Laikinumo akimirką

Yra jau net susiformavęs pokštas, kad kone kas antras užsienyje žinomų žmonių turi sąsajų su Lietuva. Ne išimtis ir M.Rothko (1903–1970). Arba Markas Rotkovičius (Markus Rothkowitz). Jis gimė Lietuvos žydų šeimoje, pasitraukusioje į Latviją (Daugpilyje yra įkurtas M.Rothko meno centras), o dar vėliau – į Ameriką.

Dailininko biografija itin įdomi ir verta ne vienos knygos, nes jis buvo tas menininkas, kuris keitė dailės istoriją, savo kūryba atversdamas visiškai naują jos puslapį. Bet apie konkrečius dailininko gyvenimo faktus, kaip kad ir savižudybė, spektaklyje tiesiogiai nekalbama. Ne tai rūpi režisieriui. Lyg novelės žanre jis fokusuoja dėmesį į vieną be galo svarbų jo gyvenime momentą, tarp eilučių nubrėždamas ir likusius jo dramatiškos būties kontūrus. Tai akimirka, kai dailininką aplanko suvokimas, kad jo laikas baigėsi. Kalbant istoriškai, tai šeštasis dešimtmetis, kai abstrakčiajam ekspresionizmui mirties nuosprendį paskelbė popmenas.

Spektaklyje veikia tik du personažai – V.Masalskio Rothko ir aktoriaus Manto Zemlecko (kituose spektakliuose vaidina aktorius Donatas Želvys) kuriamas jaunas tapytojas Kenas. Pastarasis įsidarbina M.Rothko studijoje asistentu.

Veiksmas vyksta čia, kiekvieną darbo dieną jiems susitinkant ir kalbantis apie dailę, meną apskritai, jo prigimtį, kitus žinomus dailininkus ir jų pačių gana skirtingas pasaulėžiūras ir asmenines patirtis. Ar jie stovi vienas priešais kitą, ar sėdi, ar kažkurį darbą dirba kartu, – tarp jų nuolat vyksta dialogas. Net ir tada, kai visiškoje tyloje kiekvienas jų panyra į savo vidų. Tai ir yra visas spektaklyje vykstantis išorinis įvykis.

Tačiau spektaklyje įvyksta labai daug. Pačią esmę – tam tikro įvykio jausminę esenciją – perteikiantys dialogai nutapo itin gyvą to meto elitinio meno atmosferą, jo pralaimėjimu paženklintą kovą su stipriai išpopuliarėjusiu masinę kultūrą reflektuojančiu popmenu ir svarbą prarandantį M.Rothko kūrybinį maištą.

Emocinė švara

"Raudona" – ypač išgrynintas, švarus spektaklis. V.Masalskis išmeta iš siužeto, scenos erdvės, personažų sielų visa, kas yra nereikalinga, užteršta ir netikra. Net pyktis ir skausmas čia tokie gryni, kad imi jais žavėtis. Tokiu būdu režisierius itin taikliai perteikia M.Rothko kūrinių išskirtinumą – tapymą didelėmis spalvų plokštumomis, visiškai atsisakant to, kas yra išoriškai realu.

Dailininkui spalva – tai emocija, į spalvos dėmę sutelpanti tam tikra žmonijos jausminė patirtis. Raudona spalva spektaklyje įgyja simbolinę vilties reikšmę. Vilties, kad dvasinės žmogaus prigimties nepasiglemš banalybė. Vilties, kad ir pats M.Rothko toliau tikės savo darbo svarba, nors nuojauta sako ką kita.

M.Rothko buvo mesijas. Jis pats apie save taip manė, o ir kiti formavo tokią nuomonę. Kartu jis buvo itin dramatiška asmenybė. Anot jo, nėra didesnio išbandymo, kai menininkas tampa žinomas ir vertinamas dar būdamas gyvas. Jo nedomino vakarėliai, alkoholis ir moterys. Priešingai, jis buvo asketas, mėgo vienatvę ir savo paveiksluose kalbėjo apie amžinus dalykus. Į savo paties nutapytus paveikslus jis žiūrėdavo valandų valandas.

Šis aspektas spektaklyje atskleidžiamas itin jautriai. Abu personažai stebi nematomus ant nematomos sienos kabančius paveikslus, jų spalvas ir prasmę. Sėdėdamas žiūrovų salėje matai priešais stovinčius aktorius ir virš tavęs žvelgiančias jų akis, sudrėkusias, apstulbusias, drąsiai nardančias po nežemiškos realybės erdves. Jose matai atsispindinčias įsivaizduojamų paveikslų spalvas, lyg raktus, atrakinančius duris į tik išrinktiesiems galimą pasaulį. Kas ten yra, į ką ištisas valandas žvelgdavo dailininkas, vaizduotėje leidžia pamatyti vien tik aktorių akių virpesiais ir keli jų ištarti paprasčiausi trumpi sakiniai. Genialu!

Žiaurumo mokykla

M.Rothko turėjo daug privilegijų. Ne tik žvelgti į amžinybę ir joje vykstančius paprastam mirtingajam sunkiai suprantamus konfliktus, bet ir teisę nekęsti žmogaus, teisti jį. Arba bent jau pasislėpti po tokia kauke.

Tai ypač išryškėja jo ir Keno santykyje. V.Masalskis įkūnija ne tik menininko kaip mesijo, bet ir kūrėjo daug platesne prasme archetipą. Jo Rothko – griežtas, egoistiškas, negailestingas, kritiškas, pavydus, reiklus, nenorintis pripažinti kito autoriteto, gąsdinantis, turintis galią griauti, keisti kitų likimą. Jis kartkartėmis yra netgi despotiškai žiaurus pas jį dirbančio jaunojo tapytojo atžvilgiu. Trokšta, kad šis žavėtųsi tik juo vienu, nors pats visiškai nesidomi jo gyvenimu ir kūryba. Draudžia kartu tapyti ir jam patarinėti.

Bet kartu tai yra jo mokyklos metodai, mokantys jaunąjį mokinį būtinybės norėti ir drįsti būti savimi. Vis dėlto V.Masalskio personažas ne toks kraštutinai kategoriškas, kaip kad J.Logano pjesėje. Jo mokinys jam rūpi ir jis jį išklauso. Nors jis ir rūstus, jo vidinis pasaulis stipriai traukia, norisi būti šalia jo net ir tada, kai jo neviltis grubiai spiria ne tik Kenui į sielą, bet ir tiesiogine prasme aktoriaus koja į pasitaikiusius daiktus.

Režisierius itin taikliai perteikia M.Rothko kūrinių išskirtinumą – tapymą didelėmis spalvų plokštumomis, visiškai atsisakant to, kas yra išoriškai realu.

M.Zemleckas kuria nuolankaus ir mandagaus jaunuolio portretą. Praėjus daugiau nei pusei spektaklio jo personažą stebi su nepasitikėjimu ir nusivylimu, mat jis mažai kinta, neatskleidžia savo emocijų, būna tik dar vienu instrumentu mokytojo rankose. Jis menkai primena maištaujantį ir ambicingą menininką.

Žinant aktoriaus kūrybinį potencialą, kyla įvairiausių minčių. Pirmiausia topteli klausimas, nejaugi ir V.Masalskis, kaip ir M.Rothko, toks pats žiaurus? Tačiau, spektakliui krypstant pabaigos link, transformacija įvyksta: M.Zemlecko Keno ligi tol išblyškęs veidas parausta, įkaista iki raudonumo, jam atvirai išsakant viską, ką jis iš tiesų galvoja apie savo mokytoją ir apie to laiko meną ir jo suvokimą.

Į M.Rothko širdį jis susmeigia daug nematomų kardų. Tiek daug, kad šis finale jam liepia išeiti ir daugiau nebegrįžti, paskęsdamas savo paties dramatiškoje neišvengiamybėje. Šis virsmas įtikina, spektaklio audinyje yra natūraliai būtinas, vis dėlto lygiaverčiais greičiau tampa aktorių vaidinami dailininkai, o ne jie patys. Neginčijamai sceninės emocijos meistru išlieka V.Masalskis. Tačiau režisieriui ne visai sėkmingai pavyksta atsiriboti nuo kituose spektakliuose jo kuriamų vaidmenų stilistikos. Tuo tarpu M.Zemleckas ieško nestandartinių, išskirtinai šiam personažui būdingų ir kartu šiandienos jaunam žmogui artimų charakterio savybių. Tad šia prasme laimi pastarasis.

Tik tai, kas tikra

Kaip scenos dailininkas spektaklyje debiutuoja jaunosios kartos skulptorius Mykolas Sauka. Stiprus debiutas. Jo logiškame scenovaizdyje – tik tai, kas yra panaudojama. Įprastai ir originaliai. Tai daugybė baltų skirtingo dydžio dažų kibirų, vonelių, teptukų, indų su pigmentais, pilko metalo stumdomos lentynos ir dvi kėdės. O visa vaidybos erdvė juodose scenos grindyse apibrėžiama balta juosta ir apšviečiama keliomis lempomis. Nespalvotas scenovaizdis kontrastuoja su personažų jausmine palete, kurioje daug ryškių spalvų, tarp jų – ir gryna raudona.

Stumdomos metalinės konstrukcijos jautriai reaguoja į santykį tarp personažų. Jos atskiria skirtingus dviejų dailininkų pasaulius, dvi skirtingas epochas, priešingas stovyklas karo lauke, priartėja viena prie kitos, užsimezgus artimesniam kontaktui, arba visiškai susijungia ir, padengtos balta drobe, virsta didžiuliu paveikslu.

Akivaizdu: scenografui buvo labai svarbu sukurti tokį pojūtį, kad atrodytų, jog ši istorija vyksta 2018 m. Tikslas pasiektas. O jį įgyvendinant svarų indėlį įneša ir kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės kurta šiuolaikiškumo dvasios prisotinta, su amžinumo dvelksmu susipynusi muzika.

Sprendimas išoriškai neparodyti konkretaus laiko ženklų spektakliui suteikia gilesnės filosofinės gelmės. Jo siužetas virsta kur kas daugiau nei praėjusiame amžiuje vykusiais dviejų menininkų pokalbiais. Žiūrėdamas į Rothko ir Keną, į V.Masalskį ir M.Zemlecką, kartu matai ir visą žmogaus istoriją, matai save. Belieka tik pasirinkti, kuriai pusei atstovauji – išeinančiųjų ar ateinančiųjų. O jos čia susiduria ne vien skaudžiai, bet ir linksmai.

Aktoriai kalba gyva ir šių dienų žmogui artima kalba, kurioje išlieka tie pjesės sakiniai, kurie padeda perteikti tik pačias gryniausias psichikos nuotaikas. Nuoširdų šypsnį, jaučiant šalia alsuojant kažkam fatališkai tragiškam. Tai tyras gurkšnis to, kas yra tikra, retai pasitaikantis mūsų vadinamajame klasikiniame, ir ne tik, teatre.

Tiek M.Rothko, tiek V.Masalskiui pats svarbiausias dalykas kūryboje – emocija. "Raudonoje" ji tampa tokia paprasta ir kartu tokia elitinė, kad išėjęs iš spektaklio supranti, kiek mažai težinome, kas apskritai ji yra.