėdami kažką pakeisti.

– O kodėl jūs, kunige, ne Lietuvoje?

– (Juokiasi) Atsakomybę prisiimu ten.

– Aha, ten, kur daug aukštesnis pragyvenimo lygis.

– Nesakau, kad ten blogai. Mane lietuviška parapija ten pakvietė tapti klebonu, nes tuometis išėjo į pensiją. Ten – mano atsakomybė. 1995 m. sugrįžau čia, dirbau bažnyčioje Vilniuje, Klaipėdoje dėsčiau teologiją. Atsakomybės nebijau, todėl, kur mane pašaukia, ten ir būnu. Esu JAV lietuvių bendruomenės religinių reikalų tarybos pirmininkas, prie parapijos atidariau lietuvišką vaikų darželį – dirbu jau keturioliktus metus. Taip pat įkūriau psichologinės ir dvasinės pagalbos draugiją, kur dirba psichologai, socialiniai darbuotojai, dvasininkai. Turime nemokamą, visoje JAV veikiančią liniją, vyksta seminarai, konsultacijos, organizavau savitarpio pagalbos grupes, esu Mažosios Lietuvos fondo ir draugijos pirmininkas. Atsakomybės turiu labai daug.

– Žinau, kad esate didelis Lietuvos patriotas. Ką šviesaus matote Lietuvoje?

– Brolis mane maloniai stebina. Jis ir vidurdienį, ir vakare sveikinasi "Labas rytas". Todėl, kad esu Aušra, sako. O kai aušra – tai rytas.

Ekonomiškai Lietuva tvirtėja, nors vyresnieji skundžiasi. Jaunimas įsitvirtina lengviau, nes jie neturi to sovietinio palikimo. Vyresniems reikia sėslumo, tvirtumo, užtikrintumo. Iš dalies mes visi nemokame gyventi iš malonės, atsiduodami jai. Nes mes nežinome, kas bus rytoj?

Vis dėlto įpratę, ypač vyresni, kad vienoje įstaigoje dirbs tiek ir tiek metų, gaus pensiją ir galės daugmaž pragyventi. Sistema griuvo, valstybė nenori prisiimti atsakomybės už žmonių išlaikymą, praeities šleifas velkasi. Bet tai – mūsų žmonės, tai – moralinė dilema. Tai – ne ekonominiai, bet moraliniai ir etiniai dalykai.

– Didelė dalis emigrantų ir čia gyvenančiųjų turi teisę kritikuoti – kokia moralė, jei Lietuvą valdo korumpuoti viešųjų specialistų išmokyti kalbėti politikai, kurie tampomi už virvučių oligarchų, bankininkų, kur beveik sunaikinta vidurinė klasė, skiriamas dėmesys karybai, bet užmirštama kultūra ir švietimas, kainos auga katastrofiškai, ekonominį vidurkį iškelia savininkų sau pakelti atlyginimai.

– Taip, matau įžūliai lakstančius prabangius automobilius. Atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų didėja. Vidurinė klasė taip vadinama greičiau pagal išsilavinimą, bet ne pagal pajamas. Beje, ir JAV ji smarkiai sumažėjo, nes atlyginimai neauga ir ten. Atsirado gerokai daugiau skurstančių žmonių, bet nežmoniškai praturtėjo tie keli turtingųjų procentai, darbuotojų ir savininkų atlyginimų skirtumas – dešimtys, šimtai, o kai kur net tūkstančiai kartų. 2007–2008 m. ekonominis sunkmetis kilo ne dėl pinigų, bet dėl moralės.

– Kas žmonėms dabar galėtų būti šviesa?

– Lietuvoje daug žmonių, kurie ir liko žmonėmis. Nepaisant ekonominių sunkumų, jie sunkiai dirba ir prisiima atsakomybę. Nereikia šūkių, kritikos, viskas prasideda nuo savęs – keiskimės patys. Čia sutinku labai daug žmonių, kurie, gaudami kuklų atlyginimą, darbą atlieka su meile. Jam tarsi jokio skirtumo: ar tai atliks atmestinai, atžagariomis rankomis ir uždirbs tiek pat, ar su meile ir atsidavimu. Tai ir yra aušra. Ir Lietuvoje tokių žmonių daug. Fiodoras Dostojevskis yra pasakęs – grožis išgelbės pasaulį. Nežinau, ar grožis. Manau, kad pasaulį išgelbės meilė. Ir nebijokime jos parodyti!

Manau, kad pasaulį išgelbės meilė. Ir nebijokime jos parodyti!

– Gal ne visi mokame mylėti? Gal tik pamilę save tokius, kokie esame – netobuli, išmoksime mylėti ir kitus?

– Melas. Save mes mylime.

– Gal tai ne meilė, o tik mūsų įvaizdis, tai, kas mums patinka savyje? Arba ego, susireikšminimas?

– O kas yra ego? Tai esu aš. Kas yra nuodėmė, kas jos viduryje? – taria angliškai "sin" (nuodėmė). Raidė "i". Ką ji reiškia? Aš (I – angliškai "aš"). Aš esu svarbesnis už bet ką kitą. Dievo įsakymas – mylėk savo artimą, kaip pats save. Turime daug savanaudiškumo, egoizmo ir nesveikos meilės išraiškos. Mes skirstome meilę į meilę tėvynei, kūnišką, brolišką. Bet meilė yra viena. Kaip sako apaštalas Paulius Laiške korintiečiams, meilė neturi nei pykčio, nei pavydo.

– Grįžkime į praeitį. Kas turėjo įvykti, kad biologas taptų teologu?

– Dvasiniai ieškojimai mane kankino seniai. Esu užaugintas liuteroniškoje šeimoje. Jaunystėje, sovietmečiu, nuo to atitolau. Tačiau mane domino teosofija, budizmas, hinduizmas. Ir pamažu apsukęs ratą sugrįžau. Šiais metais dukrai sukaks 31-eri. Mama sakydavo, kad ją reikia pakrikštyti. Aš atsikalbinėjau, sakiau, man aspirantūra, bet 1987 m., kai dukrai sukako vieni, pakrikštijome. Ir tai, netikėtai man pačiam, buvo tarsi sugrįžimas, prisilietimas prie Bažnyčios. Neieškant idealo, neidealizuojant, bet žvelgiant atviromis akimis.

Kiekviena mūsų religinė išraiška turi pliusų ir minusų, bet liuteroniškoji religinė išraiška atitiko mano pasaulėvaizdį ir pasaulėžiūrą. Pradėjau dalyvauti pamaldose, domėtis Šventuoju Raštu, vesti Biblijos skaitymo grupes Kaune, Vilniuje. Ir rimtai rengtis: Šventąjį Raštą galima skaityti kaip pasauliečiui, bet galima pažinti giliau teologine prasme, domėtis dogmatika, filosofija.

Pradėjęs dėstyti, teologijos studentus Klaipėdoje raginau parašyti pusantro puslapio rašinėlį "Mano Dievas". Kaip tai? Jie stebėjosi, sakė, kad tai – labai asmeniška, intymu. Bet jie studijuoja teologiją, todėl turi žinoti, kas yra jų Dievas. Jei nemokės, nedrįs to pasakyti dėstytojui, tai ką kalbės su žmonėmis?

– Kas kunigui yra meilė moteriai – jūsų žmonai Norai? Tai skiriasi nuo meilės kitiems žmonėms?

– Pernelyg nesiskiria. Taip, yra intymumas. Bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad taip pat stipriai galiu mylėti ir kitą žmogų. Savo brolį, giminaitį ar vos pažįstamą. Taip, su Nora yra ir erotinė meilės dalis, norėjimas susijungti. Bet iš esmės meilė nesiskiria, skiriasi tik išraiška. Nora yra ir gyvenimo partnerė, vaikų mama – Gabrielei, kaip minėjau, liepos mėnesį sukaks 31-eri, Jokūbui Vėjui – 20, Nojui Jurgiui – 16 metų. Taip, kunigu tapau, kai Gabrielę jau turėjome, susituokiau prieš 32 metus. Jei Nora nebūtų sakiusi, kad tai – mano kelias, vargu ar būčiau ėjęs į kunigus. Klausiau, ar galiu. Ji sutiko.

– Žmona turbūt patenkinta, kad šeimoje gamina valgyti vyras?

– Gamina ir ji, ir aš. Kartais nenoriu gaminti (juokiasi.) Galiu gaminti iš mėsos, žuvies, jūrų gėrybių. Pats sutrinu žoleles, maišau prieskonius. Nepatinka, kai parašyta – prieskoniai žuviai ar kiaulienai. Aš privalau žinoti, ką konkrečiai dedu į patiekalą. Abu nekepame tik pyragų.

– Kunigas, turintis šeimą. Juk tai kažkuria prasme patogu? Ir kunigas, ir žmona, ir vaikai. Nereikia laikytis celibato.

– Nežinau, kas yra patogu. Šeima kartais trukdo. Neseniai kolega iš kito miestelio prisipažino, kad celibatas kartais labai gerai. Tu nesi prisirišęs prie šeimos, neturi didesnės atsakomybės. Bet jei nepažįsti šeimos gyvenimo, ar gerai suprasi parapijiečius, ką jie patiria? Šeima nėra lengvumas, tai – didelė atsakomybė prieš kitą žmogų. Ir ją reikia nešti, išmokti dalytis, derinti poreikius. Tai – kaip politikos menas, prasidedantis šeimoje. Jei nesugebi susitvarkyti čia ar gali susitvarkyti minioje?

– Jūs studentų klausėte apie Dievą. Kas yra jūsų Dievas?

– (Šypsosi). Mylintis Dievas. Trivienis Dievas, kuris veda, apsireiškia per Kristaus kryžių ir Prisikėlimą. Ir kviečia ištiesti puodelį vandens ištroškusiajam, aprengti nuogą. Kiek galiu, kiek sugebu – padedu. Taip stengiuosi ir keliauti. Visi nesame tobuli, esu padaręs ir klaidų. Bet neklysti, jei nieko nedarai. Vienas  mūsų lietuviškų bruožų – reikalavimas viską atlikti tobulai. Tobulai nemokame užsienio kalbos ir nedrįstame kalbėti. Jei kažkas lietuviškai kalba su klaidomis, taisome. Bet kaip išmoksi, jei nebandysi? Iš karto norime rezultato. Ir neretai, abejodami savimi, nieko nedarome. Reikia veikti, klaidos ištaisomos, išskyrus kelias mirtinas.

– Jūs savo klaidas įvardytumėte viešai?

– Kažką netinkamo esu pasakęs spręsdamas problemas. Ech, tuomet ant dūšios nemalonu. Tačiau atgal nesidairau. Įvertinu ir einu į priekį.

– Mokate atsiprašyti?

– Reikia atsiprašyti. Po to uch... – atsidūsta... – kaip palengvėja, tarsi akmuo nukrinta.

– Kokį pamokslą pasakytumėte šiandien Lietuvoje?

– Pamokslui reikėtų Dievo žodžio. Antraip tai būtų mokymas, paskaita, o paskaitų neskaitau. Paraginčiau nebijoti vienas kitam parodyti meilės, gėrio. Nebijoti pasisveikinti, pažiūrėti į akis, vienas kitą išklausyti. Jei neaišku – paklausk! Mes dažnai vienas kito nesuprantame, nes neišklausome, neklausiame.

– Žmonės dažnai blaškosi nerasdami savęs, savo kelio. Kunigystė ir yra jūsų kelias?

– Aš keliauju. O koks kelias atsivers – nežinau. Gal jis bus labai ilgas, o gal baigsis rytoj. Todėl man šiandien svarbu gyventi taip, kad nebūtų gėda.

Diplomuotas liuteronų dvasininkas

2017 m. balandį Valdui Aušra sukaks 55-eri.

Į JAV jis pirmą kartą išvyko 1991 m., nuolat ten gyvena nuo 1998 m.

1994 m. Šilutės liuteronų bažnyčioje ordinuotas kunigo tarnystei.

1995 m. buvo atvykęs į Lietuvą, turėdamas du magistro laipsnius, ir pradėjo dirbti Vilniaus liuteronų bažnyčioje, dėstyti Klaipėdos universiteto Evalgeliškosios teologijos katedroje.

1998 m. grįžo į Čikagą tęsti daktaro studijų, o nuo 2001 m. tapo aštuntuoju Ziono lietuvių bendruomenės parapijos kunigu. Bendruomenę 1910 m. įkūrė buvęs Tauragės liuteronų bažnyčios klebonas Martynas Keturakaitis.