Namus įprasta statyti lygioje vietoje, išliejant stabilius pamatus ir nesukant galvos, išlaikys jie ar ne. Pasirodo, ir lopinėlis stataus šlaito gali būti ne ką prastesnė vieta statybai. Pavyzdžių, kaip pastatai pakimba ore, yra visai šalia.

Panaikinti buvę apribojimai

Dvi didžiąsias upes apgaubęs Kaunas turtingas žaliuojančių šlaitų. Kai kur jie nusagstyti prie pasvirusio reljefo prikibusiais nameliais, o kai kur apaugę medžiais ir, atrodytų, sunkiai pavergiami urbanizacijos. Tokia teorija miršta.

Šiuolaikinės medžiagos ir technologijos įgalina statinius įkurdinti net tokiose vietose, kur žmogui stovėti sunku. Pavyzdžiui, namas gali vos vienu kraštu remtis į žemę, o didžiąją jo dalį laiko poliai.

Tiesa, 1997 m. buvo patvirtinti Kauno miesto šlaitų apsaugos, naudojimo ir tvarkymo nuostatai, kurie gerokai apribojo galimybes statyti ant šlaitų. Vis dėlto, kaip paaiškėjo, šie nuostatai neatitiko viršesnių teisės aktų ir teismas šiuos nuostatus panaikino. Nuo praėjusių metų minėti nuostatai nebegalioja.

Nepaisant prieš tai galiojusių kliūčių, Kaune yra pastatyta virš šlaitų pakibusių namų.

„Daugiau tokių namų Kaune atsirasti negalėjo, nes statyti ant šlaitų neleido Kaune išleisti nuostatai. Ačiū Dievui, buvo vienas valdžios žmogus, kuris nematė grėsmės šlaitams“, – komentavo architektas Virginijus Juozaitis, pagal kurio projektą maždaug prieš šešerius metus prašmatniame Žaliakalnio rajone, Perkūno alėjos properšoje ties skardžiu, atsirado netradicinis pastatas: vienu galu besiremiantis į šlaito briauną, o kitapus – pakibęs ant kolonų.

Teko kasti rankomis

Suprojektuoti gerą namą, architekto teigimu, nesvarbu, lygioje vietoje ar ant šlaito, yra vienodai sudėtinga. „Projektuoti ant šlaito – kur kas įdomiau. Apskritai, kiekvienas įdomesnis, modernesnis architektūrinis sprendimas yra susijęs su naujomis konstrukcijomis, sudėtingumu“, – dėstė pašnekovas.

Dabartinė architektūra, pasak kauniečio, demonstruoja būtent medžiagų, konstrukcijų technines galimybes. Vis dėlto pats statybos procesas ant šlaito kur kas sudėtingesnis nei lygumoje. „Nepastatysi technikos, nepadėsi statybinių medžiagų“, – patirtį prisiminė pašnekovas.

Sklypo Perkūno alėjos šlaite padėtis išskirtinė, nes jis prestižinėje vietoje, namą supa gamta. „Idėjai laikas buvo sėkmingas. Jei užsakovas būtų buvęs konservatyvus, viskas būtų pasisukę kitaip. Buvome parengę ir paveldosauginį pastato variantą, bet užsakovas susižavėjo, kad namas ant kolonų išsprendžia kai kuriuos funkcinius klausimus“, – istoriją prisiminė V.Juozaitis. Statyti namą ant polių, brangiau nei ant žemės.

Tiesa, jis prisiminė, kad užsakovas, nors ir nebijojo šiuolaikinio sprendimo, atsargiai pasiteiravo: „Ar namas nenukris?“ Kai statinys jau buvo baigtas, V.Juozaičiui namo savininkas prisipažino, kad neįsivaizdavo, jog pastatas gali štai taip pakibti ore ir būti saugus.

Šlaite – betono luitai

Skeptiškas nuomones, kad šlaitai slenka ir namas gali nugarmėti, V.Juozaitis vertina kaip lietuvių bruožą visur matyti neigiamybes. Pasak architekto, šlaite bemaž vien rankomis buvo kasamos 3 m gylio duobės pamatams. Prasiautusios liūtys, prisipažino architektas, buvo pasėjusios baimę, kad šlaitą išplaus, bet nieko panašaus nenutiko.

„Ir dabar viskas stabilu. Kiek smetoninių namų stovi ant šlaitų, jie nuostabiai atrodo“, – pridūrė autorius. Jo teigimu, klaidinga manyti, kad statiniai yra sovietinių laikų kokybės ir gali nuslinkti.

Kadangi namas viename gale laikosi ant žemės, o kitame – ant keturių metalinių kolonų, jos turėjo būti įkastos į tokį gylį, kuriame žemė nebedumba. Po to duobės buvo užpiltos betonu. Visa tai reikėjo daryti rankomis, nes į šlaitą technika negalėjo įvažiuoti.

„Tokios situacijos kaip šlaitas architektą išprovokuoja priimti originalius sprendimus. Jei originalumas nepasiekiamas, ką darysi...“ – kai kuriuos kitus nevykusius pavyzdžius prisiminė V.Juozaitis.

Išgelbėjo smetoninį namelį

Jei šlaitas nėra itin status, jį dar lengviau sumaniai išnaudoti. Studentų gatvėje, Girstupio upelio slėnyje, rikiuojasi individualių gyvenamųjų namų eilė. Prie vieno raudonų plytų namelio glaudžiasi virš šlaito pakibęs pailgas priestatas. Į traukino vagoną panašus darinys yra viename lygyje su senuoju namu, laikosi ant metalo kolonų. Po priestatu atsiradusi erdvė išnaudojama automobiliams statyti.

Šio daugiau kaip prieš penkerius metus įgyvendinto projekto autorius architektas Arvydas Akelis prisipažino, kad, užsakovams paprašius rekonstruoti smetoninį namelį ir taip praplėsti erdves, jis negalėjo kelti rankos prieš senąjį namelį.

„Buvo gaila gadinti autentišką, gerų proporcijų architektūrą, kuri turi išliekamąją vertę“, – prisipažino architektas. Jis surado išeitį, kaip neliečiant namelio išplėsti patalpų plotą ir sykiu išspręsti automobilių stovėjimo vietų klausimą.

„Pasiūlėme kontrasto principu šalia esamo pastato statyti visiškai kitokį darinį, kuris būtų šiuolaikinis. Man atrodo, sprendimas pavyko“, – nesikuklino autorius. Nors toks projektas statybą pabrangino, užsakovai nesipriešino.

„Tai dar buvo ekonominio pakilimo metai, jie dar galėjo sau tai leisti“, – prisiminė A.Akelis. Pastatai ant kolonų – jam ne naujiena. Kabinti tūrius ore, net lygioje vietoje, pasak jo, patogu sprendžiant automobilių stovėjimo vietų klausimą.

„Žinoma, statant ant polių yra kiek sudėtingiau, yra techninių niuansų, pavyzdžiui, kaip išvengti šalčio tiltų, bet viskas įmanoma“, – patikino jis.

Po namu įrengtos automobilių stovėjimo vietos turi stogą. A.Akelio architektų komanda ir šiuo metu projektuoja biurų pastatą lygioje vietoje ant polių tik tam, kad būtų kur pastatyti mašinas. Rūpintis automobilių vietomis yra privalu, nes, pasak architekto, nustatyti griežti normatyvai. Kai žemės mažai, kai kas automobilius įkurdina po žeme, bet tai brangu.

Nusižiūrėjo būsimas panoramas

Ore kabantys, adrenaliną žadinantys pastatai statomi, atrodytų, kur kas ekstremalesnėse vietose, pavyzdžiui, kalnuose. Išnaudoti kiekvieną įmanomą lopinėlį statybai ypač maga japonams, kuriems stinga žemės. Vienoje Japonijos salų šios šalies architektų studija „Kidosaki“ suprojektavo būstą tokioje vietoje, kurią vargiai pastebėtų neprofesionalo akis. Sklypas – prie pat stataus kelio, ties kuriuo atsiveria skardis.

Šio būsto savininkas, kaip teigiama projekto aprašyme, kelerius metus negalėjo rasti sau tinkamo sklypo. Ši neįtikėtina vieta „ore“ pasirodė esanti tinkama! Kas nenorėtų pro savo vitrininius langus grožėtis gyvais gamtos paveikslais? Be to, kad būstas apsuptas natūralios gamtos, iš jo atsiveria įstabus vaizdas į Asamos kalną. Pailgą vieno aukšto medinį pastatą laiko plačios betoninės kolonos, į jį patenkama „tilteliu“.

Pasaulyje yra daugybė pastatų ant stačių šlaitų, kurie laikomi išskirtiniais būtent dėl vietos, kur jie yra pastatyti.

Savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius:

Kauno šlaitai molingi, yra tokių vietų, kurios slenka su visais medžiais, todėl nėra paprasta juose statyti. Turi būti atlikti geodeziniai ir kiti tyrinėjimai. Turime keletą pavyzdžių, kurie pademonstravo, kad statyti ant šlaito nėra labai lengva. Nesvarbu, ar pastatas ant pamatų, ar ant polių – jie gali nuslinkti, jei yra nepakankamame gylyje. Paprastai siūloma ant pačios šlaito keteros nestatyti – reikėtų atsitraukti, priklausomai nuo kalno dydžio, 10–15 m. Taip yra Lietuvoje. Šalyse, kur gruntas kietas, yra kitaip. Pernai panaikinus 1997 m. patvirtintus Šlaitų, priklausančių Kauno miesto gamtiniam karkasui, apsaugos, naudojimo ir tvarkymo nuostatus, sąlygos statybai ant šlaitų palengvėjo. Manau, kad tie nuostatai tam laikotarpiui buvo gana teisingi, nes laisvoje Lietuvoje piliečiai pradėjo statyti pastatus neatsakingai, kai kurie pastatai pradėjo slinkti. Vienas naujai pastatytas namas sugriuvo Aleksote, dar vienas statinys nugriuvo prie Jiesios upelio. Buvo ir tokių atvejų, kad namai buvo užgriūti šlaitų, užversti žemėmis. Ar gamta nenuspėjama, ar statyta netinkamai, kartais net sunku pasakyti. Manau, kad ne visada statyti šlaite apsimoka, nes pamatai gali kainuoti brangiau nei pats namas. Šiaip ar taip, už pastato saugumą, patvarumą, kokybę atsako projekto vadovas.