Kiaušinis yra tobulas

Pavasaris – ne tik metų laikų kaita, bet ir atgimimo metas, kurį nuo seno lydi ypatingi gamtos ženklai. Vienas jų – parskrendantys paukščiai. Jų sugrįžimas žmonėms visais laikais buvo svarbus ir reikšmingas, o kartu tapo ir Velykų papročių dalimi.

Neatsitiktinai ir kiaušinis, simbolizuojantis gyvybės pradžią, tapo neatsiejama pavasario šventės dalimi, kurią iki šiol švenčiame margindami kiaušinius paukščio pėdutę primenančiais raštais.

„Velykos labai dažnai vadinamos pavasario švente, šiandien jos dažnai suvokiamos tik kaip margučių marginimo pramoga, bet akcentuoti tik pramogą būtų pernelyg siauras Velykų supratimas“, – sako tautodailininkė, etninės kultūros mokytoja ekspertė Eglė Vindašienė ir kviečia prisiminti senąsias tradicijas, simbolius ir prasmes.

Pasak jos, paprotys marginti ir ridenti kiaušinius siekia ikikrikščioniškus laikus. Akmeninis XIII a. margutis buvo rastas Gedimino pilies teritorijoje. „Etnografiniai šaltiniai rodo, kad dovanotas Velykų kiaušinis, išmargintas gyvybės medžio simbolika, turi nepaprastai daug galių žmogaus gyvenime. Jis galįs perimti žmonių ir gyvulių ligas, nuvalyti dvasios nešvarumus“, – aiškina E. Vindašienė.

Žmonėms atrodė, kad kiaušinis yra tobulas: paprastos formos, ramios spalvos, o jo viduje slypi stebuklinga gyvybės galia. Norėdami suteikti dar daugiau prasmės, kiaušinius margino. „Juk kiaušinis – gyvybės pradžia. Dėl to jis ir anuomet buvo, ir dabar laikomas stebuklingu“, – priduria pašnekovė ir pabrėžia, kad Velykų stalą puošiantis margutis yra senosios, iki žemdirbių laikų gyvavusios bendruomenės simbolis, bet margučių ar Velykų avinėlio dėjimas į padaigintas avižas – jau naujesnės, žemdirbiškos tradicijos apraiška.

„Kaip per Kūčias kalėdaitį laužia tėvas ar senelis, vyriausias šeimos vyras, taip per Velykas buvo ir tebėra tradicija šventintą margutį, parneštą iš bažnyčios, motinai ar močiutei, vyriausiai šeimos moteriai, padalyti visiems šeimos nariams“, – senųjų papročių atsikartojimą kalendorinėse šventėse primena E. Vindašienė.

Ypatingai: dar XX a. pradžioje Velykų eglutė, vadinama kiaušinyku, buvo dažna šventinio stalo puošmena. / Lietuvos etnografijos muziejaus archyvų nuotr.

Ornamentai – protėvių laiškai

Tiek seniau, tiek šiais laikais marginami margučiai – tikrai labai gražūs, neretai – tiesiog tautodailės kūriniai. Anksčiau būdavo dažoma augaliniais natūraliais dažais, svogūnų lukštais ar kitomis gamtinėmis priemonėmis; kiaušinius margindavo ir karštu vašku, naudodami pagaliuką arba smeigtuką, skutinėdavo mažu peiliuku, raštus išgaudavo aprišdami pirmosiomis žolelėmis – rūtų šakelėmis, žemuogių ar garšvų lapeliais. Dabar galima nusipirkti cheminių dažų ar net tam paruoštų įvairių priemonių.

„Visi kiaušinių ornamentų elementai turi savo reikšmes. Raštai – ne atsitiktiniai, o labai prasmingi. Tai lyg protėvių laiškai, kuriuos ne visi moka perskaityti“, – atkreipia dėmesį tautodailininkė E. Vindašienė.

Pasak jos, senovės lietuviai Velykų kiaušinius margindavo saulėmis, mėnuliais, žvaigždėmis, javų varpomis, rūtų šakelėmis, žalčiukais, paukščių pėdutėmis, švaistikais. „Visa tai atspindi lietuvių garbinamą gyvybės medį, įprasminantį pasaulį, visatąׅ“, – paaiškina pašnekovė.

Kiaušiniai seniau paprastai būdavo marginami Velykų išvakarėse – Didįjį šeštadienį. Tai dažniausiai darydavo šeimos moterys ir merginos, bet leisdavo savo išmonę parodyti ir vaikams.

Saulučių skutinėjimas ar dažymas vašku ant kiaušinių žmonėms siejosi su viltimi, kad metai bus saulėti, žalčiukų ženklai skleidė žinią, kad pavasarį pabus gyvybė.

„Galvojama, kad ir margučių spalva – neatsitiktinė. Juodas margutis simbolizuoja žemę, raudonas – gyvybę, vaisingumą, žalia – augmeniją, mėlyna – viltį, vaiskų dangų, gerus orus, o geltona ir ruda – subrendusius javus, gausų derlių“, – aiškina etninės kultūros mokytoja E. Vindašienė.

Anot jos, etnografai tikina, kad, susėdus prie Velykų stalo, pirmuoju margučiu reikia dalytis visai šeimai. Svarbus ir margintų kiaušinių daužymas vieno į kitą. Jokiu būdu negalima imti įtrūkusio kiaušinio: kieno margutis tvirtesnis, tam ir metai bus geresni.

Dovanotas Velykų kiaušinis, išmargintas gyvybės medžio simbolika, turi nepaprastai daug galių žmogaus gyvenime.

Seniau prie Velykų stalo žiūrėdavo, kuris margutis tvirčiausias, ir jo nesuvalgydavo. Arba tvirčiausią, arba gražiausią, bet būtinai išrinkdavo vieną margutį ir laikydavo namuose visus metus, iki kitų Velykų, – jie saugodavę sodybą nuo perkūno, nuo žaibo.

Ar stovės ant stalo kiaušinykas?

Velykos – didžiausia pavasario šventė, tad neįsivaizduojama be žalumynų ir kitokių puošmenų. „Dauguma pasakotojų, duomenų pateikėjų mini višžalį augalą, išsprogdintus berželius, javų želmenis, todėl galima teigti, kad vieta, kur vyksta žmogaus gyvenimo ar gamtos ciklo virsmas, buvo susijusi su žalia spalva“, – sąsajas su senais laikais įvardija E. Vindašienė.

Jos teigimu, žaliai išpuošti kambariai galbūt buvo tarsi ženklas, reiškiantis atgimimą naujam būties etapui.

Šventinis Velykų stalas puoštas įvairiais žalumynais: prasprogusiomis beržo šakelėmis, rugių želmenimis, želdintų avižų ar miežių kalneliais dubenyse, vazonėliuose.

„Grūdų pasėdavo iki Velykų likus dviem savaitėms: pamirkydavo šiltame vandenyje, pabrinkusius sumaišydavo su žemėmis ir supildavo į negilų dubenį. Pastatydavo šviesioje vietoje, ant palangės. Po poros savaičių jau būdavo tankus pavasarinis želmuo. Didįjį ketvirtadienį želmenis padėdavo garbingesnėje vietoje, indelį papuošdavo dar ir karpiniais“, – senuosius papročius primena tautodailininkė ir atkreipia dėmesį, kad šiandien taip pat populiaru ant Velykų stalo pastatyti dubenėlį ar vazonėlį su želmenimis – jų galima įsigyti parduotuvėse.

„Jau mano minėto gyvybės medžio atitikmeniu gali būti laikoma ir Velykų eglutė, dar vadinama kiaušinyku. Kiaušinykas buvo labiausiai žinomas apie Kupiškį. Dar XX a. pradžioje Velykų eglutė buvo dažna šventinio stalo puošmena“, – sako pašnekovė.

Anot jos, tai nedidelis medelis su pritvirtintomis eglutės šakelėmis arba tiesiog eglutės šaka su šakelėmis, ant kurių iš vielos susukti lizdeliai margintiems kiaušiniams įdėti. Šakelių turi būti devynios ar dvylika. Medelį taip pat puošdavo žilvičių šakutėmis ar kačiukais, išsprogusių berželių šakutėmis, popierinėmis gėlėmis ir iš tešlos keptais paukščiukais. Tikėta, kad Velykų eglutės arba medelio kiaušiniai žmogui neša laimę.

Lietuvos etnografijos muziejaus / R. Žaltausko nuotr.

Visas pasaulis – virš stalo

„Paukšteliai namų puošyboje – lyg protėvių vėlės, lankančios namus. Paukščius darė iš įvairių medžiagų: iš popieriaus, siūdavo iš medžiagos, rišdavo iš skaldytų šiaudų. Labai populiari Velykų puošmena – iš kiaušinio lukšto padaryti paukščiukai: išpūsdavo kiaušinio turinį, kevalą pamargindavo, priklijuodavo popierinius sparnelius, uodegą, snapą. Visas puošmenas kabindavo palubėje, virš stalo“, – pasakoja E. Vindašienė.

Pasak jos, tautosakos rinkėjams Varėnos rajone 1909 m. gimusi moteris yra pasakojusi: „Virš stalo paukšteliai supasi. Iš visko darėme: lukštų išpūstų pakabiname, iš popieriaus ir šiaudų suveriame.“

Ir dabar Velykos neįsivaizduojamos be paukščiukų: namai, stalas puošiamas geltonais pūkuotais viščiukais, šiaudiniais paukšteliais, iš medžio drožinėtais ar iš tikro paukščio plunksnų pagamintais sparnuočiais.

„Velykoms lietuviai ne tik margindavo kiaušinius, bet ir būtinai suverdavo šiaudų sodą, kurį kabindavo virš vaišių stalo, palubėje. Sodas simbolizuoja pasaulio modelį. Jis, kaip ir margutis, turėjo tam tikrą prasmę – lietuviai šiaip sau, dėl grožio, nieko nedarė, – šypteli pašnekovė ir priduria: – Virš šventinio stalo kabantis sodas yra tarsi pasaulio medžio viršūnė. Po šiuo medžiu vykstančios apeigos mūsų protėviams simbolizavo kosmoso kūrimo veiksmą.“

Svarbu: „Kaip senieji žmonės sakydavo, „jei abrūso gražaus kampi nepakarsi, tai ir šventė neatais“, – kaip svarbu pasiruošti ir pasipuošti Velykoms, primena etninės kultūros žinovė E. Vindašienė ir linki smagiai atšvęsti gražiausią pavasario šventę. / L. Brundzos nuotr.

Trankiai ir smagiai

Prieš Velykas visada namuose pakabindavo naują, patį gražiausią rankšluostį. Balto lino raštuotas, nėriniais puoštas rankšluostis – merginų ir moterų pasididžiavimas. Buvo tikima, kad už jo slepiasi Velykų dvasia ir stebi, kokie vaikai gyvena, ar jie geri, ar klauso, taip pat ir vėlės.

„Kaip senieji žmonės sakydavo, „jei abrūso gražaus kampi nepakarsi, tai ir šventė neatais“. Taip pat ant lovų gražiausius užtiesalus klodavo, ant stalo tiesdavo nertus takelius, dėdavo apmegztas vazas, o į jas merkdavo popierines gėles“, – kaip Velykoms puošdavosi mūsų senoliai, pasakoja etninės kultūros mokytoja.

Velykas seniau švęsdavo tris dienas. Pirmoji diena – Didžioji šventė – buvo švenčiama su namiškiais, namuose. Antroji Velykų diena – svečių ir linksmybių diena. Trečioji – Ledų diena. „Ji pas mus jau primiršta. Tą dieną, kad ledai javų neišdaužytų, buvo draudžiama arti, akėti ar kaip kitaip žemę judinti, netgi kuolą žemėn kalti nevalia“, – sako E. Vindašienė.

Ji primena – po Velykų prasideda sėjos metas, visi žemės darbai: „Ir tą patį margutį, ariant pirmą vagą, užaria vyrai gale dirvos, kad žemė būtų turtinga, pilna kaip tas kiaušinis, iš kurio pagal mitą prasidėjo pasaulis. Gyvulius išgena per Jurgines – po tvartu margutį užkasa. Gyvuliai, peržengę per margutį, visada bus priganyti, bus sveiki ir riebūs.“

Po savaitės – ir vėl šventė: Atvelykis, kitaip vadinamas Atvelykės, Atvelykos, Mažosios Velykėlės, Velykėlės, Vaikų Velykos, Žemaitijoje – Baltos Velykos, Dzūkijoje ir Rytų Lietuvoje – Pravadai. „Tą dieną ridenami kiaušiniai, supamasi sūpynėse, krikšto motinos lanko savo krikšto vaikus. Tad švęskime linksmai, trankiai, smagiai, kad būtume visus metus tvirti ir sveiki“, – ragina tautodailininkė, etninės kultūros mokytoja ekspertė E. Vindašienė.

Vaikų džiaugsmas – Velykės dovanos

Dosni: tikėta, kad Velykė, arba Velykų bobutė, padedama kiškučių, pamiškėje margina kiaušinius, o per Velykas jais apdovanoja vaikus. / Lietuvos etnografijos muziejaus archyvų nuotr.

Buvo tikima, kad Velykų naktį vaikšto Velykų bobutė, o Velykų rytą pabudę vaikai dažnai rasdavo ant palangės ar prie lovos po du margučius. Tai būdavo Velykės, arba Velykų bobutės, dovana. Vaikai tikėdavo, kad ji gyvena kur nors pamiškėje, moka gražiai marginti kiaušinius, o jai padeda kiškučiai. Velykų bobutė su pagalbininkais primargina jų daugybę, sudeda visus į vaško arba cukraus vežimą, pasikinko į jį kiškius ir išvažiuoja pas gerus vaikus. Naktį visus juos aplanko ir apdovanoja. Tiems, kam labiau pasisekdavo, Velykų bobutė lankydavo ir dieną, per šventes, dovanodavo margučių, džiovintų obuolių, riešutų, kartu su vaikais pažaisdavo.

Nesėdėkite namie!

• Metas svečiuotis. Nuo seno buvo paprotys per šv. Velykas krikštamotėms lankyti savo krikšto vaikus. Paprastai krikštavaikius jos apdovanodavo dailiais margučiais. Be to, žmonės antrąją Velykų dieną turi eiti vieni pas kitus svečiuotis, o eidami arba margutį neštis dovanų, arba žalumynų, arba sužaliavusią šakelę.

• Švęsk Velykas Lietuvos etnografijos muziejuje. Balandžio 21 d., pirmadienį, 12 val. Lietuvos etnografijos muziejus kviečia svečiuotis pas juos ir kartu švęsti linksmiausią pavasario šventę. Čia visą dieną muziejaus miestelyje ir Žemaitijos pakelėse veiks tautodailininkų, amatininkų ir prekybininkų mugė.

• 12 val. bažnytiniai būgnai skelbs šventės pradžią, muziejaus miestelio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios. Muziejaus miestelyje vyks kosminio margučio dažymas, veiks kiaušinių marginimo vašku, Velykų atvirukų ir šiaudinių paukštelių dirbtuvėlės, Vilniaus krašto verbų ir suneštinė margučių parodos, bus galima išbandyti senuosius lietuvių liaudies instrumentus ir pamuzikuoti, išsiųsti Velykų pasveikinimą, dalyvauti viktorinoje, nusikaldinti monetą ir išmėginti daug kitų smagių šventinių pramogų, menančių senovę.

• Žemaitijos regione svečiuosis Velykų bobutė, vyks kiaušinių ridenimas lazdomis, „Kiaulė į dvarą“ ir kiti žaidimai, bus galima išmėginti kiaušinių dažymą natūraliais dažais, pasidaryti vėjo malūnėlį ar aitvarą, pajodinėti ir pasivažinėti arklio traukiamu vežimu

• Suvalkijos regiono sodybose veiks gyvojo paveldo ekspozicija – žąsys, antys, vištos, kalakutai ir triušiai, vyks kiaušinių valgymo varžytuvės, velykaičio nešimas per rastą ir vežimaičių estafetė, ridenimas vietoje ir ridenimas į tikslą, vežimaičių estafetė.

• Visur su skambiomis dainomis ir šokiais lauks smagūs folkloro kolektyvai ir ansambliai. Velykoms papuošti stalai bus paruošti šiose sodybose: Žemaitijoje – Gintališkės ir Darbėnų, Suvalkijoje – Obelinės, Dzūkijoje – Rudaminos ir Aukštaitijoje – Kirdeikių ir Gyvakarų.

Lietuvos etnografijos muziejaus inf.

Velykų pramogos

KIAUŠINIŲ RIDINĖJIMAS. Tikriausiai nėra Lietuvoje vietos, kur per Velykas nebūtų ridinėjami marginti kiaušiniai – margučiai. Jie ridinėjami ne bet kaip, o specialiai padarytu loveliu. Tiesa, žemaičiai vietoj lovelio dažniau naudodavo ant žemės paguldytą kirvį ir margutį leisdavo nuo kirvio penties – taip galima labiau pareguliuoti margučio riedėjimo kryptį. Visi stengiasi kuo toliau nuridenti savo kiaušinį, nes toliausiai nuridenus metai bus tikrai laimingi ir viskas puikiai seksis. Jei margutis atsitrenkia į kitų nuridentą kiaušinį, jo savininkas pasiima abu. Labiausiai žaidžiant šį žaidimą sekasi tiems, kurie žino kiaušinio sukiojimosi ypatybes – sugeba pataikyti į kitą margutį ir taip laimi jų kuo daugiau. Daugiausia margučių surinkęs žaidėjas tampa nugalėtoju.

KIAUŠINIAVIMAS. Antrąją Velykų dieną vaikai eina kiaušiniauti arba velykauti. Seniau kiaušiniauti eidavo tik 7–8 metų amžiaus vaikai. Jeigu netoli gyvena krikštamotė – būtinai pas ją užsuka, taip pat ir kaimynus, gimines aplanko. Atėjus nevalia pamiršti pasveikinti su šventėmis, o jau paskui – padainuoti kokią dainą, deklamuoti oracijas: „Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis. Velykų rytą lelija pražydo ne dėl manęs vieno, dėl viso svieto. Anoj pusėj gandras betupįs, sparnu berašąs, kiaušinių beprašąs. Gaspadine, negailėk, į karzinką man įdėk.“ Paskui kiaušiniautojas įsikiša pirštą į burną – tai ženklas, kad vaikas nori vieno kiaušinio. Jei įsikiša du pirštus, prašo dviejų, bet daugiau jau nevalia, reikia saiką turėti. Kiaušiniautojams duoda margučių, saldainių. Tikėta, kad jei neduosi kiaušinių, tai vištos tais metais prastai dės.

Smagiai: išsilukštenkime iš stingulio – Velykos siūlo tokią gausybę pramogų, kad nuobodžiauti neteks nei mažiems, nei dideliems. / freepik.com nuotr.

MARGUČIŲ MUŠIMAS. Visoje Lietuvoje žinomas paprotys mušti margučius. Seniau dažniausiai tai darydavo vyrai. Dabar žaidimą žaidžia ir suaugusieji, ir vaikai, ir jaunimas. Teisingai sumušus priešininko kiaušinį, sumuštąjį sau pasiimdavo tas, kurio kiaušinis stipriausias. Tikėta, kad stipriausio margučio savininkas bus sveikas, stiprus ir laimingas visus metus.

LALAVIMAS. Su Velykų kiaušiniais susijęs ir lalavimo paprotys, labiausiai paplitęs Pietų Lietuvoje. Šis paprotys turėjo beveik tą pačią apeiginę struktūrą kaip ir persirengėlių vaikštynės per Užgavėnes: susidėjo iš prašymo leisti pagiedoti religinę giesmę, paties giedojimo, dar būdavo dainuojamos tam tikros aukštinamojo pobūdžio dainos arba sakomos oracijos, paskui jaunuoliai būdavo apdovanojami. Jeigu lalauninkų neįsileisdavo arba nieko jiems neduodavo, jaunuoliai, panašiai kaip Užgavėnių persirengėliai, pasakydavo užkeikimo galią turinčių neigiamų linkėjimų: „Kad tavo vištos akmenis, o ne kiaušinius dėtų“ ir pan. Lalaudavo dažniausiai jauni vyrai, į kompaniją pakviesdavo muzikantą, giesmininkų, maišanešį, pasiimdavo barškalus, eidami dainuodavo lalautojų dainas, kuriose priedainis būdavo „ai lalu lalu“, „ei lalo“ „vynelis vyno žaliasai“, „žalia rūta žalioji“ ir kt. Toks būrys apeidavo savo kaimą, o kartais įsismaginę ir į gretimą užsukdavo. Lalauti pradėdavo pirmosios Velykų dienos vakarą. Užėję į namus lalauninkai linkėdavo šeimininkams sėkmės, gero derliaus, sveikatos, sotaus gyvenimo, o netekėjusioms merginoms – ištekėti. Lalauninkai prisirinkdavo ne tik gražių margučių, bet ir visokių vaišių.

LAISTYMASIS VANDENIU. Šis Velykų paprotys primirštas, tačiau nuo seno žinomas, o ir šių dienų šventinėms linksmybėms tinka. Seniau ankstų rytą vaikinai eidavo vandeniu laistyti merginų. Eidami sutiktus žmones sveikindavo su šventėmis. Užėję į trobą, kur gyvena mergina, vyrams paspausdavo ranką, o sveikindami merginas ir moteris, joms į delnus įpildavo vandens ir tuoj pat nušluostydavo rankšluosčiu. Laistytojus šeimininkai sodindavo prie stalo ir dosniai vaišindavo. Dažniausiai ši apeiga turėdavo garantuoti pakankamai drėgmės  pasėliams vasarą, taip pat tikėta, kad taip pasveikinus karvės duos daug pieno, į namus atskris daug bičių spiečių. Kitą dieną jau merginos eidavo laistyti vyrus.

SUPIMASIS SŪPUOKLĖMIS. Antrąją Velykų dieną didesnėje Lietuvos dalyje prasidėdavo supimosi sezonas: sūpuokles visur kabindavo ir supdavosi. Dabar tai dažniausiai tik vaikų ir jaunimo pramoga, o seniau supdavosi ir vyresnio amžiaus žmonės. Tikima, kad kuo aukščiau per Velykas įsisupsi, tuo aukštesni bus linai, ilgesnis jų pluoštas, javai augs tvirti ir duos gerą derlių. Seniau sūpynės dažniausiai būdavo įrengiamos ant kalnelių, tarp dviejų greta augančių medžių, o dabar pačių įvairiausių sūpynių galima nusipirkti ar patiems pasidaryti. Supantis dainuodavo sūpuoklines dainas.

freepik.com nuotr.

DEDA–NEDEDA. Kiekvienas žino, kad vištos deda kiaušinius, betgi juos deda ne tik paukščiai, bet ir ropliai, žuvys, net žinduoliai – ančiasnapiai ir echidnos. Todėl per Velykas tinka pažaisti šį žaidimą ir dar sužinoti šį tą naujo. Visi žaidėjai turi sustoti į eilę. Nubrėžiama starto ir finišo linijos. Žaidimo vedėjas vardija skirtingus gyvūnus ir paukščius: jei įvardytas gyvūnas deda kiaušinius, žaidėjai kelia ranką ir pirmas teisingai atsakęs žengia žingsnį į priekį. Laimi pirmas pasiekęs finišo liniją.

KIAUŠINIŲ GAUDYMAS. Žaidimas tinka paaugliams ir suaugusiesiems. Žaidėjai pirmiausia turi pasiskirstyti poromis, tada – sustoti vienas priešais kitą. Kiekviena pora turi žalią kiaušinį. Vedėjas duoda komandą žengti žingsnį atgal. Žengęs atgal tas, kuris turi kiaušinį, privalo jį mesti savo poros žaidėjui. Tuomet, vedėjui vėl davus komandą, žengiamas dar vienas žingsnis atgal ir vėl reikia mesti kiaušinį vienas kitam. Žaidžiama vis didinant atstumą tarp poros žaidėjų. Jeigu porininkui nepavyko pagauti kiaušinio, bet kiaušinis nesudužo, pora gali žaisti toliau, jeigu kiaušinis sudužo – iškrintama iš žaidimo. Žaidimą laimi ilgiausiai išlikusi pora.

KIAUŠINIŲ SLĖPYNĖS. Nežinoma, ar lietuviai seniau žaidė tokį žaidimą, tačiau kitose šalyse gan populiaru margučius, o šiais laikais – ir šokoladinius kiaušinius slėpti tiek namuose, tiek kieme. Vaikų ypač mėgstamas žaidimas ieškoti paslėptų kiaušinių. Dar smagiau, jeigu yra žaidimo vedėjas, kuris vaikams sako „šilta“ arba „šalta“. Šį žaidimą smagiausia žaisti kieme, bet margučius galima išslapstyti ir namuose. Laimi tas, kuris surenka daugiausia kiaušinių.

MARGUTIS ŠAUKŠTE. Tai komandinis žaidimas – margučių nešimo estafetė. Žaidėjai pasiskirsto į dvi komandas ir margutis arba žalias kiaušinis nešamas šaukšte. Užduotis reikalauja susikaupimo ir geros koordinacijos – kiekvienas komandos narys nuo starto linijos iki kitame gale pažymėtos vietos turi kuo greičiau nunešti kiaušinį, kuo greičiau grįžti atgal ir perduoti šaukštą su kiaušiniu kitam komandos nariui, taip kaip estafetėse perduodama lazdelė. Žaidimo nugalėtoja – greičiausiai estafetę įveikusi komanda.

MARGUČIŲ SUKTINIS. Žaidimas žaidžiamas prie stalo arba ant žemės. Kiekvienas žaidėjas pasiima po margutį, visi vienu metu įsuka savo margučius ir tuoj pat patraukia rankas. Žaidimą laimi tas, kieno margutis sukasi ilgiausiai.

VELYKŲ SEKLYS. Šis žaidimas primena seną lietuvių žaidimą – žiužį ir tinka, kai susirenka daugiau svečių. Svarbu, kad kiekvienas žaidimo dalyvis galėtų pabūti sekliu. Visi žaidėjai turi sustoti į eilę ir rankas laikyti už nugaros. Žaidimo vedėjas eina visiems už nugaros ir vienam į rankas paduoda margutį. Tuomet iš kito kambario ateina seklys ir turi atspėti, pas ką margutis. Jei atspėja iš karto, pelno tris taškus, jei iš antro – du, jei iš trečio – gauna vieną tašką. Jei spėjimas neteisingas, taškai atitenka tam žaidėjui, į kurį parodė seklys. Kai jau visi išbando seklio vaidmenį, laimi daugiausia taškų surinkęs žaidėjas.