Eidamas 85-uosius, į amžinybę iškeliavo teatro aktorius, poetas, prozininkas ir dramaturgas Antanas Žekas. Gražiausias šio menininko gyvenimo etapas prabėgo Kaune, kuriant Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT). Kolegų ir amžininkų širdyse jis išliks kaip jautrios širdies bičiulis ir šmaikštaus žodžio virtuozas.

Priklausė išskirtinei kartai

A.Žekas gimė 1931 m. gegužės 17 d. Kėdainių apskrityje, Šėtos valsčiuje, Kirdeikių kaime, ūkininkų šeimoje ant Obelies upės kranto. Gimė sekmadienio rytą, tekant pavasario saulei. Visuomet su pasididžiavimu cituodavo savo eilėraščio posmą: "Jei kojos ar mintis nuklys,/ Vis sugrįžtu – yra tokia vieta:/ Balta bažnyčia, teka Obelis,/ Ir Tėvo kapas... Tai Šėta."

1945 m. šeima persikėlė į Kauną. A.Žekas baigė Kauno "Aušros" gimnaziją. Aktorius visuomet didžiavosi, kad mokėsi kartu su prezidentu Valdu Adamkumi, Atkuriamojo Seimo pirmininku prof. Vytautu Landsbergiu ir kitais Lietuvai savo gyvenimą paskyrusiais bendraklasiais.

Vaikystėje A.Žekas svajojo tapti siuvėju, o vėliau, tėviškės trobos prieangyje susimeistravęs altorėlį, prieš savo bendraamžius išbandė kunigo tarnystę, taip pažadindamas save aktorystės pašaukimui.

Scenos spalvos

1953–1957 m. studijavo aktorystę Vilniaus valstybinėje konservatorijoje kartu su Vytautu Paukšte, šiomis dienomis amžinybėn iškeliavusia Elena Gaigalaite ir kitais (pedagogai Juozas Gustaitis, Regina Senkutė, Jonas Kavaliauskas).

1956–1958 m. dirbo aktoriumi Marijampolės dramos teatre. 1958–1959 m. kūrė Kauno jaunojo žiūrovo teatro trupėje, o jį reorganizavus, nuo 1959 m. – Kauno valstybiniame dramos teatre (dabar – NKDT).

A.Žekas sukūrė 100 spalvingų vaidmenų teatro scenoje. Autobiografijoje aktorius išskyrė šiuos vaidmenis: Žiogą – Kazio Binkio "Atžalyne" (1956), Anuprą – Kazio Borutos "Baltaragio malūne" (1966), Radvilą Juodąjį – Juozo Grušo "Barboroje Radvilaitėje" (1972), Antaną – Keturakio "Amerikoje pirtyje" (1974), Marceliną Šešką – Balio Sruogos "Dobilėlyje penkialapyje" (1973), Dundzilą ir Kalibatą – Kazio Sajos "Šventežeryje" (1970).

Žodžio meistras

Puikiai žodį valdantis scenos meno žmogus parašė keliolika scenos veikalų, iš kurių šeši pastatyti Kauno valstybiniame lėlių teatre, vienas – Panevėžio lėlių teatre ir du – "Stebuklingas žodis" (rež. V.Eidukaitis, 1967 m.,) ir "Slankų medžioklė" ( rež. A.Lebeliūnas, 2000 m.) – Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre.

Kūrėjas dalyvavo satyrikų-humoristų klubo "Šaipokai" (nuo 1980 m.) veikloje, pirmuosiuose poezijos vakaruose Kauno menininkų namuose kurtame poezijos teatre. Aktyviai bendradarbiavo periodikoje, "Kauno dienoje", "Literatūroje ir mene", "Nemune" ir kt., pristatydamas kolegų aktorių portretus, teatro gyvenimą.

Aktoriaus šeima – žmona Elena Žekienė, Kauno valstybinio lėlių teatro aktorė, lėlių muziejaus įkūrėja, sūnus Marius ir dukra Karolina, anūkas Kristijonas.

Paskutinį dešimtmetį kūrėjas daugiausia dėmesio skyrė literatūrinei veiklai ir publicistikai. Nuo 2003 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Parašė ir išleido aštuonias knygas: "Kelionė apie teatrą" (atsiminimai, 2000), "Savy save" (eilėraščiai, 2003), "Kasdieniai kalbėjimai" (eilėraščiai, 2003), "Prietemos paukščiai" (pjesės, novelės, 2006), "Vėlyvos alyvos" (eilėraščiai, 2006), "Prisiminimų medis" (eilėraščiai, 2009) ir "Žemė kėlė žolę" (poezijos rinktinė, 2011) "Dovanoti metai" (keturių sonetų vainikų pynė, 2014).

Kad ir kaip keistai tai skambėtų, A.Žekas buvo nepakeičiamas nekrologų rašytojas. Nė vienas teatro žmogus neišėjo amžinybėn nepalydėtas pagarbaus, įžvalgaus ir itin tiksliai gyvenimo prasmę atskleidžiančiais jo žodžiais. Kitam gero žodžio A.Žekas niekad nestokojo, kiek šykštesnis buvo kalbėdamas apie save. Nors juokaudamas sakė, kad garbės raštų susidarytų daugiau kaip trys kilogramai, bet visada nuoširdžiai džiaugėsi teatro ir literatūros kritikų gerais žodžiais, kurių buvo išties daug.

Paskutinę rinktinę aktorius ir poetas pristatė prieš metus NKDT Rūtos salėje – jautriai, asmeniškai, su žiupsniu autoironijos žvelgdamas į ilgą spalvingą it pynę gyvenimo kelią. Pabaigoje aktorius perskaitė šias soneto eilutes:

Išėjau į rudenio lygumas,

parudavusią finišo baigmę, –

savo ilgo keliavimo žygyje

nugalėjęs išeinančio baimę.

Neapkarto dalia skirtoji

Ir neiškreipė kelio pagundos,

Atsibudęs kaskart kartoju

pačią pradžią – jaunystę ir brandą.

Rudeninių troškimų margumas

apsvaigina lyg jūros mirgėjimas.

Tas pasaulis – degantis krūmas –

Šurmuliuoja šviesos palydėjimais.

Nepabodo gyventi, negana,

Nes širdis trokšta būti jauna.

Paskutinė kelionė

Šių metų vasarą A.Žekas darbavosi kurdamas sonetų ciklą "Kryžiaus kelias". Kūrė rašydamas rašikliu (kompiuteriu niekad nesinaudojo). Kūrė sėdėdamas paties rankomis suręsto sodo namelio terasoje, tarsi atkartodamas savo vaikystės pokalbius su Kūrėju tėviškės trobos prieangyje. Kaip pats atviravo: "Šis kūrybos etapas buvo savotiška malda." Per savo diaugiabriaunę kūrybą suvokęs Žmogaus atpirkimo istoriją, artimai susibičiuliavęs su Geruoju Ganytoju, vėlų šeštadienio vakarą aktorius įsiliejo į amžinybėn išėjusiųjų gretas.