Džiugina mažus ir didelius

Nijolė Čirūnienė, Nadežda Ivanova ir D.Zemelienė prieš daugiau nei 20 metų baigė tuometę Rokiškio kultūros mokyklą. Nijolė – režisierė, Nadežda – bibliotekininkė, Dalia – kultūros specialistė. Jas visas sujungė noras kurti. Pirmosiomis pavardžių raidėmis jos pavadino ir savo įkurtą Bajorų kaimo lėlių teatrą – ČIZ.

Lėlių teatro istorija prasidėjo, kai užaugo Nijolės, Nadeždos ir Dalios vaikai. Nijolė buvo įkūrusi savo šeimos teatrą, kuris vadinosi "Mamos Nijolės teatras", Nadežda – lėlių teatrą bibliotekoje. Kai vaikai paaugo, Nadežda pasiūlė sukurti bendrą spektaklį. Pirmasis spektaklis buvo "Šuniškos istorijos". Kai kuriems spektakliams moterys naudojasi literatūros kūrinių fragmentais, kitus kuria pačios.

Visos lėlės ir įvairūs spektaklyje panaudoti daiktai yra sukurti bei pasiūti pačių aktorių rankomis. Moterų siūtos lėlės ir kiti vaidinimams sukurti daiktai yra ir edukacinės priemonės. Po vaidinimų aktorės vaikams leidžia su jais žaisti ir iš arčiau apžiūrėti. Tiesa, spektakliai kuriami ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.

Rūpestis: muziejuje eksponuojamoms lėlėms reikia nuolatinio dėmesio ir priežiūros. / I. Kujelės nuotr.

Prie teatro – muziejus

Nuo Bajorų lėlių teatro neatsiejamas ir čia pat esantis lėlių muziejus. Tai – D.Zemelienės kolekcija, sukaupta maždaug per 20 metų. Kolekcijoje – per 1,5 tūkst. lėlių.

Dalia pasakoja, kad pradėjo rinkti lėlių kolekciją, kai jos ūgtelėjusios dukros pasakė, jog lėlių joms nebereikia, ir pasiūlė išmesti.

"Mes vaikystėje lėlių neturėjome, kaip dabar imti ir išmesti?! Ir sugalvojau – pradėsiu ir stengsiuosi surinkti kuo daugiau skirtingų lėlių", – sako moteris.

Pasišnekėjo su kaimynėmis: ieškokite savo palėpėse visokių lėlių, gal likę. Na, ir prasidėjo. Pirmosios į kolekciją atkeliavo paprastos sovietinės lėlės, kurių didžiausios – vadinamosios vaikštančios lėlės, kurias laikai už rankos ir vedi. Dar tuo metu Lietuvoje pradėjo atsirasti turgeliai, kur parduodavo panaudotus daiktus ir drabužius iš užsienio – juose taip pat būdavo įdomių lėlių, net porcelianinių. Pati pradėjo važiuoti į užsienio šalis, iš kur atsiveždavo įdomių, nematytų lėlių.

Į kolekciją po truputį atkeliavo buityje pritaikomos lėlės: užmaunama ant butelio arba molinė lėlė, kurią galima panaudoti aliejui supilti. Kažkas raganų prinešė – irgi lėlės. Dar kolekcininkei labai gražios lėlės su mimika, veido išraiškomis, kurios visiems ir dabar sukelia nuostabą.

Sendaikčiuose pavyko rasti net klūpinčių lėlių. "Ateinu pas vieną pažįstamą, o ji sako: "Žiūrėk, kokią lėlę gavau – brokuota, kojos iškraipytos. Gal tau reikia?" Pažiūriu – keista lėlė, o man patinka, taip gražiai kojyčių padėtis padaryta. Pastatai ir va – klūpinti lėlė. Po kurio laiko kita draugė skambina: "Aš tau aukcione nupirkau klūpinčią vienuolę – tu tikrai tokios neturi." Galvoju – aš jau turiu, bet vis tiek džiaugiuosi", – pasakoja kolekcininkė.

Klounų Dalia nerinko, bet pažįstama, dirbusi naudotų daiktų parduotuvėje, vienoje dėžėje rado bene 100 mažų klouniukų. Nusprendė, kad vis tiek jų neparduos, ir atidavė.

Pradžiugino: klounų Dalia specialiai nerinko, bet pažįstama, dirbusi naudotų daiktų parduotuvėje, vienoje dėžėje rado jų ir atidavė. / I. Kujelės nuotr.

Priglaudžia nereikalingas

Lėlių parveža draugai iš užsienio. Kolekcininkei labai gražios lėlės, kurios atkeliauja iš įvairių pasaulio šalių su jų tautiniu kostiumu – iš Lenkijos, Ukrainos, Kubos ir kitur. Kur keliaudavo lietuviai, kai sienos buvo atidarytos, iš ten ir atveždavo, tad tikrai nemažai jų susirinko.

"Dar prisimenu, kad kadaise mokyklose matydavau lentynose tokias liaudiškas lėlytes: tai, žiūrėk, kokia šokėja stovi, tai piršlys. Ir mano močiutė, pamenu, lentynoje vieną tokią lėlę turėjo, pasakojo, kad už gerus darbus šias lėles duodavo kaip dovanėlę, – pasakoja moteris. – Tad jeigu išgirstu, kad kokią mokyklą uždaro, būtinai turiu susisiekti, gal yra kur palikta nereikalinga tokia lėlytė. Beveik visada atrandu vieną kitą. Dabar jau turiu jų visą lentyną, vadinu jas bufetinėmis lėlytėmis, nes kai kuriuose namuose bufetukuose jos dar ir dabar stovi."

Mažylės: vadinamųjų bufetinių lėlyčių prisikaupė visa lentyna, daug jų atkeliavo iš uždaromų mokyklų. / I. Kujelės nuotr.

D.Zemelienė sako, kad jos kolekcijoje beveik nėra šiuolaikinių, masinės gamybos, vienodų lėlių, kurių tik drabužiai skiriasi – nebent kokie vaikai atneša ir padovanoja, juk neišmesi. Šiaip kolekcininkė ieško originalesnių lėlių – arba tokių, kurių nebelabai ir yra pirkti, arba kažkuo išskirtinių, įdomių.

Pastaruoju metu vis dažniau lėles nori atiduoti žmonės, kurie prieš kokių 20 metų, kai įdomesnių lėlių Lietuvoje dar buvo mažai, prisipirko jų padėvėtų daiktų parduotuvėse. Vieniems nusibodo, kad dulkes renka, kiti remontuojasi ir lėlėms vietos nelieka. Taip šiemet į Lėlių muziejų atkeliavo dešimt lėlių iš Vilniaus, iš 100 lėlių kolekcijos – savininkė su jomis po truputį nori atsisveikinti. Kitas žmogus raganas atidavė vien dėl to, kad pasikeitė namo interjeras, vaikai pasakė, jog jiems nebereikia, galima kažkam padovanoti. Dar vienas vaikinas iš Vilniaus, pamatęs jos kolekciją, po kurio laiko paskambino ir pasakė, kad nusipirko aukcione baisią lėlę su dviem porcelianinėmis klounų galvomis, – gal reikia?

Mes vaikystėje lėlių neturėjome, kaip dabar imti ir išmesti?! Ir sugalvojau – pradėsiu rinkti ir stengsiuosi surinkti kuo daugiau skirtingų lėlių.

"Taip kolekcija ir pildosi, pildosi, pildosi. Žodžiu, dabar turiu tai, ko nei mačiau, nei turėjau vaikystėje, – sako Dalia. – Pati jų aukcionuose neperku – tam reikia nemažai pinigų. Geriau nuvažiuoju į sendaikčių turgų ir ieškau kažko įdomesnio, o paskui deruosi, kaip pigiau nusipirkti. Mano aukcionas – akis į akį."

Būna ir ašarų

Kai kurios į Lėlių muziejų patenkančios lėlės – labai senos, jas, prieš eksponuojant, reikia sutvarkyti, nuprausti, pasiūti drabužius. Lėlėms reikia nuolatinio dėmesio, nes nors vasarą langus patalpose ir užtemdo, saulė ir laikas daro savo. Kai kurioms plaukai nuslenka, tada tenka kokią kepurytę uždėti.

Sovietiniais laikais gamintų lėlių suknelės labai jau buvo susidėvėjusios, baisios, tai šiemet "Vidurdienio damų klubo" moterys naujas nėrė, mezgė ir atnaujino lėlių garderobą. "Vidurdienio damų klubas" – tai 26 nagingos 50–80 metų moterys, kurios mielai imasi įvairių atnaujinimo darbų.

Amžius: kai kurios į Lėlių muziejų patenkančios lėlės – labai senos, jas prieš eksponuojant reikia sutvarkyti, nuprausti, pasiūti drabužius. / I. Kujelės nuotr.

Didžiausios lėlės Dalios kolekcijoje – sovietinės, vaikščiojančios, gero pusmetrio ar net didesnės. Mažiausios – kelių centimetrų iš šokoladinių kiaušinių, bet dar galima plika akimi matyti. Kolekcininkė mąsto specialiai užsisakyti tokią, kurią galima tik pro padidinamąjį stiklą matyti, – kolegės Nijolės dukra Anelė moka labai gražiai padaryti.

Kuri lėlė mieliausia? "Kadangi aš vaikystėje lėlių neturėjau, tai man kiekviena atrasta, atnešta lėlė yra miela, – sako pašnekovė. – Labai patinka, kai atidarau duris ir matau, kaip vaiko akys išsiplečia: "Oooo, kiek čia lėlių." Ir labai gera matyti, kai lankytojai jaučia mano šilumą, kurią noriu suteikti kolekcijai ir jiems."

Tačiau būna, kad vaikai iš Lėlių muziejaus išeina ašarodami, nes užsimano vienos ar kitos lėlės. Tada tėveliai klausia: ar neparduodate? Šiek tiek problemų kyla ir dėl to, kad dauguma lėlių yra muziejinės, tad vaikai negali su jomis pažaisti, o juk norisi, žodis "muziejus" jiems nelabai suprantamas. Tad kolekcininkei tenka suktis iš padėties, ypač jei ateina didesnė vaikų grupė.

"Ką gi mes darome? Žaidžiame didelius ponus: rankeles už nugarų ir vaikštome tarp lėlių užrietę nosytes, – pasakoja Dalia. – Žinoma, kai atvažiuoja tėveliai su dviem vaikučiais, tai kai kurias lėlytes gali ir vežimėlyje pavežioti, pakilnoti. Bet stengiamės liesti jas kuo mažiau, nes kitaip labai greitai bus sučiupinėtos, o to nesinori."

Mimika: muziejaus lankytojus labiausiai džiugina lėlės su veido išraiškomis. / I. Kujelės nuotr.

Įvairių situacijų būna, kai koks vaikas nusprendžia į muziejų savo "išaugtas" lėlės atiduoti. Atneša, sako: "Čia jums lėlė." Nueina, pasodina, po muziejų pasivaikšto, pažaidžia su teatro lėlėmis, o kai jau reikia išeiti, nusprendžia: "Aš noriu pasiimti savo lėlę." Ir pasiima, nes juk vaikui negali sakyti, kad dabar jau ji muziejaus. Žinoma, dažniausiai po kurio laiko sulaukiama siuntinio – mama lėlę atsiunčia. Kitas, padovanojęs lėlę, atvažiuoja kas antrus metus pasižiūrėti, ar dar ji yra. Tad labai atsakingai tenka eksponatus prižiūrėti.

Karantinas veiklos nesustabdė

Neatskiriama Lėlių muziejaus dalis, anot D.Zemelienės, – teatro ČIZ lėlių kambarys. Čia vaikai gali ne tik pasižiūrėti, bet ir pažaisti su teatro lėlėmis. Teatrines lėles moterys iki šiol siuva pačios.

"Naujausios, kaip mes vadiname, koroninės lėlės – kai buvo viskas uždaryta, mes vakarais ateidavome, pasisiuvome trijuose lagaminuose telpančias lėles. Siuvome, juokėmės, džiaugėmės – kaip gerai, kad yra kūryba. Planuojame kitais metais, kai tik galėsime, vykti su lagaminais į Sakartvelą. Paruošėme spektaklį, kuris vadinasi "Trys pasakų mazgeliai". Vaikus mokome, kaip surišti mazgą, ir per tuos mazgelius papasakojame tris pasakas", – sako Dalia.

Menininkė džiaugiasi, kad "Lėlių namuose" lankytojų vis dar yra – bene kasdien bent po vieną didesnę ar mažesnę grupę užsuka. Per visas negandas lietuviai atrado Lietuvą. Šeimos, kurios anksčiau keliaudavo į Turkiją ir Ispaniją, dabar dažniau keliauja po Lietuvą, ir štai Bajoruose, paprastame kaime, atranda kažką įdomaus.