Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vyriausioji specialistės Rūtos Grišinaitės kuruojamas projektas į sovietinę vaikystę žvelgia keliais aspektais. Čia iliustratyviai pateikiamas ne tik sovietinės vaikystės viešasis diskursas, su vaikais sieti visuomenės lūkesčiai, bet ir parodoma, kaip patys vaikai anuomet matė juos supantį pasaulį.

Parodoje skelbiami Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos literatūros ir meno archyvo, Lietuvos liaudies buities muziejaus, Kretingos muziejaus, Žaislų muziejaus saugomi dokumentai ir nuotraukos.

Investicija į komunizmą

Kaip primena parodos kuratorė, 1940 m., Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir įjungus ją į SSRS sudėtį, neišvengiami tapo fundamentalūs visos socialinės, kultūrinės ir politinės erdvės pokyčiai, turėję pasitarnauti komunistinės utopijos įtvirtinimui. Šios permainos palietė ir vaikų gyvenimus.

Sovietų Sąjungoje vaikai turėjo ypatingą statusą – jie reprezentavo ne tik vaikystės nekaltumą, bet ir "komunistinio rytojaus" pažadą, o tinkamai ideologiškai ir politiškai parengti turėjo tapti socializmo garantu.

Pirmoji parodos dalis – "Ideologijos pančiuose" pasakoja apie oficialias vaiko indoktrinavimo praktikas sovietinėje visuomenėje. Joje vaikai buvo traktuojami kaip "naujosios tvarkos" įsikūnijimas, "galinga revoliucijos ikona". Kol jauno ž̌mogaus sąmonė̇je dar galutinai nesusiformavęs kritinis mą̨stymas, pasinaudoti jaunatvišku entuziazmu sovietiniams ideologams galė̇jo būti viena lengviausių tikslo siekimo priemonių.

Sovietinė mokykla turė̇jo pertvarkyti vaiko są̨monę̨, perorientuoti ją į̨ kitą vertybių sistemą, "moralinį jausmą pakeisti pilietine pareiga". Tai buvo naujo sovietinio identiteto formavimas. Sovietiniai vaikai turėjo užaugti sveiki ir fiziškai stiprūs, kupini džiaugsmo, išsilavinę ir kultūringi tam, kad galėtų tęsti komunizmo statytojų pradėtus darbus. To buvo siekiama per sovietinę auklėjamųjų institutų gausą.

Konkurencija ideologijai

Vienu sovietinė̇s indoktrinacijos už̌davinių buvo siekis apsaugoti jaunąją̨ kartą̨ nuo ideologinių̨ "prieš̌o atakų". Didž̌iausią susirūpinimą ideologams kėlė̇ jaunimas.

Didelė̇s sovietinių ideologų̨ pajė̇gos buvo nukreiptos siekiant eliminuoti bet kokią̨ galimą neigiamą̨ įtaką iš̌ aplinkos. Labiausiai kovota su bandymais menkinti socializmą̨ ir Katalikų̨ baž̌nyč̌ios į̨taka auklė̇jant moksleivius, todė̇l visose gyvenimo srityse reikalauta dar labiau garbinti Sovietų Sąjungą kaip paž̌angiausią̨, teisingiausią̨ bei geriausią̨ santvarką̨ turinčią valstybę ir žeminti lietuviškumą, Bažnyčią ir jos autoritetus.

Parodos dalyje "Mažieji darbininkai" pasakojama apie vaikų santykį su praktiniu darbu. Vaikas buvo matomas kaip būsimas suaugusysis, kuris privalėjo atrasti "praktinį ir naudingą" sovietinei visuomenei pašaukimą. O jo būsimoji profesija privalėjo atspindėti valstybės ekonominius poreikius, ūkio modernizacijos politiką, augantį specializuotos darbo jėgos poreikį.

Moksleiviai turėjo būti siunčiami dirbti į kolūkius, gamyklas ar fabrikus ir taip įgyti būtinų darbinių įgūdžių. Darbinė veikla privalėjo stiprinti ideologiškai reikšmingą darbo sampratą. Vaikystė buvo tapatinama su pasiruošimu suaugusiojo gyvenimui, kuriame darbas turėjo būti pagrindinė vertybė ir saviidentifikacijos įrankis.

Laisvė kieme

Vis dėlto vaiko ir vaikystės idealusis vaizdinys realybėje dažnai prasilenkdavo su tikra vaikų, lankančių mokyklas, būrelius ar būnančių šeimos apsuptyje, kasdienybe. Šalia ideologiniu turiniu persmelkto vaikų gyvenimo egzistavo ir kita erdvė. Erdvė, kurioje vaikas gyveno savo gyvenimą ir turėjo tik jam būdingą supratimą apie jį supantį pasaulį.

Apie vaikų savarankiškumą pasakojama parodos dalyje "Rimti ir nerimti žaidimai". Kiekvieną visuomenės sferą mėginusi valdyti sovietinė sistema nepajėgė kontroliuoti to, kad vaikai būdavo ilgam paliekami vieni, kokią atsakomybę jiems tekdavo prisiimti ar ką jie rinkdavosi veikti. Taip vaikai buvo virtę gana autonomiškais visuomenės nariais. O vaikų savarankiškumas nulėmė ir santykinį jų vienišumą. Norėdami jį įveikti, vaikai rinkdavosi leisti laiką kieme. Gali būti, kad kiemo bendruomenė, vaikui galėjusi skirti daugiau dėmesio nei dirbantys tėvai, taip pat suteikusi socializacijos ir žaidimų praktikos galimybę, tapo pati svarbiausia vaikų kasdieniame gyvenime ir leido jiems kitaip pamatyti juos supančią aplinką. Vis dėlto žaidimai buvo žaidžiami ir institucinėje aplinkoje. Pastarojoje jie būdavo kontroliuojami suaugusiųjų ir neretai talpindavo savyje ideologines prasmes.

Prieš srovę

Parodos dalis "Maištininkai" demonstruoja, kad vaikai juos reguliuojančius įpareigojimus suprasdavo savaip. Nesilaikydami nustatytų elgesio, išvaizdos normų ir žavėdamiesi vakarietiška kultūra, kai kurie paaugliai drąsiai priešindavosi privalomoms elgesio taisyklėms, kartais pasižymėdami net radikaliomis antisovietinėmis nuotaikomis – platindami įvairaus pobūdžio atsišaukimus, piešinius, eilėraščius ir pan.

"Šeimos reikalai" – paskutinė parodos dalis – apžvelgia vaiką ir jo gyvenimą šeimoje. Vaiko laikas šeimoje buvo stipriai apribotas dėl dirbančių abiejų tėvų ir laikas vien šeimos apsupty dažniausiai būdavo reta patirtis. Tad svarbi vaikų kasdienybės dalis buvo ta, kad didelę laiko dalį jie veikdavo savarankiškai, atlikdavo įvairias pareigas. Tokie vaikai buvo auginami labai griežtai.

Mamos, palikdamos vaiką namuose, turėdavo duoti aiškias instrukcijas, kaip elgtis su dujomis, kaip pasišildyti maistą, liesti ar neliesti aštrius daiktus, priminti uždaryti langus, užrakinti duris. Tuo tarpu atostogos leisdavo vaikams nors trumpam pasijusti vaikais be jokių rūpesčių. Šeima sovietmečiu buvo laikoma ne vien pirmine komunistinės visuomenės ląstele, tačiau neretai ir "antitarybinių elementų" inkubatoriumi", kuriame buvo puoselėjamos krikščioniškosios vertybės ar priešingos komunistinei ideologijai pažiūros – vaikai būdavo krikštijami, lankydavo bažnyčią, švęsdavo religines šventes.

Nuotraukos ir laiškai

Tarp parodos eksponatų – iškalbingos nuotraukos. Pvz., užfiksuotas 1940 m. rugpjūčio 24 d. Kauno sporto halėje vykęs pirmasis pionierių sąskrydis-laužas. Įprastinė pionierių uniforma buvo balti marškiniai ir tamsios kelnės ar sijonas. Kartais šią aprangą papildydavo pilotė. Pagrindiniai skiriamieji ženklai buvo raudonas trikampis kaklaraištis ir pionieriaus ženkliukas. Po dešimtmečio darytoje nuotraukoje – mokslo metų šventės Vilniuje akimirkos.

Esama ir netikėtų dokumentų, atspindinčių ideologinį spektaklį, kurį vaidino mokyklų bendruomenės ir sovietinės valdžios viršūnėlės: vienos Šiaulių mokyklų pionierių draugovės ir Komunistų partijos Centro komiteto pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus susirašinėjimas 1965-ųjų spalį.

Arba Atgimimo priešaušriu, 1987 m., Kauno 34-ojoje vidurinėje mokykloje vykdyta 9–12 klasių moksleivių apklausa. Tikėtina, kad anketos į Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto Kauno m. skyrių pateko siekiant gauti moksleivių rašto pavyzdžius. Vaikai būdavo prašomi pildyti panašaus pobūdžio anketas atliekant rašysenos identifikavimo tyrimus, siekiant nustatyti atitinkamo antisovietinio lapelio, atsišaukimo ar užrašo autorių.