Ne taip jau toli tie Biržai, nors atrodė, kad pasaulio krašte. Pustrečios valandos automobiliu pro jaukius bažnytkaimius ir – jau ten. O ten praėjusį savaitgalį vyko literatūros forumas "Šiaurės vasara", turbūt mieliausias ir jaukiausias tradicinis literatūros festivalis. Nors čia tarsi suvažiuoja vis tie patys, tačiau naujų veidų irgi kasmet matosi.

Forumas prasidėjo iškyla prie vadinamosios Karvės olos, šalia Biržų esančio karstinių įgriuvų draustinio. Poetas Aidas Marčėnas, vos išlipęs iš autobuso ir apsidairęs, žaibiškai reziumavo situaciją: "Krūva mergų, keturi Nacionalinės premijos laureatai ir Jonušys." Panašiai ir atrodė. Anksčiau atvažiuodavo visokių skandinavų, tačiau šiemet rengėjai skyrė daugiau dėmesio kaimynams, iš kurių atvyko latvis, du baltarusiai ir ukrainietis. Tad didžiausias forumo krūvis teko jau minėtai krūvai mergų, laureatams ir, žinoma, Laimantui Jonušiui.

Pradėjo "Šiaurės vasarą" autoriniai skaitymai, prieš kuriuos Biržų merė Irutė Varzienė organizatoriams įteikė vos pakeliamą įvairiausių vaisių pintinę. Įdomiausia, kad ta pintinė buvo sukomponuota pagal šių eilučių autoriaus tekstą "Šiaurės Atėnuose", skirtą vaisiams ir daržovėms. Na, įdomi merė, lankosi forumo renginiuose, skaito mūsų kūrybą, o ir pasišnekėti su ja yra apie ką. Biržams pasisekė.

Patys skaitymai kaip skaitymai, kas geriau, kas prasčiau, bet tekstai buvo geri, o juos įgarsinti bandė brazilų gitaristas Danielis Marquezas. Meistriškai, tačiau tokios muzikos savo noru klausyčiau nebent kur nors lifte.
Viena literatūros kritikė sykį "Šiaurės vasarą" yra pavadinusi "asmeniniu RoRa ir K.Navako baliumi". Na, mes ten pastebimi, be to, pirmą vakarą dažniausiai Rolandas Rastauskas rengia kokį savo performansą, o antros dienos vakarą vyksta mano diskoteka. Tuo dar niekas nesiskundė, tad, ko gero, mūsų baliai vyks ir toliau.

Šį sykį RoRa sumanė paskaityti Samuelio Becketto laiškų. Pasitelkė videomenininkę Aureliją Maknytę (Makaurą, anot RoRa) ir žengė į sceną. Skaito jis puikiai, pusė Lietuvos įsimylėjusi tas beveik liturgines intonacijas, bet čia meistras panoro dar ir pavaidinti. O to jam daryti aiškiai nereikėjo, atrodė, švelniai tariant, kukliai. Bet performansas vis dėlto vertas dėmesio.

Kitą rytą Jaroslavas Melnikas perskaitė nuobodoką pranešimą apie postfašizmą, po jo puikiai lietuviškai kalbanti ispanė Carmen Caro pasakojo, su kokiomis problemomis susidūrė į ispanų kalbą versdama Donelaitį (kažkodėl išvertė ne hegzametru, o aleksandrinu, aiškino, kad hegzametras ispanų kalboje neįmanomas). Problemiška jai buvo rasti žemės ūkio padargų atitikmenis ispaniškai, o tiek rūšių grybų sakė dar gyvenime nežinojusi. Dar vėliau Londone gyvenanti rašytoja Paulina Eglė Pukytė pasakojo apie vertimo klaidas Lietuvoje. Žinoma, čia neišsemiamos kasyklos, pradedant dažniausiai studentų verčiamais filmų dialogais ir baigiant nesuredaguotais solidžiais meno albumais, kuriuose esama tokio lygio klaidų (prelegentė pateikė pavyzdžių), kad tiesiog savo ausimis netiki. Mums tai kelia nenumaldomą juoką, o anglas paprasčiausiai nieko nesupranta.

Popiet – vėl pranešimai. Filosofė Jūratė Baranova, visad gąsdindavosi itin akademiniu diskursu, šįsyk perskaitė tikrai įdomų tekstą apie pagrindinį prancūzų literatūros beprotį Antoniną Artaud. Labai gyvas, juokingas ir įdomus buvo Jurgos Klapatauskaitės pranešimas apie tai, kodėl ji neseka kulinarinių tinklaraščių. Na, kodėl neseka? Todėl, kad juose vienos autorės nusirašinėja nuo kitų, pridėdamos kai ką savo, kartais nei į tvorą, nei į mietą, o vietoj prieskonių naudoja itin paviršutinišką kalbą, prismaigstytą deminutyvų ir interneto šypsenėlių. Viskas virsta nebe valgių receptais, o salsva limonadine saviraiška.

Po to Gabrielė Gailiūtė bandė nupiešti Lietuvos skaitytojo portretą. Deja, ne psichologinį ar tipologinį, o statistinį. Statistikai nesvarbu, kokias knygas kas skaito, tad įdomu, kiek iš respondentų skaitytų knygų buvo grožinės ir kiek iš tų grožinių – tikrai vertos dėmesio. Deja, statistika tai nutyli. Šiaip ar taip, žmogaus prie knygos už ausų nenutempsi. 2008-ieji Lietuvoje buvo paskelbti Skaitymo metais. Nežinia, ar tais metais skaityta daugiau, nes ir viena rengėjų tezių buvo tokia: mes negalime priversti žmogaus skaityti, tačiau mes galime parodyti, ką jis praranda neskaitydamas. Ką gi, protingas principas.

Dar vėliau Kornelijus Platelis pasakojo apie savąją vertėjo patirtį, o Elena Baliutytė apie "kitą Eduardą Mieželaitį". Mieželaitis trečdaliui salės nebuvo įdomus, tad daug kas išėjo parūkyti. Man Mieželaitis įdomus, nereikia pamiršti jį atvėrus kelius moderniai poezijai ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Tad rūkiau trumpiau ir grįžau klausytis pranešimo.

Vakare vėl autoriniai skaitymai: Aidas Marčėnas, baltarusis Algerdas Bacharevičius su puikiu tekstu, Jaroslavas Melnikas, Renata Šerelytė ir žymus ukrainiečių rašytojas Andrejus Kurkovas, skaitęs Maidano dienoraščio ištraukas. A.Kurkovas buvo viena populiariausių figūrų "Šiaurės vasaroje", visi iš jo norėjo išgirsti "kaip ten dabar". Na, kaip ten dabar – blogai ten dabar, tačiau Lietuva labai palaiko Ukrainą ir, anot rašytojo, visi ukrainiečiai tai jaučia.

O vėlai vakare, sutemus, po Biržų pilies arkadomis tamsą raižė šių eilučių autoriaus diskotekos lazeriai. Iš pradžių niekas nešoko, norėjo tiesiog sėdėti ir gerti vyną. Teko keisti programą, nes menotyrininkės su literatūrologėmis choru ėmė reikalauti: "Disko, disko!" Tik užgrojus "The Bee Gees" visi taip pradėjo eiti galvom, kad vienai aršiausių šokėjų ligi šiol kojas skauda.

Kitą rytą visi skaudančiom kojom šiaip taip atklibinkščiavo klausytis pranešimų. L.Jonušys papasakojo apie daugybės skirtingų stilių koegzistavimą jo verstame Davido Mitchello romane "Debesų atlasas" (beje, labai rekomenduoju šią keistą knygą), o viena forumo rengėjų Giedra Radvilavičiūtė perskaitė itin įdomų pranešimą apie kalbos štampus žiniasklaidoje, ypač antraštėse. "Delfi" ar "Lietuvos ryto" antraštės jau lyg atskiras žanras, nesiliaujantis juokinti ir stebinti. Ten viskas sudramatinama, nieko nevyksta šiaip, įvykiai pateikiami kaip "dramatiški", "rekordiniai", "šokiruojantys" ir pan., nors sinonimų tiems žodžiams kiek tik nori. Čia dar galime pridėti žurnalistų mėgstamą žodį "šurmuliuoja". Jei kas mieste vyksta, tai būtinai šurmuliuoja, jei nešurmuliuoja – neverta dėmesio. Po to menotyrininkė Laima Kreivytė papasakojo apie keisčiausius Lietuvos paminklus, ir forumas baigėsi, visi nuėjo po Biržų pilies arkadom gerti vyno ir valgyti keptos lašišos.

Forumo finalas sutapo su kažkokia miesto švente. Kadangi dalis jos darbotvarkės buvo skirta Ukrainos nepriklausomybės dienai, organizatoriai baisiausiai apsidžiaugė tarp mūsų radę porą ukrainiečių. Paskubom pastatė mikrofoną ir A.Kurkovas bei J.Melnikas (tas irgi gimęs Ukrainoje) padėkos kalbas sakė praktiškai pievai ir ežerui, nes miestelėnai dar nebuvo susirinkę. Tačiau už tai gavo organizatorių išvirtų ukrainietiškų barščių ir atrodė visai patenkinti.

Jau minėjau labai mielą ir bičiulišką "Šiaurės vasaros" aurą, bet forumas dar išsiskiria ir glaudžiu ryšiu su gamta. Anksčiau jis vykdavęs Jurbarke, kur be dalyvių aptūptos pievelės dar buvo didelis ir gražus parkas. Biržuose, kaip jau minėjau, pieva ir ežeras. Visa tai veikia labai pozityviai, miestuose vykstantys renginiai tokios prabangos neturi. Važiuojant namo medžiai mums mojo savo šakomis, o debesys jau nukorė savo lietų. Ką gi, lauksime kito forumo, RoRa turbūt jau mąsto apie kitą performansą, o aš pradedu sudarinėti naują diskoteką. Po metų vėl nuvažiuosime ir vėl bus labai gerai.