Laisvė ieškoti savęs
„Tas kūrybos daigas vaikystėje man atrodė savaime suprantamas. Rašiau eilėraščius nuo pradinių klasių, juos iliustruodavau, laikiau tai smagiu užsiėmimu, hobiu ir nežiūrėjau pernelyg rimtai“, – atskleidžia šiandien jau septynias knygas vaikams išleidusi autorė.
Indrė augo žinomų uostamiesčio medikų šeimoje, tačiau pati į šią sritį nepasuko dėl objektyvių priežasčių.
„Turėjau visišką laisvę tyrinėti ir ieškoti savęs, nejutau tėvų spaudimo pasirinkti vieną ar kitą profesinę sritį. Bijojau kraujo, todėl medicina atkrito savaime. Mama tik juokaudama kartais apgailestaudavo – namie šitiek medicininės literatūros, o nė vienam iš vaikų ji nepravers, be to, argi nebūtų smagu drauge aptarinėti įdomių klinikinių atvejų?“ – prisiminusi šypteli pašnekovė.
Tiesa, šią sritį ji vis dėlto pačiupinėjo – ką tik baigusi studijas Indrė trumpai darbavosi medicinos atstove tarptautinėje farmacijos kompanijoje. Kaip sako pati, anuometė patirtis išmokė profesinio bendravimo standartų ir įskiepijo pagarbą moksliniams tyrimams.
Baigusi mokyklą, klaipėdietė siekė žurnalistikos studijų, tačiau nesėkmingai – įstoti nepavyko. Po metų ėmė svarstyti apie grafinį dizainą, bet tąsyk palūžo paruošiamuosiuose kursuose piešdama perspektyvą.
Postūmis, pakeitęs trajektoriją
„Nebežinojau, ko noriu, o mokyklą buvau baigusi su pagyrimu, todėl nutariau tiesiog stoti į tas specialybes, kur buvo didžiausias konkursas. Įstojau į keturias, pasirinkau ekonomiką, o verslo vadybos magistro studijos buvo natūralus tęsinys“, – galiausiai susiklosčiusį profesinį scenarijų apibendrina kūrėja.
Mintys apie kūrybinę veiklą, pašnekovės žodžiais, nuolat sklandė ore. Tad, studijuojant uostamiesčio alma mater, klaipėdietei pavyko prisiliesti ir prie žurnalistinio darbo svajonės – keletą metų Indrė sėmėsi patirties dienraščio „Klaipėda“ redakcijoje.
Sūnaus dėka ir gavau idėjų eilėraščiams, ir atsisakiau pagundos į knygas prikaišioti pamokymų.
Vis dėlto galiausiai gyvenimas pasuko sava vaga su savais įsipareigojimais – baigusi studijas dirbo pagal profesiją ir siekė karjeros įvairiose tarptautinėse kompanijose.
Paklausta, kada tiesiog suprato, kad nori ir gali būti tuo, kuo yra šiandien, pašnekovė prisipažįsta: „Lūžis įvyko tapus mama, kai vis aštriau ėmė iškilti gyvenimo prasmės, paskirties klausimai. Kai po vaiko priežiūros atostogų teko apsispręsti – grįžti į darbą, bet į kitas pareigas, ar palikti tarptautinę korporaciją, tai tapo galutiniu stumtelėjimu keisti profesinę trajektoriją.“
Išmokęs ant pečių nenešiosi
Nors kūryba, regis, kaip tik toji erdvė, kurioje norisi visiškai atsiriboti nuo verslo logikos, Indrė neneigia – verslo vadybos žinios išlieka aktualios ir šiandienos veikloje, pradedant bendradarbiavimu su leidėjais ir baigiant edukacijomis ar dalyvavimu įvairiose švietimo konferencijose.
„Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi – šis posakis man pasiteisino 100 proc. Kai į vaikų literatūros pasaulį įšokau su pirmąja knyga, iš pradžių naiviai įsivaizdavau, kad nuo šiol tik sėdėsiu prie savo stalo, rašysiu ir piešiu, – šypteli kūrėja. – Tačiau greitai paaiškėjo, kad sukūrus knygą darbas ne baigiasi, o tik prasideda, ir tuomet praverčia ir studijų metais, ir ankstesnėje profesinėje karjeroje įgytos žinios ir kompetencijos. Tad, praėjus pradiniam šokui, kad šiame kelyje romantikos vis dėlto nedaug, be to, reikia nemažo psichologinio atsparumo, dabar džiaugiuosi, kad į vaikų literatūrą atėjau jau turėdama nemažą kitų sričių žinių ir įgūdžių bagažą.“
Kalbėdama konkrečiai apie savo patirtį žiniasklaidoje, Indrė pastebi – žurnalistika išmokė drąsos užmegzti kontaktą, klausytis, aiškiai formuluoti mintis, išgryninti esmę, o šiandien tai neabejotinai praverčia ne vien kuriant knygas, bet ir bendraujant su vaikais, mokytojais ar leidėjais.
Būtent poezija dėl savo struktūros ir teksto taupumo tampa viena tinkamiausių literatūros formų, skatinančių šiuolaikinius vaikus paimti į rankas knygą.
Leidžia sau neskubėti
Indrės patirtis byloja – kūryba ir visa, kas sukasi aplink ją, išties reikalauja nemažos disciplinos. „Įkvėpimas ateina veikiant“, – įsitikinusi pašnekovė.
Savo darbą vaikų rašytoja prisipažįsta matanti kaip daugelio vienas kitą veikiančių tam tikrų elementų visumą.
„Vienu metu sukasi keli sraigteliai, jie įsuka kitus, ir taip nuolat vyksta veiksmas. Knygos dovanoja susitikimų su vaikais mokyklose, bibliotekose, susitikimai – naujų knygų, projektų idėjų, projektai – naujų pažinčių ir naujų įgūdžių, plečia veiklos ribas ir nuveda ten, kur nė nebūčiau pagalvojusi“, – sako ji.
Indrė neneigia: jos knygos – ne spontaniškumo, lengvos rankos vaisius; visos jos brandintos gana ilgai.
„Rekordas – dveji metai. Taip nutiko su eilėraščių rinkiniu „Neatlikau namų darbų“. Perrašinėjau jį tris kartus. Buvo verta, nes „Neatlikau namų darbų“ greitai rado kelią į mokyklas ir tapo viena labiausiai vaikų pamėgtų mano knygų, jos eilėraščiai dažnai skamba meninio skaitymo konkursuose. Dėl jos padažnėjo mano kelionės į mokyklas, atsirado tokių naujų patirčių kaip dalyvavimas meninio skaitymo konkursų vertinimo komisijų darbe, pranešimų skaitymas mokytojų konferencijose. Dabar brandinu antrą šios knygos dalį ir vėl leidžiu sau neskubėti“, – pasakoja rašytoja.
Eilės atgimsta ir dainose
Poezija Indrei yra kūryba, nepakanti sumaiščiai ar triukšmui. „Kurti tekstus man lengviau tyloje, o iliustruoti galiu ir sėdėdama bendrame kambaryje su šeima. Kartais taip net lengviau, nes turiu ko paprašyti čia ir dabar pabūti mimikos, gesto ar judesio modeliais. Kartais prišoku padėlioti ketureilių ir gamindama maistą, bet tuomet dažniausiai kas nors prisvyla“, – šypteli kūrėja.
Vis dėlto kas kūrybos procese gimsta pirmiau: vaizdinys, kurį norisi aprašyti, ar eilutė, kuriai reikia vizualios formos? Galbūt šios skirtingos kūrėjos versijos kai kada ir pasipyksta?
Kaip atskleidžia autorė, nors pirmiau atsiranda tekstas, kartais piešinys įkvepia tekstą – taip nutiko kuriant knygą „Kaip sutramdyti žvėryną?“
„Tačiau galutinė iliustracija vis tiek atsiranda tik tuomet, kai tekstas jau baigtas. Kartais iliustraciją matau dar rašydama tekstą, o kartais jos idėja išsikristalizuoja tik pripiešus kelias dešimtis lapų. Vis dėlto pirmiausia esu tekstų autorė – iliustruoju tik savo knygas. O štai kurdama tekstus mielai neriu į bendrus projektus su kitais kūrėjais ar institucijomis: pavyzdžiui, rašau dainų žodžius bendradarbiaudama su kompozitoriais, Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, LRT vaikų ir jaunimo turinio komanda“, – vardija pašnekovė.
Tėvai deklamuoja kartu
Simboliška – debiutinė rašytojos knyga „Kapt kapt kapt“ lydi ir tūkstančius kūdikių nuo pat pirmųjų dienų: specialaus bibliotekos projekto iniciatyva ji dovanojama kiekvienam Lietuvos naujagimiui.
Būti tuo pirmuoju autoriumi, kuris pasiekia naują gyvybę, Indrei reiškia begalinę atsakomybę.
Rašytoja pasakoja, kad prieš imdamasi šio kūrinio gilinosi net į mokslinę literatūrą, skirtą tiek ankstyvajam skaitymui, tiek vaiko raidos etapams.
„Tačiau tikrai negalvojau, kad po kurio laiko knygos tekstą man choru deklamuos dešimtys tėvų su mažyliais ant kelių, o dabar, rengdama patirtinius skaitymus, labai dažnai su tuo susiduriu. Sulaukiu nemažai grįžtamojo ryšio – nuostabu, kaip skirtingai šeimos atranda šią knygą ir paverčia ją kasdienio bendravimo su vaiku dalimi“, – netikėtais atradimais dalijasi kūrėja.
Kiek pačios Indrės motinystė pakeitė ar praturtino požiūrį į vaikų literatūrą?
„Sūnui esu dėkinga už galimybę augti kartu ir kaip mamai, ir kaip knygų vaikams autorei. Jo dėka ir gavau idėjų eilėraščiams, ir atsisakiau pagundos į knygas prikaišioti pamokymų. Dabar sūnus kūrybos procese dalyvauja vis mažiau, tad dažniau konsultuojuosi su savo skaitytojais. Bet kokiu atveju vaikų įžvalgos ir pastebėjimai yra aukso vertės, labai juos vertinu“, – sako kūrėja.
Pasaulis – vaiko akimis
Indrės žodžiais, kuriant vaikams jai svarbiausia yra pagarba mažajam skaitytojui ir tai, kad skaitydamas knygą jis pasijustų matomas, išgirstas ir suprastas: „Renkuosi kalbėti vaikui suprantama kalba apie tai, kas jam aktualu, atpažįstama, sava. Pasitelkiu humorą, pabarstau naujų žodžių, palieku užuominų, kurios paskatintų vaiką smalsauti ir ieškoti daugiau informacijos.“
Ji tęsia: „Rašydama ne grįžtu į savo vaikystę, o įsijaučiu į šiuolaikinio vaiko kailį ir stengiuosi pasaulį pamatyti jo akimis. Kasmet susitinku su tūkstančiais vaikų visoje Lietuvoje, esu gerai susipažinusi su jų aktualijomis, girdžiu jų rūpesčius ir suprantu iššūkius, su kuriais jie susiduria. Tai visai kitoks pasaulis nei mano vaikystėje.“
Kaip sako Indrė, šie susitikimai su vaikais – ir idėjų šaltinis, ir vis pasikartojantis patvirtinimas, kaip svarbu vaikus įgalinti kurti, skaityti, rašyti, nekabinant etikečių, ką jie geba ir ko ne.
„Kartais mokytojai stebisi, kad į edukaciją įsitraukia ir tie vaikai, kurie įprastai niekur niekada nedalyvauja, o labiausiai nenorėję kurti drauge su manim eilėraščio edukacijos pabaigoje būna pirmieji, kurie veržiasi priešais klasę jį perskaityti, – šypteli pašnekovė. – Būna, kad mokytojai po susitikimo domisi, ar turiu daugiau tokių edukacijų, nes pamato, kaip gyvas susitikimas čia ir dabar gali pakeisti vaiko santykį su knyga ir požiūrį į kūrybinę veiklą.“
Ne tik plečia žodyną
Metų knygos rinkimuose ne kartą įvertinta, Aldonos Liobytės ir Prano Mašioto premijomis apdovanota vaikų autorė sako, kad tokį dėmesį jos kūrybai pirmiausia regi kaip pritarimą ir palaikymą tęsti tai, ką daro.
„Tai padeda knygoms tapti matomesnėms, pasiekti platesnį skaitytojų ratą ir mano atveju prisideda prie poezijos vaikams populiarinimo. Galbūt tuomet daugiau vaikų pasirenka mokytis eilėraščius atmintinai, kas yra nepelnytai apnykusi praktika dabartiniame ugdymo procese, – pastebi pašnekovė. – Tyrimai rodo, kad eilėraščių mokymasis atmintinai ne tik gerina vaiko atmintį ir plečia žodyną, bet ir lavina gebėjimą spręsti tekstinius matematikos uždavinius, sukaupti dėmesį. Tarptautiniu mastu jau kalbama ir apie tai, kad būtent poezija dėl savo struktūros ir teksto taupumo tampa viena tinkamiausių literatūros formų, skatinančių šiuolaikinius vaikus paimti į rankas knygą. Tą patį vis dažniau girdžiu ir iš Lietuvos mokytojų.“
Paklausta, kas šiuo metu jai teikia didžiausią ne tik profesinį, bet ir asmeninį džiaugsmą, Indrė šypteli: „Šiuo metu džiugina graži žiema už lango, nes šiandien nereikia niekur važiuoti, tad tegu pusto į sveikatą.“
„Jei rimtai, džiugina, kad esame laisvi ieškoti savo kelio, laisvi kalbėti ir kurti savo kalba. Tai didžiulė laimė ir privilegija, ir visai ne savaime suprantamas dalykas“, – primena kūrėja.
Kūrybos kraitė
* „Kapt kapt kapt“ ir „Kapt kapt kapt mieste“, eiliuotos paveikslėlių knygos mažyliams iki trejų metų.
* „Miestas laukia spalvų“, spalvinimo knygelė 2–4 metų vaikams.
* „Kaip sutramdyti žvėryną?“, eilėraščių rinkinys 4–9 metų vaikams.
* „Abėcėlė virtuvėje“, eiliuota istorija 3–7 metų vaikams.
* „Bz bz bzt namuose“, eiliuota paveikslėlių knyga, skirta patiems mažiausiems.
* „Neatlikau namų darbų“, eilėraščių rinkinys vaikams nuo 7 metų.
Naujausi komentarai