Keičiasi gyvenimas ir mes strimgalviais per jį lekiame, todėl net nebepajuntame didžiosios paslapties užgimimo, kalbėdama apie šv. Kalėdas sako etnomuzikologė, televizijos bei radijo laidų vedėja Zita Kelmickaitė. Vis dėlto, anot pašnekovės, ši šventė yra tarsi vertybių perkainavimo diena: „Tad visiems linkėčiau, kad ta dvasios revizija įvyktų“.

– Ką labiausiai prisimenate iš vaikystės Kalėdų?

– Kalėdų laukimas buvo kažkoks stebuklingas. Namuose būdavo ypatinga švara. Tas visuotinis švarinimasis, senų daiktų išmetimas – tarsi gyvenimo peržiūrėjimas. Taip pat visuomet žinodavome, kad reikės eiti į bažnyčią.

Namuose visi tikėdavosi, kad gardžiau pavalgys. Ir apelsinas tada buvo prabangos dalykas, ir skanūs užsienietiški obuoliai. Ant stalo visada būdavo kepta žąsis arba antis, troškinti kopūstai. Tas maistas buvo nepaprastai skanus. Tą skonį prisimenu ir šiandien. Tačiau niekada nebuvo daug dovanų, o dabar visas dėmesys sutelkiamas į jas.

– Sutikdama Kalėdas laikotės kokių nors tradicijų, papročių?

– Papročiai man yra labai brangūs. Ypatingai Kūčių. Nieko nėra nuostabesnio. Ir man atrodo, kad Kūčių stalas, kuris sukviečia žmones aplink, kuria pačią didžiausią, sakraliausią šventę. Tą dieną norom nenorom žmonės prie stalo prabyla, nes taip ir būdavo priimta – atsiprašyti. Nors tai būdavo smulkmenos, nedideli prasižengimai, žmonės sugebėdavo atsiprašyti.

– Kuo šiandien Kalėdos yra kitokios nei Jūsų vaikystėje?

– Aš matau, kaip keičiasi gyvenimas, mes lekiame strimgalviais ir tai yra tikrai dramatiška. Aš pati save pagaunu taip skubančią. Kartą net supainiojau dienas: maniau, kad Kūčios bus už dviejų dienų, pasirodo – už vienos. Mes taip lekiam. Tai yra katastrofa. Nes net nebepajuntame to atėjimo, tos didžiosios paslapties užgimimo.

Šiandien labai akcentuojame vakarietiškas Kalėdas, bet mūsų Kalėdos turėtų išlaikyti tą pagoniškų ir krikščioniškų tradicijų samplaiką, kuri buvo nuo seno.

– Kaip palinkėtumėte visiems sutikti Kalėdas? Ir ko galėtumėte palinkėti visiems pasitinkant Naujuosius metus?

– Per Kalėdas vienintelį kartą metuose taip ryškiai pamatome, kas yra šeima. Čia suprantame, iš kur tu atėjome į šį pasaulį, kas mums davė gyvybę. Apmąstome savo esamus ir buvusius draugus. Tai yra tarsi vertybių perkainavimo diena. Tad visiems linkėčiau, kad ta dvasios revizija įvyktų.

Taip pat noriu palinkėti niekada nenusiminti, sugebėti atsikelti ir visada turėti vilties, sugebėjimo priimti iššūkius ir norėti keistis. Jeigu žmogus nenori keistis, jis – miręs. Tai aš noriu, kad žmonėse pulsuotų gyvybė, jie norėtų keistis, pažinti. Kol žmogus nori pažinti ir sugeba kaip vaikas nusistebėti, jis – dar gyvas.