„Zodiakas“ – stingdanti pralaimėto žaidimo dėlionė

Tai siaubingiausia ir mįslingiausia istorija. Kraupiausia XX amžiaus paslaptis, kuri taip ir nebuvo įminta. Prisipažinsiu, pasižiūrėjęs „Zodiaką“, sukau galvą gal kokias tris paras. Naktimis sapnavosi košmarai. Kaip taip – JAV slaptosios, specialiosios ir visokios ten ypatingosios tarnybos nesugebėjo pričiupti serijinio žudiko, kuris atvirai rašė laiškus žiniasklaidai? Jis prisipažino, kad per intensyvios veiklos dešimtmetį nužudė 37 žmones (oficialiai – 7 aukos, 5 mirė, 2 išgyveno), ir visi galai – į vandenį. Gal čia kaip Džeko Skerdiko atveju – įsimaišęs koks aukštas asmuo?.. O gal tai vyriausybinis sąmokslas, virtęs valstybine paslaptimi?.. Spėlionių daug, bet atsakymus žinantis žmogus jų tikriausiai niekada neišduos, nors galbūt dar yra gyvas ir atėjo į filmo apie savo kruvinus darbelius premjerą.

Deividas Finčeris – tikras „maniakinio“ kino klasikas. Trileris „7“ su Bredu Pitu, laikančiu rankose Gvinet Peltrou galvą, ir į kumštį kikenančiu Kevinu Speisiu pakeitė žanro istoriją. Po to Holivudas ėmė vaikytis nenuspėjamų, šokiruojančių pabaigų posūkių. Priešpaskutinis D.Finčerio darbas „Panikos kambarys“ smarkokai nuvylė, tad „Zodiakas“ – geriausias šansas reabilituotis.

Ir šį kartą režisierius nuo A iki Z viską daro kitaip. Priešingai sau ir senųjų gerbėjų lūkesčiams. Paprasčiausiai filmo tikslai – kiti. Ne šokiruoti, o atskleisti, kas dėjosi bylos tyrėjų ir žurnalistų galvose, kai siautėjo gudrus ir žiaurus žmogžudys, o Amerika skendėjo tirščiausioje panikoje. Ekrane – pustrečios valandos išsamaus įvykių tyrimo. Kaip policininkų duetas, žinomas žurnalistas ir dėl skaičių šifrų pamišęs karikatūristas (štai jums ir fantastiškoji ketveriukė) lėtai kraustėsi iš proto. Kaip vartė popierius, tūnojo bibliotekoje, rovėsi nuo galvos plaukus ir šnekėjosi, šnekėjosi, šnekėjosi... Kas nemėgsta atidžiai klausytis detektyvinių dialogų, gali neištverti. Įvykiai sparčiai šokinėja, reikia nuo jų neatsilikti. Jei išsprūs nors viena detalė, gali išslysti ir pats filmas.

Tačiau kas susidomės šia neeiline byla, bus prikaustytas prie kėdės tarsi šalia jo sėdėtų žudikas. D.Finčeriui pavyksta įteigti tokią paranoją. Nors daugiausia veiksmo laiko skiriama būtent tyrėjų ketveriukei ir jų hipotezėms ties sveikos nuovokos praradimo riba.

Aktoriai – Markas Rufalo, Entonis Edvardsas, Robertas Daunis jaunesnysis ir Džeikas Džilenhalas – pakelia didžiulę režisieriaus naštą. Jei nors vienas sukluptų, subyrėtų magiškoji D.Finčerio įtaiga. Nesubyra. Įtempti nervai nenuspėja pulsuoti. Tyrimas – kankinanti nusivylimų grandinė. Protai perkrauti, stresas tvyro ore, rezultatų nėra. Žudikas laimi į vienus vartus, nors kartais klaidingai atrodo, kad iniciatyva jau slysta jam iš rankų.

D.Finčeris nepamiršta įgelti žiniasklaidai, kuria maniakas sėkmingai naudojasi. Jo autoritetas, kaip ir tautos baimė, auga ne valandomis, o sekundėmis. Jis trokšta šlovės, o laikraščiai ją maloningai suteikia. Gal jeigu niekas nerašytų ir nerodytų, jis ir nežudytų? Žurnalistai padeda sukurti nemirtingą „Zodiako“ mitą.

Tiems, kas reikalauja vizualaus šiurpo, D.Finčeris atsikerta brutaliomis nužudymų scenomis. Jų siaubas tiesiog įsisiurbia į širdį. Maniakas juodu, kone komiksiniu kostiumu, kraujas, pagaugais nugara perbėganti mirtis... Po kiekvienos žmogžudystės vis labiau trokšti, kad žudiką sugautų. Deja, realybė kitokia ir D.Finčeris jai nenusižengia. Juk šis filmas taip pat buvo serijinio žudiko plano dalis. Paskutinė.