Stebuklingos vandens galios

Svetingai šypsodamasi Lietuvos liaudies buities muziejaus ekskursijų vadovė-edukatorė Agnė Augustaitienė mūsų laukė prie centrinių vartų.

Panašiai taip, tik keliais kilometrais tolėliau, – Dzūkijos kaimo regione, išsirikiavę vienas šalia kito muziejininkai šeštadienį  sveikins Joninių šventės svečius.

"Kiekvienas jų turės įeiti pro vartus, vandeniu nusiplauti rankas, o kas norės – ir veidus nusiprausti", – šaltinio, gaivinančio žmones ir gamtą, svarbą priminė pašnekovė. Vasaros saulėgrįžos apeigose, pasak jos, didelė reikšmė buvo teikiama būtent vandeniui. Žmonės tikėjo jo galia ne tik būsimam derliui, bet ir sveikatai, todėl šventės išvakarėse, dar prieš patekant saulei, ligoniai eidavo maudytis tikėdamiesi pasveikti.

"Sakoma, kad ryte iškritusia rasa nuprausus veidą grįžta grožis, išnyksta spuogai, gerėja regėjimas. Įmerkus kojas – dingsta sąnarių ligos, – paklausta apie voliojimąsi rasoje nuogam, moteris šyptelėjo. – Darydavo ir tai, tačiau paslapčia, kad niekas nematytų."

Su vandeniu siejamas ir dar vienas Joninių paprotys –  plaukiojimas vainikais ir įvairiais augalais išpuoštomis valtimis. Jis esą simbolizuoja padėką ir saulės palydėjimą į žiemos pusę.

"Neatsiejama šventės dalis – vainikėlių plukdymas. Jų, beje, jaunos merginos turėdavo bent kelis: vieną ant galvos, kitą –  burtams, trečią paleisdavo į vandenį", – žemyn timptelėjusi suvalkietišką tautinį kostiumą, A.Augustaitienė tęsė pasakojimą. Vainikėlius esą plukdydavo ne tik merginos. Tai darydavo ir įsimylėjėlių poros, o paleidusios juos plaukti stebėdavo, išsiskirs šių keliai ar ne.

Beldimu peles varydavo

"Rasų šventėje jaunimas laisvai bendraudavo, daug šokdavo, merginos, nusipynusios vainikus, juos mėtydavo ant karties –  kupolės. Ji bus ir pas mus. Štai ten", – ranka per petį mojo pašnekovė.

Laimingos tos, kurių vainikai ant šakos pakibs jau pirmąkart metus. Merginos, savąjį vainiką ant kupolės užkabinusios iš trečio ar penko karto, vestuvių galės tikėtis geriausiu atveju tik po tiek pat metų.

"Kada reikia pradėti švęsti Jonines? Išvakarėse – birželio 23-iąją", – pasimetusius tarp kalendoriaus lapelių, į teisingą dieną vedė A.Augustaitienė.

Joninių išvakarėse moterys skubėdavo rinkti vaistines žoleles, kurios po Joninių netenka savo stebuklingų gydomųjų galių. Grįžusios surinktomis vaistažolėmis apkaišydavo namų kampus, duris.

"Joninių naktį gyvulius į tvartus suvarydavo, kad laumės iš karvių pieno neatimtų. Be to, duris apkaišiodavo šermukšnių lapais. Pastarieji smulkūs ir jų labai daug, kol raganos visus suskaičiuos – rytas išauš, – šyptelėjusi muziejininkė iš atminties lobynų traukė kitus stebuklingos nakties papročius ir tradicijas. – Būdavo drąsuolių, kurie ant stogo įsitaisydavo ir visą naktį į jį barbendavo, tikėdami, kad iš namų išvarys peles. Kiti prieš Jonines usnis iš lauko raudavo, o vieną šaknimis į viršų pasodindavo, kad piktžolės šią vietą pamirštų. Beje, surinkusios devynių žolių puokštę, merginos ją mesdavo per namo stogą. Žiedai į viršų reiškė gerus metus, į dangų žiūrinčios šaknys –  priešingai."

Šviesa – nuo piktų dvasių

Bene įstabiausia šventė dalis – vakare, kai užsiliepsnojęs laužas ima sklaidyti tamsą ir šalin vyti piktąsias dvasias. Senovėje laužą kurdavę žiniai ir vaidilos, laikydamiesi ypatingų apeigų. Vėliau laužo įžiebimas būdavo patikimas vyriausiam kompanijoje esančiam Jonui.

"Joninės Rumšiškėse, ko gero, vienintelės, švenčiamos ne išvakarėse, o dieną. Tam turime svarų paaiškinimą – norime auginti kartą, kuri suprastų šventės papročius, tradicijas ir žiūrėdama į laužą žinotų, kad jis sukurtas ne dėl šilumos", – į iššienautą aikštelę savo dešinėje, kur jau rytoj suliepsnos milžiniškas Joninių laužas, dirstelėjo pašnekovė.

Joninių laužai dažniausiai esą suliepsnodavo ant piliakalnių, kalnų, kad šviesa nuo jų pasklistų kuo plačiau. Aplink laužavietes susirinkdavo būriai jaunuolių, pasiryžusių šokti per liepsnų liežuvius. Vieni tai darydavo dėl geresnės savijautos, kiti –  tikrindami savo ir antrųjų pusių santykius.

"Jei pora peršoka ugnį susikabinę rankomis, jų laukia vestuvės", – drąsuolius vienu šuoliu atspėti savo ateitį kvietė A.Augustaitienė.

Nepamirškite vaišių

Joninių naktį miške apstu piktųjų dvasių. Drąsiausieji, nepabūgę jų, vidurnaktį leisdavosi ieškoti paparčio žiedo.

Tas, kuris randa vos akimirką žydintį žiedą, tampa aiškiaregiu ir įgyja dovaną įminti visas žmonijos paslaptis.

Vieni iš anksto ratu apibrėždavo kelis krūmus, pasitiesdavo baltą paklodę ir laukdavo, kol ant jos nukris įvairiomis spalvomis žėrintis žiedas.

"Tas, kuris randa vos akimirką žydintį žiedą, tampa aiškiaregiu ir įgyja dovaną įminti visas žmonijos paslaptis", – A.Augustaitienė prasitarė, kad birželio 24-ąją stebuklingas žiedas skleisis ir muziejuje. Radęs jį įgis ne tik ypatingų galių, bet ir bus apdovanotas specialiu prizu.

"Rasti svarbu, tačiau ne mažiau svarbu jo nepamesti. Kadaise žmonės paparčio žiedą net po oda užsisiūdavo", – ramybėje palikusi žiedus, muziejininkė prisiminė dar vieną svarbų šventės akcentą – ąžuolo vainikus, kuriais pasipuoš visi Jonai ir Janinos.

Anksčiau Joninių išvakarėse vainikais ir girliandomis buvo puošiamos varduvininkų namų durys, kiemo vartai. Sveikintojai tai darydavo tylomis, kad niekas jų nepamatytų, tačiau giliai širdyje svajodavo būti pričiupti ir mainais už vainiką iš Jonų ir Janinų gauti vaišių.

"Stalo, kaip per šv.Kūčias, nebūdavo. Vaišės – suneštinės. Merginos atsinešdavo medaus, varškės sūrio. Vaikinai –  skilanduką, duonos, giros ar net ąsotį alaus, – šeštadienį į muziejų užsuksiančius Jonus ir Janinas A.Augustaitienė kvietė nepamiršti kartu su savimi atsivežti kokį skanėstą. – Muziejaus Jonai taip pat turės šį ir tą. Dar ir vaistažolių arbata pavaišins."