Jonaviečių DNR
„Tai daugiau nei šventė – tai gyva tradicija, kurioje kiekvienas tampa dalimi didelio, jaukaus ir šviesaus vasaros stebuklo“, – sako Jonavos vicemerė Birutė Gailienė, kuruojanti kultūros sritį ir siekianti, kad per Jonines Jonavoje kiekvienam būtų smagu ir gera.
Jai, užaugusiai Jonavoje, Joninių šventė tarsi įaugusi į kraują – sako, pamenanti nuo pat vaikystės, kaip švęsdavo. „Esu Janinos dukra“, – šypteli pašnekovė, ir tas prisipažinimas yra užtvirtinimas, kokia svarbi ši šventė.
Joninės, Kupolės, Rasos – vasaros saulėgrįžos šventė, švenčiama birželio 24-ąją baltų kraštuose. Latvijoje ši šventė, žinoma nuo XIV a., vadinama Lyguo. Iki krikščionybės įvedimo ji buvo vadinama Kupolėmis arba Rasomis ir buvo švenčiama visą trečiąją birželio dekadą. Atėjus krikščionybei, sutapatinta su Jono Krikštytojo diena, o šventines apeigas imta atlikti jos išvakarėse – birželio 23-iąją.
Laikui bėgant Joninių šventės papročiai kito, nes keitėsi žmonių gyvenimo būdas, neišvengiamai įtakos turėjo sovietų okupacijos metai. Nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio plintant folkloro ir Romuvos judėjimui, Jonines imta vis dažniau švęsti pagal senuosius papročius.
Nuo 1987 m. Jonavoje Joninės pradėtos švęsti kaip miesto varduvių šventė, grįžta prie senųjų tradicijų tęstinumo. 2004-aisiais Joninės Lietuvoje paskelbtos valstybine švente.
„Joninės yra Jonavos identiteto dalis. Juokauju, kad Joninės yra įrašytos į kiekvieno jonaviečio DNR, – net neabejoja Jonavos vicemerė B. Gailienė. – Metams bėgant jos vis labiau ir labiau stiprėja ir etnokultūrine, ir šiuolaikine išraiška“.
Pažinti savo šaknis
Ne vienintelė Jonava švenčia Jonines, tad kuo gi jos išskirtinės būtent šiame mieste?
B. Gailienė atkreipia dėmesį, kad kitose Lietuvos vietose Joninės dažnai turi vieną tematinę liniją, pavyzdžiui, Kernavėje dominuoja etnokultūrinės šventės tradicijos, kiti miestai švenčia labiau šiuolaikiškai, orientuodamiesi į pramoginį šventės pobūdį. „O pas mus dera ir etnokultūriškumas, ir šiuolaikiški dalykai“, – paaiškina ji.
Rengiant Joninių šventę Jonavoje ypač daug dėmesio skiriama priminimui, iš kur atėjome, kas esame, kad lietuviai yra baltų tauta.
„Labai svarbu savo bendruomenei pristatyti mūsų senąsias tradicijas, pasaulėžiūrą, nes mūsų protėviai tuo gyveno ir perdavė kitoms kartoms. Tai labai svarbi mūsų tapatybės dalis, o ji dar svarbesnė šiais laikais, kai daug kalbame apie atsparumą išorinėms grėsmėms. Suvokdami savo tapatybę, pažindami ir suprasdami savo šaknis, susitapatinę su jomis, tampame daug atsparesni toms išorinėms grėsmėms“, – įsitikinusi kultūros Jonavoje puoselėtoja.
B. Gailienė atkreipia dėmesį, kad organizuojant Jonines labai vertinama socialinė šios šventės reikšmė – jos bendruomeniškumas.
Suvokdami savo tapatybę, pažindami ir suprasdami savo šaknis, susitapatinę su jomis, tampame daug atsparesni toms išorinėms grėsmėms.
„Joninės visada buvo šventė, kurią organizuoja visas kaimas, visa gentis. Į jos organizavimą įsitraukdavo visi bendruomenės nariai. Išlaikome tą tradiciją ir patys organizuodami Jonines: ruošiantis šventei dalyvauja ir organizacijos, ir įstaigos, ir patys gyventojai“, – pastebi pašnekovė.
Šventės pasididžiavimu B. Gailienė vadina Jonų kiemą, kuriame ir sutelkiamos visos senosios šventės tradicijos ir edukacijos. „Mums labai svarbu, kad šventės dalyviai susipažintų su visomis Joninių tradicijomis, jas prisimintų ir puoselėtų: čia bus pinami vainikai, vyks odininkų dirbtuvės, kalvystės ir bitininkystės veiklos, net šakotis bus kepamas“, – vardija pašnekovė.
Kiekvienas Jonų kiemo lankytojas, sudalyvavęs patinkančioje veikloje ar edukacijoje, gauna jongrašį – tokį pinigą, kurį galima išmainyti į čia pat iškeptą duoną, pyragus, rankų darbo seges, kitus įdomius dalykus.
Dar vienas įdomus šventės momentas – sūrininkų čempionatas. Čia varžysis sūrininkai su savo gaminiais iš įvairių Lietuvos kampelių, vaišins savo sūriais ir šventės svečius.
Ar papartis žydi mieste?
Didžiausias dėmesys Jonavoje per Jonines – Jonams ir Janinoms. Per mažąja Jonines Jonava tampa Jonų ir Janinų respublika, kuri turi savo kanceliariją ir registruoja Jonus, Janinas, Džonus, Chuanus – visų tautybių Jonus ir Janinas, atvykusius į šventę.
„Šiemet šį sąrašą norime atnaujinti ir pradedame registruoti iš naujo. Kiekvienas Jonas ar Janina per šventę galės užsiregistruoti Jonų respublikos kanceliarijoje, tai bus patvirtinta specialiu antspaudu Jonų konstitucijoje“, – prigijusią smagią tradiciją pristato B. Gailienė.
Anot jos, tai nebūtinai Jonavos gyventojai – registruojami visi Jonai ir Janinos, atvykę į šventę, net jeigu Jonui tik kelios dienos ar Janinai – šimtas.
„Esame bene vieninteliai Lietuvoje, kviečiantys organizacijas ir gyventojus kurti paparčio žiedus“, – intriguoja Jonavos kultūros puoselėtoja.
Pasak B. Gailienės, tai įvairios meninės instaliacijos, kurios atspindi ir pačios organizacijos ar įstaigos idėją ir puošia miestą.
„Tuos sukurtus paparčio žiedus išdėstome po visą miesto teritoriją, gyventojams pateikiame žemėlapį, pagal kurį kviečiame juos surasti, nusifotografuoti, pasigrožėti ir išrinkti patį gražiausią ir įspūdingiausią paparčio žiedą“, – pasakoja vicemerė.
Ši tradicija dar nauja, B. Gailienė sako dar negirdėjusi, kad kur nors kitur tai vyktų.
„Daug miestų organizuoja kalėdinių eglučių miestelius, bet paparčio žiedo kūrimas ir ieškojimas vyksta tik Jonavoje. Tikimės, kad kasmet ši tradicija tik populiarės ir taps garbės reikalu sukurti ir demonstruoti mieste savo paparčio žiedą“, – optimistiškai nusiteikusi pašnekovė.
Šventė be alkoholio
„Mūsų Joninės yra be alkoholio, todėl šią šventę renkasi tie žmonės, kurie nori švęsti kultūringai, kartu su šeimomis, su vaikais. Sulaukiame svečių iš įvairių miestų, iš sostinės ir net užsienio šalių“, – pastebi vicemerė B. Gailienė.
Visuomet per Jonines Jonavoje rengiama misterija, bet ir kasmet į šventę atvykstantiems žmonėms neteks nusivilti, nes šiemet jis bus kiek kitokia, nei įprastai.
„Į pagalbą pasitelkėme šviesos dailininką Arvydą Buinauską. Jis su komanda kuria instaliacijas šiai misterijai, tad Joninių slėnį supantys medžiai ir kalvos prabils šviesomis ir garsais, o misterijoje „O kalnas, kalnas“ pasirodys daugiau kaip 100 dalyvių. Reginys bus tikrai įspūdingas“, – žada B. Gailienė.
O kas nori šiuolaikiškos programos, galės mėgautis koncertu. Juolab kad šiemet tam bus skirtas visas Joninių slėnis, čia tilps dar daugiau žmonių – scena ir misterijos vieta bus matomos iš visų pusių, nes mugė šiemet vyks Joninių slėnio prieigose.
„Viską bus galima stebėti nuo Joninių slėnio šlaitų – tereikia pasirūpinti pledukais ir patogiai įsikurti. Svarbiausia, kad būtų geras oras, nes tai pusė šventės sėkmės. Stengiamės, kad Joninės būtų visų šventė – čia bus ką veikti visiems – nuo mažiausio iki seniausio“, – neabejoja Jonavos vicemerė.
Be ko neįsivaizduojamos Joninės?
SAULĖ. Tai svarbiausias šventės simbolis. Tikėta, kad saulėgrįžos metu Saulė iš savo rūmų išvažiuoja su aukso, sidabro ir deimanto arkliais pas savo vyrą Mėnulį. Pamatyti šį įspūdingą reginį žmonės eidavo į specialias medines ar akmenines stebyklas. Saulė suteikia šviesos ir šilumos derliui, bet gali jį ir sunaikinti – per kaitrą ir sausrą išdeginti, todėl žmonės melsdavosi Saulei, kad derlius sėkmingai užaugtų, taip pat dėkodavo už šilumą, šviesą, prašydavo jos kuo daugiau šviesti.
VARTAI. Jie yra tarsi riba tarp kasdienio ir sakralaus pasaulio – į sakralumo kupiną šventę reikia įeiti pro žolynais ir žydinčiomis gėlėmis apipintus vartus. Įėję pro tuos vartus žmonės tampa visateisiais šventės dalyviais.
ŠVENTA UGNIS. Ant aukuro uždegama ugnis, kuri simbolizuoja moralinį apsivalymą. Tiesa, šiandien ugnis dažniausiai įžiebiama ne ant aukuro, bet tiesiog sukuriamas Joninių laužas. Ugniai degant reikia pasidžiaugti atliktais darbais, išsakyti viltis ir lūkesčius ateičiai. Laužas simbolizuoja sveikatą ir laimę šeimyniniame gyvenime. O kas gi nenori būti laimingas? Todėl per Joninių laužus šokinėja ir jauni, ir seni. Priešaušriu šventa laužo ugnis, dainuojant Joninių dainas, būdavo iškilmingai nešama į namus užgesusiems namų židiniams vėl įkurti. Šventos ugnies būtinai nešėsi jaunavedžiai, kad šeimos gyvenimas būtų taikus ir laimingas. Ritualinės ugnies pelenais pabarstydavo dirvas, į jas prikaišiodavo nuodėgulių, apsaugančių derlių nuo kenkėjų. Laužas dažniausiai kuriamas apylinkės aukščiausioje vietoje. Seniau kaimai net varžydavosi tarpusavyje, kurio laužas bus didesnis ir kurio laužo liepsnas ir dūmus matys toliausiai. Kai kur ugnį iškeldavo ant tam specialiai įsmeigtos karties, o nuo kalnelių buvo ritinami degantys ratai. Didelis laužas ir mūsų dienomis išlieka išskirtinis Joninių šventės akcentas.
VANDUO. Per Jonines nuo seno ypatingas dėmesys buvo skiriamas vandeniui. Tikėta, kad kuo didesnė rasa Joninių rytą, tuo gausesnis bus derlius, o prieš saulei užtekant ji turinti ir gydomųjų galių. Rasa – gyvybės simbolis, todėl ryte rasa nusiprausęs žmogus pasijunta žvalesnis, o jo veidas tampa skaistus. Rasa netgi prausiami ligoniai, tikintis pasveikimo. Rasa naktį buvo surenkama braukant drobulę po pievas, ypač vertino rasą nuo rugių. Joninių naktį, prieš saulėtekį, buvo maudomasi upėse, išsirengus nuogai, voliojamasi rasoje. Tikėta, kad tai suteiks sveikatos, jėgų.
KUPOLIAVIMAS. Viena svarbiausių senųjų apeigų buvo kupoliavimas – žolynų rinkimas. Juos reikėję rinkti iš septynių arba devynių laukų. Tikėta, kad Joninių naktį surinkti žolynai turi ypatingų gydomųjų ir magiškų galių. Į laukus dainuodamos išeidavo kaimo moterys ir merginos, apsirėdžiusios baltais drabužiais. Surinkusios žolynus, apvainikuodavo aukštą kartį – kupolę, ir pastatydavo prie rugių lauko kaimo pakraštyje. Tokią pat kupolę statydavo ir prie sodybos vartų. Dalį žolynų šeimininkė sukaišiodavo į trobos sienas ar virš sijų, skirdama po puokštelę kiekvienam šeimos nariui, vėliau stebėdavo – žydės ar nuvys. Pagal tai spręsdavo apie šeimos nario laukiančią ligą ar mirtį. Dalį surinktų žolynų sušerdavo karvėms, kad gausiau pieno duotų, kitas išdžiovindavo ir naudodavo kaip vaistus nuo ligų. Tomis žolelėmis smilkydavo susirgusius žmones ir gyvulius. Žolynų kuokštelius užkišdavo tvarte ir laikydavo iki Kalėdų – tikėjo, kad apsaugos gyvulius.
VAINIKAS. Tai nemirtingumo ir meilės simbolis. Vainikai iš gėlių – dažniausiai merginų puošmena. Iš rugiagėlių, dobilų, ramunių, rūtų ir kitų surinktų žolynų jos pynėsi dažniausiai du vainikėlius: vienu puošė galvą, kitą naudojo burtams. Mesdavo sau per galvą į beržą ar gluosnį, taip tikėdamos sužinoti, po kelerių metų ištekės – iš kelinto karto užsikabins už šakos, po tiek metų bus vestuvės; plukdė vandeniu – jei vainikai susilies ir neišsiskirs – kitais metais ištekės. Grįžusios namo vainikėlius laikydavo visus metus kaip sveikatos ir laimės simbolį. Ąžuolo lapų vainikai, simbolizuojantys stiprybę, būdavo pinami ir dovanojami Jonams ir Janinoms arba kabinami ant varduvininkų namo durų. Kai kur gyvavo paprotys nupintą vainiką padėti kryžkelėje – žmonės tikėjo, kad taip padarę susapnuos savo ateitį.
PAPARČIO ŽIEDAS. Joninių vidurnaktį reikia ieškoti pražystančio paparčio žiedo, kuris dar vadintas Perkūno ugnimi. Tikėta, kad jį radęs taps visažiniu, nes Joninių naktis, kaip ir Kalėdų naktis, yra nepaprasta. Dar, sprendžiant iš surinktų pasakojimų apie baudžiavos laikus, kad tas, kuris nori surasti paparčio žiedą, turi eiti į tokį papartyną, kuris būtų taip toli, kad nesigirdėtų nei žmogaus balso, nei gaidžio giedojimo, nei šuns lojimo. Atvykus vieton, reikia šermukšnio lazda aplink save apsibrėžti ratą, jo viduryje patiesti baltą paklodę, pastatyti indą su švęstu vandeniu, padėti maldų knygą ir uždegti žvakę, o po paparčiu patiesti šilkinę skepetaitę. Taip pasiruošus reikia melstis ir laukti, kada ant patiestos skepetaitės nukris ugnimi šviečiantis, bet nedeginantis, panašus į deimantą paparčio žiedas. Laukiant ypatingos akimirkos tenka nugalėti daug kliūčių ir pavojų, kuriuos įveikia ne kiekvienas, nes sukyla visos pragaro ir tamsybių galios, kurios pavydi laimės ir panaudoja įvairiausias priemones, kad įbaugintų žmogų ir priverstų atsisakyti sumanymo – siekia, kad žmogus netaptų visažiniu. Tačiau nepakanka surasti paparčio žiedą, dar reikia sugebėti jį išsaugoti, kitaip tariant, – žmogus savo dvasiniu brandumu turi būti vertas turėti žiedo suteikiamas galias. „Ar paparčio žiedą turi, kad viską taip žinai?“ – sako žemaičiai.
Senieji tikėjimai
• Tikėta, kad Joninių naktis yra raganų ir kitų piktųjų dvasių siautėjimo metas.
• Dar XX a. pradžioje kaimo gyventojai pasakodavo, esą Joninių vidurnaktį raganos, pasibalnojusios kiaules, organizuodavo susitikimus kryžkelėse, o susirinkusios lėkdavo trankiai švęsti ant Šatrijos ar Rambyno kalno.
• Tikėta, kad tą naktį raganos verda košę iš rugių rasų ir taip užleidžia kerais pasėlius.
• Bijota, kad raganos gali pakenkti ir žmonėms – susargdinti, paversti gyvūnais arba vilkolakiais.
• Raganavimu užsiimantys kaimo gyventojai per Jonines mėgindavo pervilioti pieną iš kaimynų karvių: braukdavo koštuve, marška ar rankšluosčiu per rasotą pievą, kur ganosi kaimyno karvės; pasiraudavo iš kaimyno pievos žolės, išsitraukdavo šiaudų iš kaimyno tvarto stogo, ką nors stengdavosi pasiskolinti.
• Norėdami apsaugoti savo gyvulius nuo tokių monų, kaimo gyventojai Joninių išvakarėse tvartų duris ir langus apkaišiodavo aštriais arba badančiais daiktais, dilgėlėmis ar šermukšnio šakomis, dygiais augalais, užremdavo akėčiomis, užkišdavo bažnyčioje šventinta žvake, šalimais padėdavo kryžių. Kryželius nupiešdavo ir ant galvijų arba nutepdavo degutu karvių ragus.
• Manyta, kad kuo toliau Joninių laužo ugnis apšvies laukus, tuo didesnis bus derlius.
• Į laužą mesdavo išrautų piktžolių, tikėdami, kad jos sunyks.
• Tikėta, kad jei mergina ir vaikinas peršoka laužą susikibę rankomis – jų laukia vestuvės.
• Saulei nusileidus moterys nekalbėdamos žolynų puokšteles mesdavo ant namo stogo, kad namus aplenktų gaisrai, ligos, raganos ir visokios nelaimės.
Naujausi komentarai