Gausa – gerovės ženklas

"Nusprendėme tikroviškai parodyti žmonėms, kokias gausias vaišes mūsų proseneliai per Velykas kraudavo ant stalo, – džiaugiasi Agnė, kuriai ir pačiai teko iš peties paplušėti gaminant velykinius patiekalus. – Paprastai velykinę ekspoziciją Liaudies buities muziejuje sudaro tik tuščios lėkštės, kiaušiniai ir žalumynai, o šįmet Velykų papročius iliustruosime tikromis vaišėmis."

Išvysti jas bus galima velykinėje LRT laidoje "Šventadienio mintys". Ta proga teko iškepti kumpį, išvirti šaltienos, suslėgti sūrį, supinti kaimišką pyragą, sumušti sviestą, ant stalo pastatyti alaus ąsotį, be kurio neapsieidavo nė vienos vaišės Aukštaitijoje. Dar – į lėkštes įdėti krienų, duonos. O druską kaime kai kur pildavo tiesiog į šaukštą, kurį paguldydavo kur nors ant vaišių stalo. Ir, žinoma, suruošti margučių pintinę. Margintiems kiaušiniams per Velykas buvo  skirta garbingiausia vieta.

Tokia maisto gausa Velykų rytą nuo seno buvo įprasta, nes manyta, kad tai lemia šeimos gerovę, turtus. Kita vertus, anksčiau žmonės gavėnios laikėsi uoliai: sąžiningai pasninkaudavo ir Velykų laukdavo tarsi kokio išganymo, kai po ilgo laiko galėdavo iki soties prisikimšti pilvus. Šeimininkės net paršelį ta proga iškepdavo ar kiaulės galvą paruošdavo.

Velykinių valgių nešdavo elgetoms, nepasiturintiems kaimynams, o maisto likučius naudodavo burtams. Tarkim, užkasdavo kur nors laukuose kumpio kaulus, tikėdami, kad tokiu būdu jų pasėlių nenusiaubs vėjai, lietūs ar kenkėjai.

Ir pavalgyti, ir pažaisti

Svarbiausi švenčiant Velykas buvo margučiai. Anot muziejininkės, vienam asmeniui priskaičiuodavo net iki dešimties kiaušinių – kad užtektų ir pavalgyti, ir paridenti, ir padovanoti. Jei kas tiek neturėjo, apsieidavo ir su mažiau, arba kaimynai, giminaičiai padovanodavo.

Vienus kiaušinius margindavo vašku, kitus tiesiog nudažydavo. O pačius gražiausius sudėdavo į žalumynais – pataisais, daigintais rugių želmenimis – papuoštą dubenį ir pastatydavo į patį stalo vidurį. Neapsieidavo ir be molinės Velykų avinėlio skulptūrėlės, o įgudusios šeimininkės padarydavo ir dailų sviestinį avinėlį.

Simboliška: šventinis stalas neapsieidavo be molinio Velykų avinėlio, o įgudusios šeimininkės padarydavo ir dailų sviestinį avinėlį.

Aukštaitijoje dar buvo galima išvysti Velykų eglutę. Šiais laikais ji daroma iš vielinio karkaso, apvynioto žaliu krepiniu popieriumi. O seniau kaimo staliai išdroždavo ją iš medžio. Padarydavo stovą su atšakomis ir prie jų pritvirtintais lizdais, į kuriuos sudėdavo po kiaušinį. Į Velykų eglutės viršų šeimininkė patupdydavo paukštelį iš pūsto kiaušinio ar pyrago tešlos. Kartais tokį vadinamąjį Kiaušinyką krikšto mama dovanodavo savo krikšto vaikui.

Labai gražus paprotys pašventintą kiaušinį padalyti į tiek dalių, kiek šeimoje yra narių. Kaip kokį kalėdaitį. Paprastai tai daro vyriausias šeimos narys.

Dažai – tik iš gamtos

Kiaušinius anksčiau margino tik natūraliais dažais. Apsižiūrėdavo, kas prie namų auga, ir parsinešdavo visokių žolelių, šakelių, medžių žievės.

"Vesdama edukacijas dažnai sulaukiu suaugusiųjų klausimų, kokias natūralias priemones kiaušiniams dažyti galima naudoti. Dar moterys smalsauja, ar man pačiai jas teko išbandyti", – pasakoja edukatorė, prieš kiekvienas Velykas būtinai pasiruošianti juodų dažų.

Žemdirbiškoje kultūroje toji spalva žmonių visai nebaugino, nes asocijavosi su žeme. "Kad tokią išgaučiau, jau porą savaičių iki Velykų užmerkiu juodalksnio ar ąžuolo žievės, kurią iš pradžių pavirinu, pašutinu. Paskui į ją primetu gerai parūdijusių gelžgalių, likusių nuo ūkio (kaip rašo sename recepte – gelažūnų iš balų), ir palieku, kad rūgtų. Sandariai uždaryti nereikia – tegul kvėpuoja. Ir būtinai dar įpilu kopūstų arba burokų rasalo – rūgšties. Į tokį makalą užmerktą kiaušinį palieku per naktį, kad dažai gerai nukąstų", – dalijasi patirtimi Agnė.

Populiaru: A.Augustaitienė demonstruoja kiaušinių marginimą vašku. Piešinio pagrindą sudaro taškelis arba lašelis ir iš jų susidedantys simetriniai raštai.

Vis dėlto daugiausia kiaušinių ji margina vašku, o paskui per naktį palieka juos mirkti augaliniuose dažuose.

Pasak moters, dažymo kokybė labai priklauso ir nuo kiaušinio lukšto. Labai graži geltona spalva išgaunama iš ramunėlių žiedynų, o jei mirkale dar yra ir kotelių – turėsite gelsvai žalią dažų spalvą. Jei norite išgauti tamsiai žalią atspalvį, senieji raštai rekomenduoja paplėšyti samanų nuo stogo, kurių poveikio, spalvos intensyvumo Agnė pati dar neišbandė. Violetinius, melsvus atspalvius galima mėginti išgauti iš mėlynųjų kopūstų, žibučių.

"Tik jei tikitės sodrios, ryškios mėlynos – teks nusivilti, – įspėja muziejininkė ir sako, kad į kiaušinių dažymo procesą reikia žiūrėti kūrybiškai: – Vaikštai gamtoje, pastebi kažką, kas galbūt tiktų dažymui, parsineši ir išbandai."

Jei kiaušinius dažysite natūraliais dažais, Agnė rekomenduoja į juos įdėti po gabalėlį alūno kristalo, naudojamo antiperspirantų gamyboje (rasite pirkti vaistinėse). Jis tarsi užfiksuoja, paryškina spalvą.

Kasmet vis naujų dažų iš gamtos atrandanti moteris mėgsta kiaušinius marginti ir burokėliais, kurių neverda, bet žalius sutarkuoja per smulkią tarką ir tais tarkiais apdeda kiaušinius. Jei tarkiai labai sausi, siūlo įpilti truputį vandens, dar – druskos, acto. Turėtumėte gauti ryškiai rožinį arba raudoną kiaušinį.

"Matote, su tais natūraliais dažais visuomet yra loterija, – juokiasi A.Augustaitienė. – Kaskart bandai ir nežinai, koks atspalvis išeis. Betgi viena tikrai galiu pasakyti: tokių ryškių spalvų, kaip kad dažydami su cheminiais dažais, nesitikėkite."

Pats populiariausias kiaušinių marginimo būdas, dėl puikaus rezultato labai mėgstamas ir šiandien, – su svogūnų lukštais.

Marginimas – kaip meditacija

Pagal marginimo techniką margučiai skirstomi į rašytinius ir skutinėtus. Pirmuoju atveju naudojamas bičių vaškas. Agnė tikina, kad bent sykį gyvenime šią techniką turėtų išbandyti kiekvienas: tai tarsi meditacija. Piešdamas vašku nejučia pasineri į tokią ramybę, susikaupimą. O dar tas salsvas bičių vaško kvapas...

Tai tikrai nesunku: gal tik pirmą kartą. Turėtumėte pasiruošti kokį nors kaitinantį elementą. Tinka net kapų žvakutės, ant kurių viršaus uždėję stiklainio dangtelį su gabalėliu natūralaus vaško, galėsite išbandyti šį marginimo būdą. Dar galite naudoti indelį aromatiniams aliejams pilti, tik vietoj jų įdėkite bičių vaško. Priemonių taip pat reikės labai paprastų – į pieštukus įsmeigtų vinučių, kurių galvutės skirtingo dydžio. Jei norite labai smulkaus piešinio, galite naudoti ir vyriškų baltinių adatėles su itin mažomis galvutėmis. Kuo galvutė stambesnė – tuo didesnis vaško lašas. Beje, seniau vienodo dydžio taškelius padėdavo prie pagaliuko galo pritvirtintu vikio grūdu.

Dar viena sėkmės sąlyga – prieš pradėdami darbą pasirūpinkite, kad kiaušinukas būtų švarus. Tad išvirtus kiaušinius atidžiai su soda nuplaukite. Dažykite jau atvėsusius, bet vis dar šiltus, kambario temperatūros kiaušinius, nes prie šaltų vaškas nekibs. Dar viena maža paslaptis: prieš tepdami vašką ant kiaušinio, adatėlę šiek tiek palaikykite karštame vaške, kad ji įkaistų. Jei adatėlė bus šalta, ištraukus ją vaškas bematant apstings.

Toliau viskas paprasta: dėkite taškelį arba pratemptą taškelį-lašelį. Iš šitų dviejų komponentų ir susideda visi gražieji senovės lietuvių raštai: saulytės, paukščiukų pėdutės, žalčiukai ir kt. Agnė juokiasi, kad pirmieji bandymai galbūt nebus tobuli, bet jei nenuleisite rankų, kasmet bandysite – atkaklumas ilgainiui duos puikių rezultatų.

Margučių spalvos to meto žmonėms turėjo reikšmę: geltona – javai, juoda – žemė, raudona – vaisingumas, sveikata, žalia – aplink juos esanti žaluma, mėlyna – dangus. Margindami kiaušinius ir piešdami tam tikrus raštus žmonės ant kiaušinio užkoduodavo savo palinkėjimus. Tarkim, gavai kiaušinį su saulyte – kaimynas tau linki saulėtų dienų. Arba gavai juodą margutį, išmargintą lašeliais, – suprask, linki, kad tavo pasėliams lietaus netrūktų.

Pirmoji diena – poilsiui

XIX a. pab. kai kuriose Aukštaitijos bažnyčiose Velykų naktį ar per rytinę Prisikėlimo procesiją būdavo šaudoma iš nedidelių patrankėlių – mozierių. Nusižiūrėję į tokius saliutus ar baidydami piktąsias dvasias Velykų naktį aplink savo trobesius kai kur pašaudydavo ir kaimo gyventojai.

O jau Velykų rytą apie jokius šaudymus, o juo labiau darbus niekas negalvodavo. Visi, kurie gali, eidavo į bažnyčią. Po velykinių pamaldų bažnyčioje būdavo šventinamas maistas, kurį dėdavo šalia šoninio ar net pagrindinio altoriaus. Paskui su tuo maistu skubėdavo namo dengti stalo ir atsigavėti po ilgai trukusio gavėnios pasninko. Iš tos tradicijos ir atėjęs sparnuotas posakis: "Laukia kaip šventinto..." Nes iš anksto stalas nebuvo dengiamas. Jį šeimininkės valgiais nukraudavo tik sugrįžusios po šv.Mišių. Traukdavo iš krepšių šventintus kiaušinius, duoną, druską, lašinius, dešras, sviestą, sūrį ir kt.

"Labai gražus paprotys, kurį kai kurios šeimos praktikuoja ir šiandien, – pašventintą kiaušinį padalyti į tiek dalių, kiek šeimoje yra narių. Kaip kokį kalėdaitį. Paprastai tai daro vyriausias šeimos narys – tėvas ar senelis, tomis dalybomis iš vienio tarsi sujungdamas visus šeiminykščius. Be to, ir valgymas čia turi savo seką: pradeda nuo kiaušinių, paskui pereina prie mėsos, sūrio... Jei išpuola šaltos Velykos – verda mėtų arbatą, kad pasišildytų. Jei lauke saulutė žeme ritinėjasi – smaguriauja šalta gira ar alumi", – pasakoja edukatorė.

Ji atskleidžia dar vieną tradiciją: pirmąją Velykų dieną buvo galima daužti kiaušinius tik smailiuoju galu, bukąjį pasilikdavo antrai. Ir linksmybės prasidėdavo antrąją dieną. Pirmąją visi ilsėdavosi, džiaugdavosi, kad gali nieko neveikti ir prisikimšti pilvus iki soties.

Svarbu: pagal senolių tradiciją, kiaušinį pirmąją Velykų dieną buvo galima daužti tik smailu galu.

Antros dienos linksmybės

Seniau margučių ridenti tiek vaikai, tiek ir suaugusieji eidavo į lauką. "Tai turi slaptą potekstę, nes margutis – gyvybės simbolis. Besiritinėdamas žeme gali ją atgaivinti, suteikti gyvybinių jėgų, leisti jai greičiau atsigauti po šaltos žiemos. Vaikai labai mėgdavo varyti kiaulę į dvarą – bandydavo įmušti kiaušinį į duobutę. Iš vakaro prieš Velykas kieme vyrai pakabindavo sūpynes, kad antrą Velykų dieną visi galėtų išsisupti kuo aukščiau, nes tuomet linai aukštesni užaugs", – aiškina muziejininkė.

Nereikėtų pykti, jei kas tądien sumanytų jus perlieti vandeniu, – tokios tradicijos. Seniau toji apeiga turėdavo garantuoti pakankamą drėgmės kiekį pasėliams vasarą. Kiek rečiau – karvių pieningumą ar sėkmingą bičių spietimąsi. Pirmąją dieną paprastai jaunuoliai laistydavo merginas, antrąją – atvirkščiai.

Nenustebkite, jei antrą Velykų dieną prie savo namų durų išvysite kaimynų vaikelį, deklamuojantį eilėraštį. Senovėje tai vadinosi kiaušiniavimu. Vaikai eidavo kiaušiniauti pas kaimynus, o dažniausiai – pas savo krikšto tėvus, tikėdamiesi už tai gauti margučių. Patys mažiausieji, kurie eilėraščių dar nemokėjo, kiaušinių prašydavo įsikišdami į burną vieną ar du pirštus. Jų skaičius burnoje rodydavo, kiek margučių tikisi gauti prašytojas.

Nepamirškime Velykų bobutės

Nuostabi tradicija, išlikusi iki šių dienų, – paslaptingosios Velykų bobutės istorija. Jos niekas ir niekada nėra matęs, bet visi – maži ir dideli – žino, kad Velykė važinėja zuikių traukiamu moliniu vežimėliu arba vaško kumelaite ir veža geriems vaikams margučius.

Todėl Velykų naktį žmonės turi šunis pririšti – antraip bobutė išsigąs ir nepaliks ant palangės lauktuvių. Paprastai tai raudoni kiaušiniai, kuriuos mama pasislėpusi nuo vaikų, kai šie suminga, šiek tiek kitaip nudažo (kad nuo likusių skirtųsi).

Antrą Velykų rytą prasideda pats smagumas: vaikai bėga ieškoti Velykų bobutės lauktuvių ir randa jas tai lizdelyje, tai tvartelyje ar kur kitur. "Šių dienų pertekliaus kontekste turbūt sunku būtų įsivaizduoti, kokį džiaugsmą vaikams galėjo sukelti paprasčiausio kiaušinio radimas. Laimė galėjo prilygti maždaug kilograminio šokoladinio kiaušinio radyboms", – juokiasi pašnekovė, nuo vaikystės be galo mėgusi šią šventę.

"Vienintelė bėda, truputį gadinusi tą džiaugsmą, buvo ta, – prisipažįsta moteris, – kad Velykos dažnai sutapdavo su mano gimtadieniu, ir pagrindinė dovana man būdavo kiaušinis. Kiaušinių vaikystėje turėdavau tiek daug, kad nebežinodavau, kur juos dėti... Kadangi mūsų giminė buvo labai plati, tai namuose linksmintis nelabai sutilpdavome – eidavome į lauką. Senelis padarydavo kiaušiniams ridenti lovelį. Suaugusieji labiau stebėdavo, o mes, vaikai, kiaušinius dauždavome, ridendavome, kitaip sakant, žaisdavome atimtinėmis. Palietei savo kiaušiniu svetimą margutį – gali jį atimti", – dalijasi smagiausiomis vaikystės Velykų akimirkomis A.Augustaitienė.