Susikirtę keliai

Gabus jaunuolis J. Purickis (1883 m. balandžio 19 d. Petrošiškių vienk., Jiezno valsč., Trakų apskr.–1934 m. spalio 24 d., Kaunas) iš pradžių baigė Kauno kunigų seminariją ir Petrapilio dvasinę akademiją, bet neužsisklendė kunigystėje. Fribūro (Šveicarija) universitete baigė istorijos, filosofijos ir socialinių mokslų studijas, parengė disertaciją vokiečių kalba „Tikėjimo skilimas Lietuvoje 16 a. iki jėzuitų atvykimo“ (Die Glaubenspaltung in Litauen im XVI Jahrhundert bis zur Ankunft der Jesuiten im Jahre 1569: Dissertation zur Erlangung der Doktorwürde von der hohen philosophischen Fakultät der Universität Freiburg in der Schweiz / vorgelegt von Joseph Puryckis. – Freiburg: Buchdruckerei Gebrüder Fragniere, 1919), ją 1919 m. apsigynė ir gavo filosofijos daktaro laipsnį.

J. Purickis buvo gabus diplomatas, politikas, mokėjęs daug užsienio kalbų. Ne savo noru pasitraukęs iš politikos reiškėsi kaip produktyvus žurnalistas, buvo išrinktas Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku, juo išbuvo iki pat mirties. Tuo metu, kai jis 1920 m. birželio 19 d. tapo užsienio reikalų ministru, tokio jo karjeros posūkio į žurnalistiką turbūt niekas negalėjo prognozuoti.

Prieštaringai vertinama vadinamoji spekuliacinė byla (kilusi paaiškėjus, kad Lietuvos diplomatiniu paštu į sovietų Rusiją buvo gabenamas sacharinas ir kitos prekės – red. past.) nulėmė visą tolesnį J. Purickio gyvenimą. Per šią bylą susikirto dviejų labai skirtingų, bet šiek tiek panašaus likimo politikų keliai.

Įvairių bylų herojus, gabus politikas, žurnalistas, daugelio kalbų žinovas ir eruditas A. Voldemaras (1883 m. balandžio 16 d. Dysnoje, Tverečiaus valsčius – 1942 m. gruodžio 16 d. Maskvoje, Rusija) J. Purickio byloje buvo vienas tų, kurie pripažino J. Purickio kaltę ir siekė, kad jis būtų nuteistas.

Likimo ironija, bet gana greitai viskas apsivertė ir A. Voldemaras iš kaltintojo virto kaltinamuoju dėl cenzūrai nepatikusio straipsnio „Katruo keliu?“, 1923 m. paskelbto Antano Smetonos redaguojamame „Vaire“.

Mįslingi pasikėsinimai

J. Purickis su A. Voldemaru buvo panašaus likimo ir dėl pasikėsinimų juos nužudyti. Tiek 1921 m. pasikėsinimai prieš J. Purickį ir ministrą Ernestą Galvanauską, tiek 1929 m. išpuolis prieš A. Voldemarą ir bombos sprogimas Liudos ir Jono Raupių name buvusioje „Geležinio vilko“ sporto sąjungos būstinėje (organizacija „Geležinis vilkas“ taip pat siejama su A. Voldemaro asmeniu) buvo Lietuvos užsienio politikos peripetijų atspindys.

Tiesa, Rapolo Skipičio liudijimu, galėjo būti ir kiek pikantiškesnė pasikėsinimo prieš J. Purickį versija – kad į jį šovęs pats A. Voldemaras. Įtikinamesnė versija, kad į J. Purickį 1921 m. birželio 19 d. šovė neišaiškintas asmuo, nusiteikęs prieš derybas dėl Paulo Hymanso Tautų Sąjungoje pristatyto projekto.

Veikla: Dr. J. Purickis, L. Žurnalistų Sąjungos Pirmininkas: (Estų karikatūristo E. Janimegi šaržas) // Naujas žodis. - 1932 m, Nr. 8, psl. 147.

Buvo parengti du P. Hymanso projekto variantai, antrajame buvo numatyta Lietuvos ir Lenkijos bendra ekonominė ir užsienio politika, bendri kariniai veiksmai užpuolimo atveju.

J. Purickis aktyviai palaikė P. Hymanso projektą, kaip esą mažesnę blogybę, padėsiančią išvengti Lietuvos izoliacijos, o A. Voldemaras buvo griežtas tokio pasiūlymo priešininkas, teigęs, kad šio projekto priėmimas būsiąs Lietuvos nepriklausomybės palaidojimas (Lietuvos ir Lenkijos konfederacija / A. Voldemaras // Lietuvių balsas. – 1921, spal. 6–7, p. 2).

Pasak R. Skipičio, į J. Purickį šovęs jo konkurentas užsienio reikalų ministro poste A. Voldemaras (Nepriklausomą Lietuvą statant: atsiminimai / Rapolas Skipitis. – Chicago: Terra, 1961, p. 328–335). Tai mažai tikėtina, bet kaip P. Hymanso projekto priešininkas, A. Voldemaras tikrai galėjo pakurstyti tokias jėgas, kurios įvykdė pasikėsinimus tiek prieš J. Purickį, tiek 1921 m. lapkričio 25 d. prieš E. Galvanauską, atstovavusį Lietuvai Tautų Sąjungoje ir tariamai vedusį su lenkais slaptas derybas dėl minėto projekto.

Tiesa, J. Purickis apie pasikėsinimą sužinojo tik iš kulkos žymės sienoje, o E. Galvanauskas nuo sprogimo skeveldrų, įmetus sprogstamąją medžiagą į jo butą (name priešais dabartinį „Akropolį“), gerokai nukentėjo (Pasikėsinimas nužudyti p. Galvanauskį // Laisvė. – 1921, lapkr. 27, p. 1).

Pasikėsinimai prieš A. Voldemarą ir „Geležinio vilko“ sporto būstinę taip pat galėjo būti ultrakairiųjų, nepatenkintų A. Voldemaro užsienio politika ir sukarintos organizacijos „Geležinis vilkas“ veikimu, darbas. Prieš A. Voldemarą pasikėsino studentai aušrininkai, vienas jų, universiteto technikos fakulteto studentas Aleksandras Vosylius, buvo nuteistas mirties bausme sušaudant, o sprogimo Raupių name kaltininkai taip ir liko neišaiškinti. Kaltų nebuvo rasta ir dėl pasikėsinimų į J. Purickį ir E. Galvanauską (atrodo, jų ir neieškota, kaip ir padėjusių bombą Raupių name).

Skandalingoji byla

J. Purickio spekuliacinė byla turėjo skaudžių padarinių ne tik jam pačiam. Ji sukėlė Antano Tumėno vyriausybės (1925) krizę, o jos nagrinėjimas sukėlė didelį nepasitikėjimą valdžia ir teismais.

J. Purickis, 1921 m. gruodžio 12 d. pasitraukęs iš užsienio reikalų ministro pareigų ir 1925 m. išteisintas spekuliacinėje byloje, į politiką nebegrįžo. Lietuva neteko gabaus politiko (arba laimėjo netekusi, jei žvelgsime iš kaltintojų byloje pusės), bet gavo labai daug įvairiausiomis temomis rašiusį žurnalistą, publicistą, dažniausiai pasirašinėjusį Vygando slapyvardžiu.

Bylai, kurios vienas iš veikėjų buvo J. Purickis, negailėta epitetų: spekuliacinė, „šmugelio“, sacharinininkų, sacharino ir kokaino, diplomatinio pašto kontrabandininkų, „keturių Juozų“ byla. Ši byla į teismą pateko ne iš karto. Iš pradžių bandyta aklai neigti faktus, net grasinant paduoti šmeižikus į teismą.

Vėliau kaltę bandyta suversti kontrabandą išaiškinusiam krašto apsaugos ministrui Konstantinui Žukui, kuris esą leido išvežti 400 kg sacharino už demarkacinės linijos, nors būtent jo dėka vagonai su kontrabanda buvo sulaikyti Joniškyje. Beje, jis pats savo atsiminimuose apie šią bylą daug visko pripainiojo, įtraukdamas į ją ir nieko dėtą Kiprą Petrauską. Galiausiai byla kainavo K. Žukui krašto apsaugos ministro postą (Žvilgsnis į praeitį: žmogaus ir kario atsiminimai / K. Žukas. – Chicago: Terra, 1959, p. 364–380).

Vienas J. Purickio kritikų A. Voldemaras, reikalavęs, kad jis būtų patrauktas jį į teismą ir atsistatydintų, kaltintas dviveidiškumu: esą jam pačiam rūpėjęs užsienio reikalų ministro postas.

A. Voldemaro straipsnis „Teisman“ (Teisman! [J.Purickio kontrabandos reikalu ir bendrai valdžios kritika] / A.Voldemaras // Lietuvių balsas. – 1921, gruod. 10–11 (Nr. 17), p. 1–2) skatino imtis aktyvesnių veiksmų, opozicijos nuomone, prieš vengiantį atsakomybės ir dėl tariamos ligos į užsienį išvykusį J. Purickį (Lietuvos teisingumo ministerijos ypatingai svarbioms byloms teismo tardytojo Z. Toliušio nutarimas dėl bylos J. Purickiui iškėlimo sąryšyje su A. Voldemaro straipsniu „Teisman“ laikraštyje „Lietuvių balsas“. 1922 05 25. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 268, l. 153–158).

Palanki baigtis

Jau nagrinėjant šią bylą įvairios politinės jėgos spaudė, kad teismas priimtų J. Purickiui palankų sprendimą. Teisingumo ministras Antanas Tumėnas stengėsi atimti bylą iš Vyriausiojo Tribunolo (byla, kurioje įsimaišęs ministras, iš karto turėjo būti nagrinėjama aukščiausiajame teisme) ir pavesti ją nagrinėti krikščionių demokratų blokui Seime – kitaip sakant, ją numarinti.

„Teisės“ žurnalo straipsnyje „Vyriausiojo Tribunolo praktika“ išsamiai analizuojamos aplinkybės, dėl kurių ši byla iškart buvo perduota Vyriausiajam Tribunolui. Argumentuota, kad Vyriausiasis Tribunolas veikė Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėmis (Vyriausiojo Tribunolo praktika // Teisė. – 1925, Nr. 7, p. 65–72).

Įvaizdis: Senovės apaštalas. šių dienų apaštalas (J. Purickio karikatūra // Socialdemokratas. - 1923 m., balandžio 22 d., p.1.

Vyriausiajam Tribunolui nepasidavus, buvo grasinama atleisti jo narius. Viena priežasčių, kodėl iš Vyriausiojo Tribunolo pirmininkų buvo atleistas Augustinas Janulaitis (vėliau paskirtas Panevėžio apygardos teismo teisėju), galėjo būti tribunolo nepaklusnumas ne tik oficialiai įvardijamu teisėjų mantijų klausimu, bet ir dėl J. Purickio bylos. A. Janulaitis šia byla buvo suinteresuotas ne tik kaip Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas, bet ir kaip prisidėjęs prie jos iškėlimo, mat dar 1922 m., būdamas Vidaus reikalų ministerijos juriskonsultu Berlyne, atsakė į Petro Klimo su šia byla susijusias užklausas.

Spaudimas, atrodo, Vyriausiajam Tribunolui padėjo išteisinti J. Purickį. Byla atskleidė veikiančių įstatymų netobulumą, nes tai, kas nedraudžiama, buvo galima traktuoti kaip leistinas dalykas.

Užsienio reikalų ministrui niekas nedraudė išvežti į Rusiją sacharino ir ten jo parduoti, o už gautus pinigus ten nusipirkus brangenybių, parsivežti jas į Lietuvą. Nebuvo įrodyta, kad tai daroma norint pasipelnyti, prisidengiant valstybės vardu ir labdara. Į Maskvą norėta išvežti sacharino, kokaino, spirito ir kitų prekių ir jas ten realizuoti, o buvo užrašyta, kad vežami vagonai su cukrumi ir miltais – Lietuvos valstybės auka badaujančiai Rusijai.

Proceso peripetijos

Be to, J. Purickis, būdamas pasiuntiniu Vokietijoje 1919–1920 m., susitaręs su Lietuvos pasiuntinybės Berlyne kanceliarijos vedėja Ona Jagomastaite ir Teodoru Skrinikovu, supirkinėjo įvairių šalių valiutą ir brangenybes, naudojosi diplomatiniais kurjeriais, valstybės antspaudu, kad lengviau ir be muitų pervežtų minėtus dalykus.

Be to, J. Purickis, būdamas pasiuntiniu Vokietijoje, privatiems reikalams naudojo valstybės pinigus. Tik dalis jų buvo grąžinta markėmis nagrinėjant bylą ir jau kritus jų kursui.

Šie ankstesnės J. Purickio veiklos epizodai buvo nagrinėjami atskirai nuo „keturių Juozų“ – J. Purickio, J. Vaitiekūno, J. Avižonio ir J. Šutinio – bylos, kol visai jų kaip kaltinimų spekuliacinėje byloje atsisakyta.

Be to, dėl minėtų piktnaudžiavimo diplomatine tarnyba epizodų visa kaltė suversta O. Jagomastaitei, spekuliavusiai savo patrono J. Purickio vardu, apgaulės būdu įforminusiai kontrabandą kaip atstovybės paketus.

T. Skrinikovas byloje buvo sąmoningai užmirštas, nes su juo susiję ir kontrabandos į Maskvą epizodai, įrodantys, kad sulaikyti vagonai su kontrabanda nebuvo pirmas toks nusikaltimas. Pats T. Skrinikovas iš tarnybos Lietuvos atstovybėje Maskvoje buvo atleistas dar 1921 m. vasarą. Motyvuotame Vyriausiojo Tribunolo sprendime dėl J. Purickio bylos (Vyriausiojo Tribunolo praktika // Teisė. – 1925, Nr. 7, p. 72–86) atsakingu už sulaikytą kontrabandą į Maskvą vieninteliame epizode buvo paskelbtas Zacharas Milikovskis, kuriam tariamai atsilyginta kontrabanda už dviejų vagonų dovanų su miltais ir cukrumi pristatymą į Maskvą savo lėšomis.

Ministras išteisintas

Lietuvos užsienio reikalų ministerija, neturėjusi lėšų įvykdyti pasižadėjimą – padėti badaujantiems Rusijoje, tad nebuvę pakankamai įrodymų, kad kontrabanda siekta pasipelnyti. Kokaino būta tik 4 kg – jis slėptas dėžėje, adresuotoje atstovybės Maskvoje tarnautojui J. Avižieniui. Tačiau jį ten galėjęs bet kas įkišti ir J. Purickis apie kokainą negalėjęs žinoti. Tai esąs tiesiog neapsižiūrėjimas, o ne nusikaltimas.

Dėl ten pat buvusių alkoholinių gėrimų ir alaus statinaitės užsiminta tik bylos kaltinamojoje dalyje, to taip pat nelaikant nusikaltimu. J. Purickio sacharino dalis skirta realizuoti ir „geriems daiktams“ nupirkti, jeigu ir buvusi, tai tik labai nedidelė ir tai nesą baustina.

Neradus nusikaltimo sudėties dėl vagonuose buvusių kontrabandinių prekių, atmestas ir kaltinimas dėl klaidinančių muitinės deklaracijų apie tai, kas vežama. Dėl ankstesnių J. Purickio su T. Skrinikovu ir O. Jagomastaite veiklų reikia pasakyti, kad jos nesusietos su „keturių Juozų byla“ kaip kontrabandinės veiklos piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi recidyvas, o J. Purickio atsakomybės šiuose epizoduose neįžiūrėta, nes J. Purickis tik norėjęs O. Jagomastaitę apsaugoti, bet neveikęs kartu su ja.

J. Purickio išteisinimas buvo džiaugsmingai sutiktas krikščionių demokratų „Ryto“ laikraštyje ir valdžios sluoksniuose. Teisininkas Rapolas Skipitis atsiminimuose piktdžiugiškai rašė: „Ar tik ne per daug norėta J. Purickį sutrypti. Liūdniausia, kad tą norą Purickį skandinti bene pirmas buvo sužadinęs ir toliau prieš Purickį atkakliai veikė asmens sumetimais prof. Augustinas Voldemaras“ (Nepriklausomą Lietuvą statant: atsiminimai / Rapolas Skipitis. – Chicago: Terra, 1961, p. 337).

Kad A. Voldemaras per krašto apsaugos ministrą K. Žuką bandė prigriebti J. Purickį su kontrabanda, tikras faktas, o J. Purickio kaltė ar nekaltumas tikriausiai taip ir liks neatskleistas jo biografijos faktas.

Pora: laimingai išsigelbėję – A. Voldemaras su žmona Matilda. Trimitas. 1929 m., Nr. 20, p. 325.

Susikirtimas su A. Smetona

Faktas, kad A. Voldemaras per krašto apsaugos ministrą Konstantiną Žuką bandė prigriebti J. Purickį su kontrabanda. Tą patį galima pasakyti ir apie A. Voldemarą: labai jau norėjo daug kas (pradedant jo buvusiu bendražygiu, o paskui konkurentu Antanu Smetona) jį pulti ir sutrypti.

Kiek tuose puolimuose, A. Voldemarui iškeltose bylose, buvo tikrų faktų, o kiek bandymų paskandinti nepatogų ir labai populiarų politinį priešininką, dabar taip pat labai sudėtinga atsakyti.

Tiesa, yra išlikusi A. Voldemaro bylų medžiaga, saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) ir advokatų A. Tumėno (LCVA), A. Janulaičio (Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Vilniuje rankraščių skyrius) fonduose, bet jų medžiaga, be išsamios istorinės aplinkos, amžininkų liudijimų analizės, dar nėra neginčijamas įrodymas, juo labiau kad bylose daug prieštaringai vertinamų epizodų ir akivaizdaus jų politizavimo.

Spaudos byloje dėl A. Voldemaro straipsnio „Katruo keliu“ A. Smetonos redaguojamame „Vaire“ (1923 m. Nr. 6) kartu su A. Voldemaru nukentėjo ir A. Smetona. Negalėdamas sumokėti Kauno miesto ir apskrities komendanto Vlado Braziulevičiaus paskirtos 2 000 litų baudos, „Vairo“ redaktorius porai savaičių sėdo į kalėjimą. Pats A. Voldemaras buvo išsiųstas mėnesiui į Varnių drausmės batalioną, paskui paliktas Varniuose be teisės sugrįžti į Kauną visu karo padėties laikotarpiu.

Juozas Tumas Valstybės teatre, per Sofijos Čiurlionienės „Aušros sūnūs“ premjerą, tada pasakė garsiąją kalbą, kurioje reikalavo paleisti iš kalėjimo pirmąjį valstybės prezidentą A. Smetoną. Tuo metu pats A. Smetona neparodė nepasitenkinimo, kad nukentėjo dėl A. Voldemaro straipsnio, bet vėliau, net ir būdami vienoje tautininkų stovykloje, jie buvo politiniai priešininkai ir konkurentai.

Tuo metu pats A. Smetona neparodė nepasitenkinimo, kad nukentėjo dėl A. Voldemaro straipsnio, bet vėliau, net ir būdami vienoje tautininkų stovykloje, jie buvo politiniai priešininkai ir konkurentai.

 

Virtinė kaltinimų

Dar vienoje byloje A. Voldemaras nubaustas ir kaip straipsnio autorius, ir kaip leidinio redaktorius. Kaip matome iš šios bylos apeliacijos, teisingumo ministras Vincas Karoblis padavė A. Voldemarą į teismą dėl rašinio „Karoblį kalėjiman“ jo redaguotame „Tėvynės balso“ laikraštyje (Karoblį kalėjiman / A. Voldemaras // Tėvynės balsas. – 1922, spal. 17).

A. Voldemaras buvo nubaustas dviem savaitėmis kalėjimo kaip straipsnio autorius ir dar 440 litų bauda kaip leidinio redaktorius (Prof. Augustino Voldemaro skundas prieš Kauno apygardos teismo 1923 m. gegužės mėn. 23 dienos sprendimą. 1925 01 17 // Vyriausiojo tribunolo 1924–1927 metų baudžiamųjų kasacinių bylų sprendimų rinkinys / redagavo J. Byla. – Kaunas: D. Gutmano leidinys, 1932, p. 55–60).

Bylų dėl asmens įžeidimo A. Voldemaras turėjo ir daugiau. Viena jų – su paties ne itin mėgstamu Juozu Gabriu, su kuriuo vis susikirsdavo keliai politikoje. 1925 m. A. Voldemaras buvo kaltinamas už J. Gabrio įžeidimą per spaudą. Laikraščio „Krašto balsas“ straipsnyje „Laisvės“ šmeižtams“ („Laisvės“ šmeižtams / A. Voldemaras // Krašto balsas. – 1923, saus. 19, p. 2–3) A. Voldemaras pavadino J. Gabrį vokiečių šnipu.

1925 m. birželio 25 d. Kauno antros nuovados Taikos teisėjo sprendimu už J. Gabrio-Paršaičio įžeidimą spaudoje A. Voldemaras buvo nubaustas dviem savaitėms paprasto kalėjimo (sprendimas įsigaliojo 1927 m.), bet, padavęs apeliaciją Kauno apygardos teismui, šio teismo 1932 m. spalio 6 d. sprendimu buvo išteisintas. Šį sprendimą paliko galioti ir Vyriausiasis Tribunolas, kuriam buvo paduota J. Gabrio įgaliotinio advokato A. Tumėno kasacija (Kauno apygardos teismo sprendimas dėl apeliacijos Kauno antros nuovados Taikos teisėjo 1925 m. birželio 25 d. sprendimui A. Voldemaro byloje dėl J. Gabrio įžeidimo per spaudą. 1932 10 06. LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 783, l. 1-7; Byloj su Gabriu prof. Voldemaras išteisintas // Lietuvos aidas. – 1932, spal. 7, p. 6 ; Vyriausiojo Tribunolo sprendimas A. Voldemaro ir J. Gabrio byloje dėl šmeižto. 1933 05 11. MAB Rankraščių skyrius. F 267–2411).

1926 m. buvo nagrinėjama dar viena A. Voldemaro apeliacijos byla dėl Kazio Ambrozaičio įžeidimo per spaudą 1922 m. liepos 17 d. sprendimo panaikinimo (buvo nubaustas trimis paromis arešto, teismo sprendimą išspausdinant „Tėvynės balse“). K. Ambrozaičio jau pasibaigusios bylos paminėjimas (Amnėstijos sumanymas // A. Voldemaras // Tėvynės balsas. – 1922, geg. 27, p. 1) įvertintas kaip netyčinis, dėl nežinojimo, nenorint sąmoningai K. Ambrozaitį įžeisti. A. Voldemaras ir šioje byloje buvo išteisintas (Kauno apygardos teismo sprendimas dėl 1922 m. liepos 17 d. Kauno miesto ir apskrities pirmos nuovados Taikos teisėjo sprendimo Augustino Voldemaro, kaltinamo už K. Ambrozaičio įžeidimą per spaudą, byloje panaikinimo. 1926 02 12. LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 782, l. 1–2).

A. Voldemaras taip pat buvo išteisintas dar 1922 m. kilusioje byloje dėl daniškų kronų, kurios svarstymas užtruko labai ilgai. Byla buvo iškelta dėl 53 000 daniškų kronų, rinktų valstybei 1918 m., pasisavinimo. Kartu su A. Voldemaru rinkęs ir pasisavinęs lėšas Martynas Yčas byloje kažkodėl buvo tik liudininkas. 1932 m. byla svarstyta apeliaciniame teisme ir A. Voldemaras išteisintas nenustačius nusikaltimo sudėties (nusikalstamas veikimas pagal kai kuriuos straipsnius net nesvarstytas įsigaliojus amnestijai dėl senaties).

Šaržas: balsas iš tamsos: „Matysim, ar ilgai tu ten laikysiesi.“ Vėpla. 1929 m., Nr. 7, p. 16.

Skandalas dėl buto

A. Voldemaro vyriausybės krizė (sukelta tikro ar tariamo jo kabineto narių nepasitenkinimo ir palaikoma A. Smetonos) buvo atidėta dėl pasikėsinimo į jį prie Valstybės teatro. Tačiau laukta neilgai: pasikeitimams vyriausybėje buvo pasiruošta, pasinaudojus tuo, kad tuoj po pasikėsinimo A. Voldemaras išvyko į užsienį.

Ir paleidus vyriausybę, suformavus naują, A. Voldemaras liko populiarus, todėl buvo stengiamasi jį įvairiausiais būdais sukompromituoti ir pašalinti iš politikos lauko. Tyrinėjant jo tikrą ar tariamą antivalstybinę veiklą, vykdant A. Voldemaro ir su juo susijusių asmenų agentūrinį sekimą, naudotas terminas „voldemarininkai“, kuris tarsi savaime liudijo vienų ar kitų asmenų antivalstybinę veiklą.

A. Voldemaras taip pat buvo siejamas su sukarinta organizacija „Geležinis vilkas“. Ji, kaip ir voldemarininkai, buvo kaltinama antivalstybinio perversmo rengimu. A. Voldemaras buvo organizacijos „Geležinis vilkas“ vienas idėjinių vadų, bet tiesiogiai jos veikloje nedalyvavo.

Siekiant sumenkinti A. Voldemaro autoritetą ir pakirsti jo politinę įtaką, pasinaudota ir jo nenoru palikti prabangų, specialiai jam įrengtą tarnybinį butą Lietuvos banko pastate. Siekiant jį iškraustyti prievarta, buvo inicijuotas garbės teismas. Teismo neprireikė, nes A. Voldemaras dėl antivalstybinio veikimo ir valstybės perversmo organizavimo buvo ištremtas į Platelius. Žmonai Matildai teko susitaikyti su iškraustymu, tačiau jis pats nenusileido. A. Voldemaras bandė iškelti bylą dėl jo daiktų, meno vertybių, knygų apgadinimo, atsiradusio išmetus daiktus už buto durų ar perkėlus į banko saugyklas. Savo turtą A. Voldemaras buvo įvertinęs milijoninėmis sumomis: knygas – apie 0,5 mln. litų, antikvarinius baldus, paveikslus – apie 4,5 mln. litų). Tačiau byla taip pat nepasiekė teismo.

Būta planų šiame bute apgyvendinti popiežiaus nucijų Richardo Bartoloni, o pats A. Voldemaras puoselėjo viltis išsaugoti patalpas, jei būtų paskirtas Lietuvos banko valdytoju (A. Voldemaro laiškas J. Tūbeliui dėl reikalavimo išsikelti iš valdiško buto Lietuvos banke. 1930 04 04. MAB Rankraščių skyrius. F 172-84 ; A. Voldemaro raštas dėl savo valdiško buto perleidimo popiežiaus nuncijui R. Bartoloni. 1930 05. MAB Rankraščių skyrius. F 172-65 ; A. Voldemaro laiškas vidaus reikalų ministrui Petrui Aravičiui dėl reikalavimo išsikelti iš valdiško buto. 1930 07 18. MAB Rankraščių skyrius. F 172-64).

Šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Nieko nepasiekė ir Lietuvos bankas, bandęs prisiteisti už butą nemokėtą nuomą, kuri, pasak banko atstovų, susidarė apie 30 tūkst. litų, dar apie 20 tūkst. litų bankas buvo išleidęs A. Voldemaro butui įrengti, baldams, už kuriuos bankui taip pat nebuvo kompensuota.

Tikslios apskaitos nebuvo, taigi dabar net sudėtinga nustatyti, kas buvo paties A. Voldemaro įsigyta, o kas jo užsakymu pirkta iš valstybinių ar banko lėšų.

Metafora: B. Jermolajevo karikatūroje antstolis Romeo ragina A. Voldemarą išeiti iš buto Lietuvos banko namuose, o A. Voldemaras – Džuljeta neklauso. Sekmadienis. 1930 m., bal. 27, p. 1.

Nenurimo net ir užsienyje

Iškraustyta iš buto Matilda Voldemarienė apsigyveno „Kęstučio“ viešbutyje, o paskui išvyko į vyro tremties vietą – Platelių kleboniją, vėliau – į grafų Šuazelių dvarą Plateliuose.

Beje, A. Voldemaro žmonai bandyta iškelti bylą ir dėl gyvenimo kartu nesusituokus, kai, dar nepanaikinus jos santuokos su A. Jaščenka ir oficialiai nesusituokus, A. Voldemaras vežėsi ją į užsienį jau su nežinia kaip gautu žmonos pasu. Tačiau Bažnyčiai tai neužkliuvo. 1927 m. A. Voldemaras su Matilda buvo maloniai priimti Vatikane pas popiežių, o byla į teismą taip ir nepateko.

1931 m., vykstant voldemarininkų bylai, A. Voldemaras trumpam buvo apsistojęs Kaune, „Romos“ viešbutyje, o po bylos, voldemarininkus išteisinus, jam leista apsigyventi Zarasuose pas pusbrolį, kartu ten vyko ir jo žmona Matilda.

1932 m. A. ir M. Voldemarams leista išvykti į užsienį. Manyta, kad taip pavyks galutinai atsikratyti nepageidaujamo, vis dar nemažą autoritetą išlaikiusio veikėjo. Tačiau A. Voldemaras užsienyje neužsibuvo, o 1934 m. prasidėjo naujas jo bylų maratonas.

1934 m. nuskambėjo garsi A. Voldemaro byla dėl jo straipsnio „Likimo keliais“, kuris, susitarus su Jonu Karučiu, iš pradžių išspausdintas „Tautos balse“, bet, karo komendanto įsakymu uždraudus „Tautos balso“ numerį su šiuo straipsniu (išplatinta tik keli numeriai), jis perspausdintas nacistinės pakraipos vokiečių laikraštyje „Preussische Zeitung“.

Straipsnyje „Likimo keliais“ A. Voldemaras rašė, kad įtampos su Vokietija didinimas yra pražūtingas Lietuvai, o dėl to labiausiai kaltas esąs A. Smetona.

Straipsnis kvalifikuotas kaip pavojingas tautai ir valstybei, galintis sukelti nepasitenkinimą esama valdžia ir galimai pavojingą valstybei nerimą ir atitinkamą veikimą. Be to, nepaklusus karo komendanto sprendimui, straipsnis vis tiek platintas priešiškame Lietuvos valstybei leidinyje ir tai gali būti kvalifikuojama kaip antivalstybinis veikimas.

1934 m. lapkričio 8 d. Apeliacinių rūmų sprendimu šioje byloje A. Voldemaras nuteistas šešiems mėnesiams kalėjimo. Vyriausiasis tribunolas kai kurias Apeliacinių rūmų 1934 m. lapkričio 8 d. bylos sprendimo formuluotes pripažino nepakankamai pagrįstomis, tą sprendimą panaikino ir perdavė Apeliaciniams rūmams bylą svarstyti iš naujo (Voldemaro Augustino ir kit. baudžiamosios bylos: [dėl straipsnio „Likimo keliais“] advokato Nargelevičiaus skundas prieš Apeliacinių Rūmų 1934 m. lapkričio mėnesio 8 d. sprendimą. 1935 05 28 // Vyriausiojo tribunolo 1933–1938 m. baudžiamųjų kasacinių bylų sprendimų rinkinys. – Kaunas: Lietuvos teisininkų draugija, 1939, p. 389–394).

Byla vėl buvo svarstoma Apeliaciniuose rūmuose 1935–1936 m. (Apeliacinių rūmų sprendimas A. Voldemaro byloje dėl straipsnio „Likimo keliais“. 1936 07 02 / 03. LCVA, f. 932, ap. 1, b. 52, l. 265–267). A. Voldemarui šiuo teismo sprendimu liko galioti šešių mėnesių kalėjimo bausmė, bet konstatuota, kad jis tą laiką jau atsėdėjo ir bausmę atliko.

Pats A. Voldemaras 1934 m. vasarį iškėlė bylą prieš jo knygelės prancūzų kalba „Lietuva ir jos problemos“ recenzijos autorių, Klaipėdos gubernatorių Joną Navaką ir prieš „Lietuvos aido“ atsakingąjį redaktorių Simą Aleksandravičių. Bylos eigoje A. Voldemaras ją papildė naujais kaltinimais (Kauno apylinkės teismui skundo papildymas dėl straipsnių „A. Voldemaro sąjunga su Preussische Zeitung“ ir „Kultūros kaina“ laikraštyje „Lietuvos aidas“, 1934 m. kovo 12 ir 13 d., pridedant šį papildymą prie A. Voldemaro bylos su „Lietuvos aido“ redaktoriumi Simu Aleksandravičiumi dėl J. Navako recenzijos. 1934 03 19. LCVA, f. 378, ap. 13, b. 35). Tačiau bylos svarstymas vyko vangiai, kol buvo atidėtas iki spalio, o galiausiai byla numarinta.

Lemtingas žingsnis

Lemtinga A. Voldemaro tolesniam likimui buvo 1934 m. birželio 7 d. įvykusio Petro Kubiliūno sukilimo byla. Nors A. Voldemaras tiesiogiai sukilime nedalyvavo, jis buvo kaltinamas inspiravęs šį sukilimą ir netiesiogiai jį palaikęs. Nors buvo parskraidintas tariamai vadovauti šiam pučui jau jam pasibaigus, už prisidėjimą prie jo buvo nuteistas dvylikai metų sunkųjų darbų kalėjimo. Pritaikius amnestiją, atsėdėjęs trejus metus ir aštuonis mėnesius, buvo paleistas.

Iš pradžių A. Voldemaras vėl apsigyveno Zarasuose, o paskui išvyko į užsienį. 1939 m. buvo grįžęs į Lietuvą, bet negavo darbo universitete. Valdžia vėl pasirūpino jį išsiųsti į Prancūziją, Vatikaną.

Matyt, A. Voldemaras jautėsi gana nukentėjęs nuo tautininkų režimo, tad netikėtai nusprendė grįžti į Lietuvą pačiu netinkamiausiu laiku, jau ją okupavus sovietams. Tas, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, labai naivus poelgis ne tik negražiai užbaigė talentingo politiko, valstybės veikėjo karjerą, bet ir kainavo jam gyvybę.