Užaugo patriotų namuose

Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyriaus vedėjos Vilmos Ektytės kuruojama paroda „Petro Plumpos antisovietinio pasipriešinimo atspindžiai KGB dokumentuose“ prieinama svetainėje https://virtualios-parodos.archyvai.lt. Čia pateikiamas pasakojimas apie P. Plumpą, papildytas Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) dokumentų kopijomis ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo saugomomis fotografijomis.

P. Plumpa gimė 1939 m. Rokiškio apskrityje, Ratkūnų kaime, mokėsi Suvainiškio septynmetėje mokykloje. Iki 1956 m. rudens P. Plumpa gyveno pas tėvus Suvainiškyje, dirbo kolūkyje. Disidento kelias į laisvę prasidėjo dar vaikystėje: augo supamas patriotiškos dvasios, kurią nuolat stiprino skaitomi namuose buvę prieškario spaudos leidiniai ir artimiausių žmonių ryžtas priešintis okupantams.

Vyresnieji P. Plumpos broliai Albertas ir Jonas 1944 m. įstojo į Lietuvos vietinę rinktinę, vėliau buvo mobilizuoti į Raudonąją armiją. Vyriausiasis brolis Albertas dezertyravo ir slapstėsi slėptuvėje, įrengtoje po bulvių aruodų.

Kaip vėliau pasakojo pats P. Plumpa, brolį stribai suradę tik po išdavystės. 1945 m. kartu su tėvu Vladislovu Plumpa buvo suimtas – abu buvo nuteisti, išvežti į Sevdvinlagą Archangelsko srityje. Tėvas iš įkalinimo buvo paleistas 1947 m., o Albertas – 1950 m.

Istorija: Petrašiūnų elektrinė 1956 m. – viename šių kaminų 1958-ųjų vasarį plėvesavo P. Plumpos iškelta trispalvė. / S. Lukošiaus / Kauno miesto muziejaus nuotr. / KMM FP 570

Už atvirai išsakytą neapykantą sovietų valdžiai, pritarimą Vengrijos revoliucijai („mes tą patį galime padaryti Lietuvoje“), 1957 m. A. Plumpa buvo suimtas ir antrą kartą nubaustas – Dubravlage, Mordovijos ASSR, kalėjo iki 1966 m.

Nuo sovietų represijų nukentėjo ir vidurinysis brolis Jonas, 1950 m. grįžęs iš tarnybos Raudonojoje armijoje. 1952 m. jis viešai kritikavo sovietų valdžią. Netrukus sovietų saugumo buvo suimtas ir nubaustas dešimties metų laisvės atėmimo bausme, kurią iki 1955 m. atliko Kargopollage, Archangelsko srityje.

Pogrindinė veikla

1955-aisiais Pandėlio apylinkėse veikę partizanai įkvėpė vietos moksleivius susiburti į pogrindinę organizaciją, kurioje neakivaizdžiai dalyvavo ir P. Plumpa. Jaunuoliai kūrė ir platino atsišaukimus, ant sąsiuvinio lapų rašomą laikraštėlį.

Ant sąsiuvinio lapų spausdintinėmis raidėmis ranka rašytus kreipimusis į tautiečius, išmargintus saugumiečių ekspertų pastabomis, galima išvysti ir virtualioje parodoje.

„Iki 1956 m. pavasario išėjo šeši laikraščio numeriai. Jame buvo publikuojami publicistiniai straipsniai, politinių įvykių komentarai, kritiškai įvertinti Lenino ir Stalino raštų teiginiai, ypač nacionalinės politikos klausimais; atskleidžiama komunistinės ideologijos totalitarinė prigimtis“, – vėliau savo atsiminimuose rašė P. Plumpa.

Jaunatviškas idealizmas ir tikėjimas, kad žodžiu galima priešintis okupantams, nenuslopo net ir tuomet, kai pasiekus pilnametystę teko rūpintis buitimi. Persikraustęs į Kauną, įsidarbinęs „Lietuvos energijos“ statybos montavimo valdyboje, P. Plumpa netrukus sutiko kraštiečių – pandėliškiai buvo tarp aktyviausių pogrindinės antisovietinės organizacijos „Laisvę Lietuvai!“ narių.

Atsišaukimai, pirmąją 1958-ųjų naktį išplatinti tuomečiame Stalino prospekte (dabar – Laisvės alėja), prisegti prie stulpų Kęstučio, K. Donelaičio gatvėse, palikti autobusų stotyje, įkvėpė jaunuosius disidentus. Kartu su Algiu Petru Susniu, Česlovu Kučinsku, Nijole Alfonsa Gaškaite ir Birute Kostancija Putrimaite išplatintus ant sąsiuvinio lapų spausdintinėmis raidėmis ranka rašytus kreipimusis į tautiečius, išmargintus saugumiečių ekspertų pastabomis, galima išvysti ir virtualioje parodoje.

Vėliau tardomas P. Plumpa paaiškino, kad tai buvo jo sukurtas „antitarybinio pobūdžio Naujųjų Metų sveikinimas, kuriame aš kviečiau kovoti žmones prieš tarybinę santvarką Lietuvoje“. Tardytojų klausiamas, kodėl įsitraukė į pogrindinę veiklą, jis aiškino buvęs sukrėstas 1957-ųjų įvykių Kauno kapinėse, kai kelis tūkstančius žmonių, susirinkusių paminėti pirmąsias Vengrijos revoliucijos metines, išblaškė milicija ir vidaus kariuomenė.

Pradžia: P. Plumpa KGB vidaus kalėjime Vilniuje 1958 m. kovo 14 d. / Lietuvos ypatingo archyvo nuotr./ f. K-1, ap. 58, b. 44614/3, t. 2, l. 6 ap.

Trispalvė virš Kauno

1958 m. pradžioje pogrindinės organizacijos nariai nusprendė artėjančią Vasario 16-ąją paminėti platindami antisovietinius atsišaukimus ir iškeldami Lietuvos trispalves vėliavas.

Turėdamas leidimą patekti į Petrašiūnų šiluminę elektrinę, P. Plumpa užlipo ant elektrinės kamino ir 80 m aukštyje pritvirtino trispalvę, kauniečius pasveikino nauju šūsniu mieste išplatintų antisovietinių atsišaukimų.

„Persirengęs darbiniais rūbais, išėjau į lauką ir pasukau prie arčiausiai upės stovėjusio raudonų plytų kamino, – vėliau prisiminė P. Plumpa. – Neklauskite, ar nebijojau lipti į 80 m aukštį – juk buvau prisiekęs vykdyti organizacijos nutarimus. Tad negalėjo būti nė kalbos apie jokias baimes.“

Pirmą kartą sovietų saugumo P. Plumpa buvo sulaikytas 1958 m. Apkaltinus antisovietine veikla, jis buvo nubaustas septynerių metų laisvės atėmimo bausme. Iki 1965 m. kalėjo Dubravlage, Mordovijos ASSR, kur sutiko daugiau kalinamų lietuvių, suartėjo su kunigais, nuteistais už nenorą bendradarbiauti su sovietų okupantais, disidentinę veiklą ar pagalbą partizanams.

„Man asmeniškai tai buvo tik laisvės kelio pradžia ir pirmoji okupantų skirta bausmė. Šis kelias mane atvedė į krikščionybę, kurioje atsiskleidė dieviškojo pasaulio didybė, kartu – ir nauji siekiai, darbai“, – vėliau pasakojo P. Plumpa.

Balsas į laisvę

Grįžęs iš lagerio P. Plumpa pakeitė pavardę, sukūrė šeimą, tačiau toliau tęsė antisovietinę veiklą.

KGB Kauno miesto skyrius 1970 m. P. Plumpai užvedė operatyvinio tyrimo bylą kodiniu pavadinimu „Chameleonas“. P. Plumpą nuolat sekė saugumo agentai, buvo vykdomas jo išorinis stebėjimas ir slaptas pasiklausymas. KGB stebėjo ir fiksavo P. Plumpos ryšius su vienu iš nelegalaus leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ leidybos iniciatorių kunigu Juozu Zdebskiu, kuris KGB dokumentuose buvo vadinamas kodiniu pavadinimu Akiplėša (rus. Naglec).

Virtualioje parodoje eksponuojamas ir unikalus lietuvių antisovietinio judėjimo liudijimas – vadinamasis„Septyniolikos tūkstančių memorandumas. 1971 m. gruodį Vilkaviškio vyskupijos kunigų iniciatyva sukurtas kreipimasis į tuometį Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) generalinį sekretorių Kurtą Waldheimą, kuriame pasakojama apie tikinčiųjų teisių suvaržymus sovietinėje Lietuvoje.

Rašomąja mašinėle atspausdinti lapai su 17 054 tikinčiųjų parašais slaptais kanalais pasiekė užsienio diplomatus, žiniasklaidos priemones, buvo išversti į anglų kalbą, nusiųsti į JTO, tačiau jokios reakcijos iš ten nesulaukta. Parašus po memorandumu rinko P. Plumpa, Nijolė Felicija Sadūnaitė, Jonas Kauneckas, kiti disidentai.

Dokumentas: tarp dokumentų, eksponuojamų parodoje, – ir 1958 m. kovo 16 d. KGB nutarimas suimti P. Plumpą. / f. K-1, ap. 58, b. 44614/3, t. 2, l. 2, 2 ap. / Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Naujas represijų ratas

1972–1973 m. P. Plumpa kartu su Sigitu Tamkevičiumi leido „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. Parodoje eksponuojama ir saugumiečių daryta namo Žaliakalnyje, kurio palėpėje dirbo disidentai, nuotrauka. Įsigijęs elektrografinį kopijavimo aparatą „Era“, P. Plumpa padaugino pirmuosius Kronikos numerius, kitų nelegalių leidinių, Molotovo-Ribentropo pakto medžiagą.

1973 m. lapkritį disidentas buvo suimtas, nubaustas didžiausia – aštuonerių metų – laisvės atėmimo bausme, ją atliekant griežto režimo pataisos darbų lageryje. Kalėjo lageriuose Permės srityje, kalėjime Totorijos ASSR. Atgauti laisvės nepadėjo net plačiai suorganizuota paramos kampanija: paleisti kartu su P. Plumpa nuteistus už katalikiškos minties sklaidą ragino tuomet į disidentinę veiklą aktyviai įsitraukęs akademikas Andrejus Sacharovas, tarptautinė organizacija „Amnesty International“, Lietuvos ir pasaulio katalikų bažnyčia.

„Prieš 40 metų, sėdėdamas viename Uralo lagerio karceryje, regėjau labai ryškią spalvotą viziją. Kai būni sušalęs ir išalkęs, dažai matai vizijas. Labai aukštame Lietuvos miške skambėjo nepaprastai graži partizanų giesmė, lyg pranašystė, tokiais žodžiais: „Broleliai užmigę, jų kūnai tešviečia ilgai mylimoj Lietuvoj“, – 2017 m. kovo 11-ąją Seime atsiimdamas apdovanojimą sakė P. Plumpa. – Ta vizija buvo įtaigus priminimas, kad teisiųjų kraujas žemėje nepranyksta. Jis lyg augalas sudygsta, vilties saulėje išauga ir doros žiedais pražysta. Mums ir visai tautai belieka subrandinti Dievo ir žmonių meilės vaisius ir jais maitinti ateinančias kartas.“

Į Lietuvą grįžęs 1981-aisiais, P. Plumpa pogrindžio veikloje nebedalyvavo, KGB jį sekė ir toliau. KGB Kauno skyrius toliau vedė operatyvinio stebėjimo bylą. 1983 m. saugumiečiai fiksavo, kad P. Plumpa „liko priešiškose pozicijose, palaikė ryšius su reakciniais kunigais ir asmenimis, teistais už antitarybinę veiklą“.

Atkūrus nepriklausomybę, P. Plumpa dalyvavo katalikiškų, politinių organizacijų veikloje, rašė spaudai, 1992 m. ėjo Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus pareigas, 1993–2001 m. buvo Vyriausybės patarėjas religijų klausimais.

Laisvės premija – dar vienas disidentui skirtas apdovanojimas. Už Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės gynimą P. Plumpa 1999 m. buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, 2000 m. – Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.