Su Aldona Tüür kalbame apie emigraciją, joje slypintį vienišumą ir bandome išsiaiškinti, kiek gyvenimo detalių, sutiktų žmonių ir jos pačios atsidūrė debiutiniame romane „Kiltų nuoma“, išleistame Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos.

– Tekstų kūryba – jūsų profesija. Neabejoju, tai padeda rašant knygą, tačiau ar nebūna, kad kliudo? Nekyla noras vis taisyti ir tobulinti savo rašytą tekstą?

– Taisiau savo knygos maketą tiek kartų, kiek jis man buvo atsiųstas. Ir dabar, neabejoju, rasčiau ką pataisyti, tačiau reikia išmokti pasakyti sau „stop“. Knygą rašiau ilgai – jos pradžioje esantys tekstai skiriasi nuo esančių pabaigoje. Tikiuosi, skaitytojas man tai atleis.

Niekada nerašiau grožinės literatūros. Kaune baigiau psichologijos bakalaurą ir magistrą, po mokslų įsidarbinau leidykloje, vėliau leidau žurnalą „Aš ir psichologija“. Tačiau kartais gyvenimas neišvengiamai priverčia pamatyti save iš naujo. Juk iš savo komforto zonos išeini tik tada, kai ji darosi nebepatogi. Taip buvo ir man, vieną dieną pamačiau, kad pražilau: viršūnė, pagalvojau. Nejaugi taip ir neišvažiuosiu į užsienį pagyventi, nors visada apie tai svajojau? Gyvenimo tempas toks greitas, lengva pamiršti savo norus. Man buvo trisdešimt ketveri, kai mečiau darbą ir išvažiavau į Škotiją. Pradėjau mokytis kūrybinio rašymo universitete, o tam, kad save išlaikyčiau, radau darbą kiltų nuomos salone. Pradėjus rašyti universitete duotas kūrybines užduotis tereikėjo apsidairyti aplink.

– Kas Škotijoje nuomojasi kiltus?

– Kiltas yra brangus tradicinis drabužis, visas kostiumas gali kainuoti daugiau nei tūkstantį svarų. Ne vienas škotas jį gauna mokyklos baigimo proga. Nors kiltą galima padidinti dviem dydžiais, vyrai kostiumą paprasčiausiai išauga – retas kuris per savo vestuves būna išsaugojęs aštuoniolikmečio vaikino figūrą. Kiltus nuomojasi vestuvėms, Naujiesiems metams, kurie Škotijoje yra labai didelė šventė, poeto Roberto Bernso gimtadieniui – sausio 25 d. Taip pat važiuodami į futbolo rungtynes užsienyje. Nuosavą vežtis gaila: ne paslaptis, kaip stipriai ošia futbolo aistruoliai. Nuomos salonas, kuriame dirbau, buvo gana prastame rajone, tradiciškai darbininkų mieste. Taigi ir ateinantys klientai – gana paprasti žmonės, bet visada mandagūs.

– Esate sakiusi, kad kiekvienas knygos personažas – šiek tiek žmogus. Kiek realių žmonių detalių telpa viename literatūriniame personaže?

– Sakyčiau kitaip – kiek iš vieno asmens gali nulipdyti personažų. Negali pažinti žmogaus taip giliai, kad žinotum kiekvieną jo sielos užkaborį, – susipažįsti tik su jų savybėmis, reakcijomis į tam tikras situacijas. Jas ir prisimenu rašydama, lipdau tekstą iš mane supančios aplinkos ir įvairių žmonių. Vienas realus žmogus gali būti išskirstytas į keletą literatūrinių: jo vairavimo įgūdžiai nukeliaus vienam, noras dainuoti neturint balso – kitam... Kuriu iš įspūdžių, prisiminimų.

– Knygoje trys pagrindinės veikėjos – Ieva, Ana ir Anabelė. Ar į kiekvieną jų yra nubyrėję ir po jūsų asmenybės dalį?

– Žinoma, visur knygoje yra po trupinį manęs. Su Ieva susitapatinti lengviausia, ji nuomoja kiltus ir yra lietuvė, šiame personaže daug refleksijos. Tik Ieva yra gerokai jaunesnė, aš neturėjau jos naivumo, dirbau kiltų nuomos salone dėl to, kad mokiausi ir turėjau save išlaikyti – manoji emigracija buvo skirta mokslams. Gal tai mano klaida, nes esu atsargi ir man būtinai reikia priežasties, kad imčiausi kažką daryti? Anos personažas, kaip ir aš, mėgsta rašyti. Joje yra mano asmeninio gyvenimo detalių ir pomėgis stebėti žmones – dėl įdomumo, ne vertinimo. Anabelė dabar man artimiausia amžiumi ir galvojimu, kad niekada ne vėlu pradėti daryti tai, ko nori širdis. Tik su amžiumi ateina daugiau laisvės leisti sau veikti tai, apie ką svajoji.

– Ar jautėte daug vienišumo, gyvendana tarp skirtingų kultūrų?

– Vienatvės buvo daug, bet aš jos nebijau – ilgai gyvenau viena, tai nėra sunku. Tačiau nesu labai drąsi, kad eičiau viena į barus, lengvai susipažinčiau su žmonėmis. Škotijoje man trūko išėjimo į žmones. Bendrabutyje, kuriame gyvenau pirmus metus, didžioji dauguma kolegų buvo afrikiečiai. Draugiški ir bendraujantys, tačiau iš labai skirtingos kultūros. Noras turėti įvairesnių pažinčių ir vienatvė svetimoje šalyje išmokė mane susidraugauti, pirmai kreiptis į žmones, su kuriais noriu užmegzti ryšį.

Vienatvė leidžia pasimatuoti save kitoje erdvėje, geriau pažinti. Gimiau Vilniuje, tačiau augau, studijavau ir dirbau Kaune – turėjau begalę draugų ir pažįstamų, žinančių, kas ir kokia yra Aldona. Iš aplinkinių gauname patvirtinimą, kas mes esame. O nuvažiavus ten, kur niekas tavęs nepažįsta, tenka save įvertinti ir su savimi susipažinti iš naujo. Ši patirtis buvo naudinga ir be galo įdomi.

– Reikia drąsos pažiūrėti į save. Lengvai patikime kitų žmonių sudarytu įvaizdžiu.

– Kažkur skaičiau, kad pirmas pusmetis emigravus yra lyg medaus mėnuo. Pirmus šešis mėnesius stebėjau žmones, jie mane žavėjo. Paskui pradedi naujos šalies gyventojus geriau suprasti, vertinti. Įsigyveni į kultūrą, svarstai, ar nori joje gyventi, o gal vis dėlto ir namuose kultūra visai nebloga? Škotai yra be galo draugiški, mandagūs. Na, pavyzdžiui, jei esi pakviesta į barą, jie visada siūlys už tave mokėti. Jaučiausi gerai priimta, kiltų nuomos vadovė netgi pakvietė mane, svetimą žmogų, švęsti Kalėdų kartu – žinojo, kad aš čia viena, ir jai tai nuoširdžiai rūpėjo. Tačiau nemanau, kad kada nors būčiau pasijutusi vietine: pravėrus burną mane pirmiausia pasiekdavo klausimas, iš kur aš esu.

– Ar negalvojote likti Dandyje?

– Gal ir būčiau likusi, tačiau nebenorėjau dirbti juodo darbo. Mano profesinės galimybės Lietuvoje ir Škotijoje buvo nepalyginamos. Buvau pratusi dirbti su tekstais, vadovauti žurnalui, o emigravusi turėjau naudoti kitus savo sugebėjimus. Man sekasi kalbos ir anglų kalbos žinios daug padėjo, tačiau lankstumas ir malonus bendravimas su klientais nėra tos savybės, ant kurių norėčiau „statyti“ savo karjerą. Mielai būčiau įsidarbinus leidykloje. Tai vieta, kurioje jaučiuosi tikrai sava. Tačiau tuomet būtų reikėję kraustytis į Angliją, o tai reikštų viską pradėti iš naujo. Dandyje buvau įsigyvenusi, turėjau su kuo pasisveikinti gatvėje ir jaučiausi gerai. Supratau, kad nenoriu vėl iš naujo ieškoti draugų, – man tai sunkus darbas. Lankytis vakarėliuose, bendrauti, paviršutiniškai plepėti. Lietuviai, beje, šiame britų vadinamame „small talk“ rituale yra niekam tikę. Jei paklausia, kaip gyvename, mes ir išberiame viską iš širdies. O žmonės, tikėjęsi patvirtinimo, kad viskas yra gerai, lieka nustebę.

– Iš jūsų pavardės spėju, kad pačios šeima – tarptautinė. Ar jaučiate kultūrinius skirtumus?

– Su vyru estu susipažinome internetu. Kitaip susipažinti nebeišeina, man atrodo, žmonės baigia prarasti šiuos įgūdžius. Gal reikėtų eiti į vakarėlius, bet manęs tai visai nedomina.

Mano vyras – menininkas, savo gimtojoje Estijoje turėjęs gana aukštą statusą visuomenėje. Tačiau, kaip ir dauguma meno žmonių, šalia turi ir „tikrą“ darbą. Estai ir lietuviai yra gana artimi, turi panašią istoriją, sovietmetį, Baltijos kelią, vertina savo nepriklausomybę. Tačiau patys per mažai pasakojame apie šalies okupaciją, apie žmonių tremtį mes vis dar nesugebame kalbėti taip garsiai, kad visi išgirstų. Be patoso ir verkšlenimų, o taip, kad kiti žinotų, kaip mes gyvenome. Neužtenka galvoti, kad kažkur Rytų Europoje kažkokiai mažai daliai žmonių kažkas atsitiko. Mes juk net ne Rytų, o Šiaurės europiečiai.

– Knygoje – moterų savasties, savumo ir svetimumo, atsitiktinumo ir lemties, meilės ir mirties temos. Koks jūsų santykis su moteriška bendryste? Ar jaučiate ją savo aplinkoje ir visuomenėje?

– Mano vyras sako, kad esu geriausia visų mergaičių draugė – jaučiu moterų bendrystę, gaunu daug palaikymo iš įvairaus amžiaus moterų ir labai jį vertinu. Nesuprantu, kai moterys neigiamai kalba viena apie kitą ir pabrėžia neigiamas moteriškas savybes. Aš solidarizuojuosi su moterimis, kartais gal netgi per daug – įvykus konfliktui visada palaikysiu moters poziciją, nors tai galbūt nėra teisingas poelgis. Tokios paramos, kokios gali sulaukti iš draugės, vyras negali suteikti. Jis suteikia daug kitų puikių dalykų, bet niekada neatstos draugės ar sesers palaikymo. Moterys, kurios ištekėjusios susitapatina su vyru ir jo reikalais, labai daug praranda. Moteriškas ryšys moterims, taip pat kaip vyriškas – vyrams, yra svarbus, jį būtina palaikyti.

– Grožinė knyga – ne paskutinė. Kas jūsų planuose?

– Galiu išduoti pirmąjį knygos sakinį: „Tą dieną, kai miriau, vanduo baseine buvo švarus.“ Noriu patyrinėti mirties temą, tad nusprendžiau rašyti detektyvą, tačiau paaiškėjo, kad jo nerašau. Knygoje bus daug kalbama apie santykius, norėčiau, kad išliktų mirties ir paslapties temos. O kas išeis – pamatysime.