Vasaros trečiadieniai kino mylėtojams dovanos pažintį su Rytų Europos kinematografininkų darbais

Vasarą Vilniaus mokytojų namų kiemelyje ir vėl rodomi filmai po atviru dangumi. Medijų švietimo centras „Meno avilys“ jau ketvirtus metus iš eilės pristato ciklą „Kinas po atviru dangumi 15 min. po devintos“ . Projekto iniciatoriai šiemet pateiks malonų netikėtumą – programą išvys ir kitų Lietuvos miestų gyventojai. O kitąmet filmų peržiūrą ketinama perkelti ir į kitas Vilniaus vietas.

Artimas, bet pamirštas

Kiekvieną vasaros trečiadienį vilniečiai turės galimybę susipažinti su Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos kinematografininkų darbais. Pirmoji kino peržiūra įvyko birželio 4-ąją.
„Meno avilio“ projektų vadovas Lukas Brašiškis pasakojo, kad tokio kino ciklo idėją jie perėmė iš kitų Europos šalių, kur tokia tradicija jau seniai puoselėjama.
„Panašūs filmų peržiūros vakarai vyksta Anglijoje, Čekijoje bei kitose šalyse. Tai ne tik puiki pramoga, bet ir edukacinis projektas“, – kalbėjo organizatorius.
Šiais metais nuspręsta rodyti Rytų Europos kinematografininkų filmus. L.Brašiškis įsitikinęs, kad tai labai geras, originalus, šiek tiek lietuviams artimas, tačiau truputį pamirštas kinas.
„Pirmąją vasarą rodėme kiną iš Vidurio Europos, vėliau – iš Centrinės Azijos, pernai – Viduržemio jūros regiono filmus, o dabar atėjo artimiausio krašto kino peržiūros laikas“, – teigė L.Brašiškis.
Birželis skirtas Rusijos kinui, liepą bus tęsiama pažintis su Ukrainos, o rugpjūtį – su Baltarusijos žymiausiais kino pavyzdžiais.
„Tikimės nustebinti žiūrovus netikėtumais. Laukiame svečių iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, pristatysiančių kinematografines mokyklas. Negana to, šių metų „Kino po atviru dangumi 15 min. po devintos“ programą išvys ir kitų Lietuvos miestų gyventojai. Tuo pačiu metu filmų peržiūros vyks Klaipėdoje ir Panevėžyje“, – sakė L.Brašiškis.

Įdomiausi iš įdomiausių

„Meno avilio“ direktorės Linos Kaminskaitės teigimu, bus rodomi ne tik žymiausių, bet ir netradiciškiausių bei mažai žinomų Rytų Europos regiono kino kūrėjų darbai, kad žiūrovai galėtų susipažinti su kuo platesniu kino filmų spektru.
Sudaryti programą padėjo kino kritikė Živilė Pipinytė ir ilgametė „Skalvijos kino centro“ programų sudarytoja, menotyrininkė Sonata Žalneravičiūtė. „Sudarant programą, remtasi reprezentatyvumo aspektu – parinkti epochiniai tos šalies filmai, simbolizuojantys politines ir istorines slinktis, pakeitę kultūros ir kino istorijos raidą“, – aiškino L.Kaminskaitė.
„Meno avilio“ direktorė pripažįsta, kad visi filmai yra unikalūs, nukeliantys į praeitį ir analizuojantys dabarties problemas, todėl nusakyti kiekvieno jų turinį bei žanrą nėra lengva.

Pagelbėjo kino bėdos

Ciklas „Kinas po atviru dangumi 15 min. po devintos“, pasak direktorės, skirtas plačiajai auditorijai. L.Kaminskaitė įsitikinusi, kad tokie filmai padeda suprasti tikrojo kino galią.
Kino po atviru dangum projektas gimė sekant Amerikos ir Europos didžiųjų miestų kino peržiūrų tradicija. Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai Amerikoje paplito televizija, krito kino teatrų lankomumas.
Imta galvoti, kaip susigrąžinti žiūrovus. Taip gimė plačiaformatis kinas (70 mm kino juosta), o šalia greitkelių pradėti statyti specialūs kino teatrai po atviru dangumi, kad žmonės galėtų žiūrėti kiną neišlipdami iš automobilių.
Lietuvoje kinui po atviru dangumi atsirasti padėjo ir lietuviškosios kino bėdos. „Autoriniam ir nekomerciniam kinui demonstruoti stinga kino teatrų erdvių. Šios kino peržiūros po atviru dangumi tarsi papildo autorinio kino peržiūras“, – pasakojo L.Kaminskaitė.
„Meno avilio“ direktorė išdavė paslaptį, kad kitąmet filmų peržiūra persikels ir į kitas Vilniaus erdves.

Tradicija ir kokybė

Gediminas Jankauskas, kino kritikas:

Kinas po atviru dangumi man asocijuojasi su dviem gražiais asmeniniais patyrimais. Gimiau Sibire, kur netoli namų esantis kino teatras buvo vienintelė lengvai prieinama pramoga. Bilietas vaikams kainavo 10 kapeikų, todėl patikusį filmą buvo galima žiūrėti kelis kartus per savaitę. Bet dar didesnis džiaugsmas būdavo vasarą, kai atvažiuodavo autobusiukas su kilnojamu kino projektoriumi, ir temstant tiesiog stepėje prasidėdavo nemokamas kinas po atviru dangumi.
Dabar su kinu po atviru dangumi esu susijęs jau profesionaliai. Mat nuo 1989-ųjų dalyvauju seniausiame Lenkijos kino festivalyje „Liubušės kino vasara“ (jis vyksta kurortiniame Lagowo miestelyje), kuris, be artimiausių kaimynų kino rodymo, dar ištikimai puoselėja gražią tradiciją – sutemus vietiniame amfiteatre, panašiame į Kauno Dainų slėnį, festivalio dalyviai ir svečiai žiūri kokį nors vaidybinį filmą. Čia vyksta atidarymo ir uždarymo ceremonijos, filmų autorių pristatymas.
Džiugu, kad kino po atviru dangumi tradicijos jau puoselėjamos ir Lietuvoje. Galima tik sveikinti tokią Medijų švietimo centro „Meno avilys“ veiklą ir linkėti organizatoriams visokeriopos sėkmės. Ypač malonu, kai šiems seansams parenkami ne atsitiktiniai filmai, o didelę meninę vertę turintys kinematografiniai šedevrai. Šiemet tokių peržiūrų ciklas prasidėjo rusų kino klasiko Vsevolodo Pudovkino filmu „Motina“ (1926 m.). Tai vienas garsiausių nebyliojo kino epochos šedevrų, aukštai iškėlęs „emocinio montažo“ vėliavą ir padaręs didžiulę įtaką pasaulinio kino raidai.