Kas dar neatostogauja, bet yra išsiilgęs atostogų, gali aplankyti išties vasariškas parodas – Vaclovo Strauko "Kopas", kurios, pažymint fotomenininko 90 metų jubiliejų, eksponuojamos Kaune, galerijoje "Aukso pjūvis" ir Senamiesčio bibliotekoje.

Lyrinio realizmo atstovas

Dar septintojo dešimtmečio pabaigoje, populiarėjant estetinei fotografijai ir augant susidomėjimui Neringos kopomis, lietuvių fotografijoje susiformavo naujas žanras – kopų peizažas, kurį savo darbuose fiksavo Audrius Zavadskis, Jonas Kalvelis, Antanas Sutkus, kiti menininkai. V.Straukas – vienas iš jų, taip pat savo fotoaparato objektyvą nukreipęs į išskirtinį Lietuvos kraštovaizdį.

Kaip pastebi menotyrininkė Danguolė Ruškienė, ciklą "Kopos" galima pavadinti nuoseklia "Pamario motyvų" temos tąsa. Joje visiškai išsižadama žmogaus paveikslo, dėmesys koncentruojamas į gamtos stichijas, jų linijas, raštus, perduodamą nuotaiką. Anot fotomenininko Stanislovo Žvirgždo, ypatingas šio ciklo filosofiškumas ir epiškumas susilieja su autoriaus menine nuojauta, o tikslūs planų santykiai, ritminga baltos ir juodos spalvos kaita suteikia nuotraukoms patrauklumo ir muzikalumo, joms visai nekenkia ir šiek tiek sentimentalumo bei savotiškas naivaus pasaulio traktavimas.

Apskritai, V.Straukas – lyrinio realizmo atstovas, tačiau lyrizmas jo fotografijoje nėra vienalytis, neretai gyvenimo grožiu ir džiaugsmu spinduliuojančias nuotraukas keičia dramatiškos nuojautos, bet subtilios, gilios, išjaustos, šiame cikle – kopų smiltimis prislopintos, debesų didybe paryškintos.

Gamtos dieviškumo stebuklas

Atviras šviesos šaltinis (ar jis sklistų iš kadro centro, ar iš užribio) formuoja daugiau ar mažiau realistišką Neringos kopų paveikslą. Gana dažnai naudodamas plačiakampį objektyvą, fotomenininkas susintetina erdves, pernelyg nesigilindamas į stichijos suformuotų kalvų sudedamąją dalį – smėlio kruopą, bet visada vaizduodamas kopą kaip smėlio darinį.
Ir nors "Kopų" cikle žmogaus nėra, jis nuotraukose juntamas, kai kuriose – savitai matomas: suformuotas iš vėjo, šešėlių, smėlio graviūrų. Tačiau dažniausiai nuotraukose juntamas dieviškas žvilgsnis – didingas, ramus, net keliantis baimingą pagarbą. Ir turbūt kiekvienas mūsų yra išgyvenęs gamtos dieviškumo stebuklą: kai nuščiuvęs žvelgi į gamtos didybę, regi jos tobulumą, grožį...Nepakartojamas jausmas: jokio buities triukšmo, kasdienių nerimastingų minčių, jokių nuoskaudų ir pykčio. Vėjas kažkur iš gelmės, regis, atpučia debesis ir net jūrą, kiek labiau pasistengtum, įsibėgėtum ir lengvai nuo kopos nusklęstum drauge su paukščiais.

Kai žvilgsnis tampa regėjimu

Kuklus, nesiafišuojantis menininkas, pelnęs ne vieną garbingą apdovanojimą, apie juos paprastai nutyli. Tenka patiems pasidomėti ir sužinoti, kad 1976 m. V.Straukui suteiktas Tarptautinės meninės federacijos fotografo menininko (AFIAP), o 1994 m. nusipelniusio fotografo menininko (EFIAP) garbės vardas. Tarp V.Strauko apdovanojimų – trys Didieji prizai, septyni FIAP aukso, šeši FIAP sidabro ir 60 kitų medalių. 1993 m. suteiktas Fotomenininkų sąjungos garbės vardas. 1999 m. jam įteiktas Valstybinis apdovanojimas penktojo laipsnio Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinas, 2008 m. – Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Kita vertus, peržvelgus parodą pasidaro aišku, kodėl V.Straukas neskuba minėti savo apdovanojimų ir jų nesureikšmina. Vaikydamasis šlovės tokių kadrų neužfiksuosi: nuščiuvusio, susitaikiusio, sumažėjusio iki kopų smėlio kruopelės žmogaus, kurio žvilgsnis tampa regėjimu, svarbiausia – galinčio jį perduoti, "papasakoti", įtikinti. Ir nežinai, iš kur tas staiga padvelkęs jūros kvapas. Nežinai, kas tai – saulės ar mėnulio šviesa. O gal iš smiltelių sukurtos ar vėjų supustytos kopų skulptūros? Aplanko ramybė, didingo tobulumo išgyvenimas, norėtųsi sakyti: "Viešpatie, kaip gražu!", bet nesakai. Ir aiškiai žinai, kodėl.

Kas? V.Strauko fotografijos darbų paroda.
Kur? Galerijoje "Aukso pjūvis".
Kada? iki liepos 31 d.
Kur? Senamiesčio bibliotekoje.
Kada? iki rugsėjo 6 d.