"Tapau šaukštelių gurmanu", – nusijuokė žinomas virtuvės šefas Robertas Ščesnavičius. Per ne vienus metus jo rinktoje kolekcijoje šiandien yra daugiau nei 400 įvairiausių šaukštelių.

Brangiausias – 400 litų

Kolekcionavimo pradžia? Važinėdamas po užsienio šalis R.Ščesnavičius visada parsiveždavo suvenyrų ir būtinai bent vieną arbatinį arba kavos šaukštelį.
Malta, Paryžius, Eifelio bokštas, princesė Diana, Amsterdamas, Škotija: Robertas rodo šaukštelius su piešiniais ir užrašais.

"Iš pradžių tai būdavo komerciniai, suvenyriniai šaukšteliai, dažniausiai – su šalių simbolika, su jų vėliava, herbu, – apie jau ne vienus metus puoselėjamą pomėgį prabilo R.Ščesnavičius. – Netrukus susidomėjau rimčiau. Ypač ėmė imponuoti sidabriniai, antikvariniai, retesni ir įdomesni šaukšteliai, taurelės."
Seniausi šaukšteliai – Roberto senelės, kilusios iš Radvilų giminės, dovana.

Šiems lietuviškiems sidabriniams šaukšteliams – apie 200 metų: juos dovanų gavo senelė iš savo tėvų, šie – iš savų. Tai šaukšteliai, kurie buvo dovanojami iš kartos į kartą.

"Vienus pirmųjų įdomesnių šaukštelių nusipirkau Švedijos sostinėje Stokholme", – akis traukiantys trys nedideli, greičiausiai kavai skirti, paauksuoti, emaliu papuošti sidabriniai antikvariniai šaukšteliai – brangiausi Roberto kolekcijoje. Vienas kainavo apie 400 litų.

"Jie buvo Švedijos karališkosios šeimos puotos dalyviai, jiems – apie 150 metų", – paaiškino R.Ščesnavičius.

Perka sendaikčių turguje

Dabar Roberto kolekcijoje puikuojasi beveik visų Europos valstybių šaukšteliai. Verslo partneris ir draugas jam padovanojo įdomų, apie 15 cm ilgio šaukštelį iš Kinijos, kitas atvežė šaukštelių iš Japonijos, Turkijos, Egipto, JAV.

Šaukšteliai, kurių kotelius puošia gėlės, paukščiai, plunksnomis pasipuošęs indėnas – vieni įdomesnių virtuvės šefo kolekcijoje.
Netradiciniai ir Anglijoje pagaminti karalienės Viktorijos laikų dvigubi šaukšteliai.

"Ne vieną šaukštelį dovanojo apie 20 metų Anglijoje gyvenanti ir restoranui vadovaujanti dukterėčia, – Robertas rodo Anglijos karalienės jubiliejaus proga su jos heraldika išleistą paauksuotą sidabrinį šaukštelį. – Dovanotam arkliui į dantis nežiūri, todėl branginu visas draugų dovanas. Tačiau aš dabar ieškau tik sidabrinių, antikvarinių šaukštelių.

Beje, sužinojau, kad labai vertinamas Machačkalos kalimo sidabras."

Savo kolekciją R.Ščesnavičius papildė ne vienu šaukšteliu, įsigytu sendaikčių turguje, veikiančiame prekybos miestelyje "Urmas", kur suvažiuoja estų, latvių, lenkų, vokiečių.
Kartą Robertas ilgai derėjosi, kol už 150 litų nusipirko įdomų, baltu ir mėlynu emaliu papuoštą šaukštelį iš esto.

Įspūdingų šaukštelių jis pamato ir svečiuose, pas draugus ar pažįstamus. Visada pagiria, bet sutramdo norą nusipirkti. "Visada nutyliu, nes neetiška. Nenoriu, kad žmonės jaustų įsipareigojimą ar spaudimą", – prisipažino R.Ščesnavičius.

Dovanos neparduodamos

Anksčiau kavą litrais maukęs Robertas dabar Etiopijoje išrastu gėrimu mėgaujasi rečiau, bet stipresniu. Dažnai geria arbatą  be cheminių priedų – iš natūralių žolelių, uogų, imbiero. Neretai, ypač iškilmingomis progomis, jis naudoja kolekcionuojamus šaukštelius.

"O kodėl ne? Smagu gerti kavą, arbatą iš gražių indų, naudoti gražius šaukštelius, – šyptelėjo R.Ščesnavičius. – Nors žmona jau mane tramdo nešvaistyti pinigų šaukšteliams. Ji nėra sentimentali. Ir, beje, nė vieno šaukštelio man nedovanojo."

Priešingai Roberto žmonai, ne vieną šaukštelį tėčiui dovanojo taip pat virtuvėje dirbantis sūnus Tomas.

Kas pusmetį savo kolekciją Robertas išvalo ir išblizgina specialiai sidabrui skirtu audeklu. Puikiai sidabrinius šaukštelius valo druska ir dantų pasta.

Ar R.Ščesnavičius patyrė mistinių istorijų, susijusių su šaukšteliais, kurių kai kurie labai seni? Ne.

"Ir kleptomanų tarp draugų ar pažįstamų neturiu, – juokavo Robertas. – Tiesa, neseniai buvo atvejis – išvaliau šaukštelius ir išėjau į susitikimą. O grįžęs namo – ieškau, ieškau ir nerandu. Buvo baimės! Paskambinau žmonai, o ji, pasirodo, šaukštelius sudėjo į medžiaginį maišelį ir padėjo į spintą."

Garsus virtuvės šefas neskaičiuoja, kiek šaukšteliams išleido pinigų. Ar parduotų kurį nors kolekcijos eksponatą arba kelis, jei kas nors pasiūlytų padorią sumą?
"Ne, – nukirto R.Ščesnavičius. – Kaip neparduočiau ir senelės dovanoto žiedo. Skursčiau, bet neparduočiau. Man dovanos yra šventa ir neparduodamos už jokius pinigus."