Restauruotos išorės ir vidaus sienos, atkurtas stogas, autentiškas grindinys, suveržtos mūrinės sienos metalo konstrukcijos, pažemintas žemės lygis prie pamatų ir kt.

Dvarvietės atkūrimu besirūpinusios viešosios įstaigos „Inovatorių slėnis“ direktoriaus Arūno Survilos teigimu, Zarasai negali pasigirti išlikusiais dvarais, todėl rajonui ši dvaro sodyba turi išskirtinę reikšmę.

„Ji buvo visiškai neprižiūrėta, išplėšta, ir baigiama pamiršti jos istorija“, – sakė jis.

Pasak A. Survilos, apleistų rūmų sienos lingavo, o paukščiams nutūpus krito plytos.

„Bet po truputį, taikant visą konstruktorių vadovėlį, dvaras buvo išgelbėtas. Įdomu, kad dvaras pastatytas iš išskirtinių plytų, kurių dalis buvo išvogta. Jų trūkumą turėjome pasigaminti patys“, – pasakojo „Inovatorių slėnio“ vadovas.

Anot jo, autentiškų plytų pavyzdžiai siųsti tyrimams į Švediją, siekiant išsiaiškinti, kaip jos padarytos.

Dvarvietėje augusio seno ąžuolo fragmentai tapo naujomis palangėmis, nugriuvę parke uosiai – žaliava kitoms medinėms detalėms.

„Norint taikyti kuo tvaresnius sprendimus, vietoj betono perdangose buvo išlietas skystas gipsas, o sienos tinkuotos kalkėmis. Interjeras minimalistinis, atkurta tik tai, kas tikrai buvo“, – tvirtino A. Survila.

Sugriuvusį dvarą „Inovatorių slėnis“ iš Zarasų rajono savivaldybės įsigijo 2019 metais.

„Nuolatinių talkų ir savanorių pagalba buvo pradėti valyti visų pastatų griuvėsiai. Padedant Šarūnui Subatavičiui, Simonai Burokaitei pradėtas aktyviai daryti istorinis tyrimas, net 60 žmonių iš Lietuvos ir Latvijos pasakojo prisiminimus, perpasakojo istorijas iš dvaro laikotarpio. Taip pat atrasta dvaro laikotarpio daiktų, virtuvės knyga, čia gamintų „Karvutės“ saldainių receptas“, – pasakojo A. Survila.

Anot jo, bendradarbiaujant su Pelkių apsaugos ir atkūrimo fondu atliktas teritorijos bioįvairovės tyrimas. Mokslininkai čia atrado nykstančias Raudonosios knygos rūšis, tarp jų – ir Europos lygmeniu saugotiną niūriaspalvį auksavabalį.

Pagal bioįvairovės tyrimo rekomendacijas likviduoti šabakštynai, menkaverčiai želdiniai, o vertingiems medžiams atlikta medžių redukcija, tai yra pratęstas ilgaamžiškumas.

Taip pat išvežtos šiukšlių krūvos, bendradarbiaujant su ESO iš dvaro teritorijos iškelta daugiau kaip 30 elektros stulpų.

Be to, teko iš dvarvietės pašalinti sovietų laikotarpio statinius, nugriautas ten buvęs daugiabutis.

„Pirmiausia jį reikėjo įsigyti iš savininkų, o tai padaryti buvo nelengva, kadangi jį buvo nusipirkę trečiųjų šalių piliečiai, tikėdamiesi gauti vizas į Europą. Teko pasitelkti antstolius, teismus, galiausiai daugiabučio neliko, teritorija tapo visiškai autentiška. Paraštėse lieka daug istorijų apie teisinį nihilizmą, institucijų nenorą spręsti problemas“, – KPD pranešime sakė A. Survila.

Kamariškių dvarvietė istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1583 metais, kaip Suvieko dvaro palivarkas, priklausęs ponui Martynui Komorovskiui ir jo žmonai Beatai Kmitaitei.

Vėliau jis ne kartą keitė šeimininkus. 1901 metais Kamariškių dvarą su daugiau nei tūkstančio hektarų žemės valda įsigijo iš Mintaujos kilęs baronas Heinrichas Vilhelmas Berndt fon Richteris (1856–1936) su žmona Matilda Augusta Dalvitz. Richterių laikotarpis siejamas su dvaro suklestėjimu, čia veikė saldainių fabrikas. Sovietams okupavus Lietuvą dvarą paveldėję Richterių vaikai pabėgo į Vokietiją.

Pokariu dvarvietė buvo apiplėšta ir suniokota, joje įsikūrė kolūkis, apgyvendinti naujakuriai.

Dabar ten teikiamos nakvynės, maitinimo paslaugos, įkurta garso studija, vyksta renginiai.