Sveikatos žinovai ragina žmones per dieną išgerti bent kelis litrus vandens, geriausia – paprasto. Vieni vandenį perka iš parduotuvės, kiti gabena iš šaltinių, treti įsigyja vandens filtrus. Kuo blogas vanduo tiesiai iš čiaupo?

Čiaupai atrodo it nauji

Vandens kokybės gerintojai žada, kad, įrengus kalkių iš vandens šalinimo sistemą, vandentiekio vanduo taps minkštas ir sveikesnis.

„Prausiantis tokiu vandeniu, jūsų oda taps švelnesnė, plaukai fantastiškai žvilgės, nebeliks kalkių nuosėdų ant santechnikos įrenginių ir plytelių, greičiau užvirs arbatinukas, sutaupysite laiko, kurį sugaištate valymui, indus išplausite sunaudodami kur kas mažiau ploviklio, o skalbinius ypač švariai išskalbsite su mažesniu skalbimo priemonių kiekiu“, – rašoma viename iš reklamos leidinių. Siūloma kalkių iš vandens šalinimo sistema ir jos sumontavimas kainuoja apie 2–3 tūkst. litų.

Kai kas tokiais pasiūlymais susivilioja. Kaunietis Vytautas Mankevičius vandens filtrus įsigijo kurdamasis naujame name. Šilainiuose su šeima gyvenantis vyras pirmiausia užsisakė bendrovės „Kauno vandenys“ tiekiamo vandens tyrimus.

„Tyrimai parodė, kad mus pasiekiantis vanduo yra geras, jame nėra geležies ar kokių nors kenksmingų medžiagų. Vienintelė problema, kad jis yra kalkėtas. Tos kalkės greitai nusėda ant čiaupų, virdulio sienelių, indų. Kad išlaikytume šių prietaisų ilgaamžiškumą, nusprendėme įsigyti vandens filtrus, pašalinančius kalkes“, – argumentavo vyras.

Kalkes iš vandens šalinantis įrenginys pritaisytas prie vandentiekio įvado į namą, taigi filtruojamas visas vanduo, patenkantis į Mankevičių namus. Šeima įsigijo jonų kaitos principu veikiančius filtrus, kurie, pasak jų, kalkes sudarančius kalcio ir magnio jonus pakeičia natrio jonais. Už filtrus ir jų sumontavimą teko pakloti daugiau kaip 2 tūkst. litų.

Mankevičiai nustebo, kad pradėjus naudoti filtruotą vandenį gerai putoja muilas, šampūnai, kitos prausimosi priemonės. „Atrodė, kad muilo nuo rankų neįmanoma nusiplauti“, – prisiminęs pirmąją patirtį šyptelėjo V.Mankevičius. Jis su šeima daugiau kaip metus džiaugiasi filtruotu vandeniu ir tuo, kad visi santechnikos prietaisai atrodo it nauji.

Papiktino agresyvi rinkodara

Į naują Neveronyse kraustydamasi Janinos ir Petro Melnikovų šeima taip pat svarstė galimybę įsigyti geriamojo vandens filtrą. „Domėjomės, ieškojome informacijos internete, dalyvavome vienos firmos organizuotame filtrų pristatyme“, – prisiminė J.Sabaitė-Melnikovienė.

Demonstruojant, kaip filtrai veikia, buvo atlikta elektrolizė: per vandenį paleista elektros srovė. Moteris prisimena, kad eksperimentui naudotas nefiltruotas vanduo greitai pajuodo. Vis dėlto šis „triukas“ šeimos neįtikino pirkti siūlomų įrenginių.

Pasak Melnikovų, siūlomos filtrų sistemos neargumentuotai brangios. Pasidomėję jie sužinojo, kad kitose šalyse tai kainuoja kone dvigubai pigiau.

„Be to, mums pasirodė nepriimtini firmos atstovų taikyti agresyvūs rinkodaros metodai. Buvome tikinami, kad protingi žmonės perka filtrus, leista suprasti, kad nepirkdami elgsimės neprotingai, nesirūpinsime vaikų sveikata. Be to, buvo juodinami konkuruojančių firmų atstovai“, – prisiminė pašnekovė.

Norą įsigyti reklamuojamą gaminį sumažino ir tai, kad, šeimai paprašius, nebuvo leista išbandyti filtrų jų pačių namuose.

„Net pirkdamas drabužį, jei jis nekokybiškas, gali grąžinti pardavėjui. Filtrai kainuoja kur kas daugiau nei naujas drabužis. Norėjome išbandyti filtrus savo namuose, už kelių savaičių bandomąjį laikotarpį siūlėme sumokėti. Mums buvo atsakyta, kad firmai neapsimoka tokiam trumpam laikotarpiui sumontuoti filtrus“, – pasakojo J.Sabaitė-Melnikovienė.

Galiausiai Melnikovų šeima nusprendė kalkes šalinti tik iš vandens, kuris patenka į buitinę techniką. „Naudojame skalbimo mašinų kristalinį vandens filtrą, indaplovė turi gamyklinį vandens filtrą, papildomai į ją pilame specialių priemonių“, – aiškino P.Melnikovas, viename prekybos centre kristalinį vandens filtrą nusipirkęs už keliasdešimt litų. Ten pat Melnikovai įsigijo ir indikatorinių juostelių, kuriomis patikrinę vandens užterštumą sužinojo, kad jų vanduo yra gana geros kokybės.

Geriamojo vandens savybes šeima bando pagerinti senoviniu metodu – į indą su vandeniu įdeda titnago akmenį. Titnago Melnikovai parsivežė iš Dzūkijos miškų ir tai nieko nekainavo.

„Iš čiaupo įleistas vandentiekio vanduo paprastai būna šiek tiek drumzlinas. Įdėjus titnago akmenį, užtenka minutės, ir vanduo regimai tampa skaidresnis. Taip išgrynintą vandenį daug mieliau geria mūsų septynmetis sūnus Matas“, – pastebėjo J.Sabaitė-Melnikovienė.

Blogybė – ne geležis, o nitratai

Ar kauniečiams centralizuotai tiekiamą vandenį gerti nesveika? „Kalkėtas, arba kietas, vanduo nekenkia sveikatai. Vandens kietumą lemiančios druskos – kalcio, magnio hidrokarbonatai, karbonatai, sulfatai, chloridai – žmogui nepavojingi“, – tvirtino Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Maisto skyriaus vyriausioji specialistė Vilija Galdikienė. Pasak jos, todėl, kad kietas vanduo sveikatai nekenkia, jo kietumas nėra reglamentuojamas higienos normomis.

VMVT specialistai primena, kad Lietuvoje centralizuotai tiekiamas geriamasis vanduo yra tiekiamas iš tokio gylio gręžinių, kuriame vanduo yra apsaugotas nuo aplinkos teršalų. „Mikrobiologinės šio vandens savybės paprastai yra geros, jis saugus, tik neišvaizdus dėl per didelio geležies, mangano kiekio. Jei geležies perteklius nepašalinamas, jos junginiai nuosėdų pavidalu susikaupia vandentiekio vamzdžiuose. Vandens kokybė nukenčia ir dėl per mažo vandens tekėjimo greičio bei pasenusių vandentiekio tinklų“, – komentavo Kauno VMVT vyriausioji specialistė, maisto produktų inspektorė Janina Kerbelienė.

VMVT atstovų teigimu, nekokybišką vandenį gerti rizikuoja tie gyventojai, kurie patys įsirengia negilius (iki 30 m) geriamojo vandens gręžinius, nes iš tokio gylio išgautas grunto vanduo nėra apsaugotas nuo paviršinės taršos. Dalies Lietuvos buitinių šulinių vanduo yra užterštas nitratais, kurie nepašalinami nei virinant, nei buitiniais vandens filtrais.

Pasitelkia tariamus tyrimus

Pasak specialistų, geriamojo vandens filtrai, atsižvelgiant į jų paskirtį ir ruošimo metodus, yra įvairių rūšių: vandenį minkštinantys, šalinantys geležį, mechaniškai valantys, oksidaciniai, atvirkštinio osmoso ir kitokie. Specialistai primena, kad individualių techninių geriamojo vandens ruošimo priemonių pardavėjai privalo teikti vartotojams informaciją apie tokių priemonių naudojimo sąlygas, būdus, saugos garantijas.

Prieš apsisprendžiant, ar įsigyti vandens filtrus, VMVT atstovai pataria gyventojams pasikonsultuoti su geriamojo vandens tiekėju ar šios srities specialistu, išsitirti vandenį.

„Atkreipiame dėmesį, kad kai kurios bendrovės įsiūlo gyventojams vandens ruošimo sistemas pasinaudojant tariamais tyrimais. VMVT žinomas atvejis, kai filtrus parduodanti bendrovė Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos buvo nubausta pripažinus šios bendrovės veiksmus klaidinamais ir agresyviais“, – sakė V.Galdikienė.

Lietuvoje yra paskelbta ne viena socialinė iniciatyva, skatinanti tausoti gamtą ir nepirkti vandens plastikiniuose buteliuose, tikinant, kad vanduo iš čiaupo – geriausias.

Bendrovės „Kauno vandenys“ vyriausiasis technologas Edvardas Guogas:

Tiems, kas abejoja, ar galima gerti vandenį iš čiaupo, galiu drąsiai pasakyti: gerkime ir džiaukimės, nes geriame mineralizuotą vandenį. Pasaulyje yra labai mažai valstybių, kuriose gyventojams tiekiamas natūralus požeminis vanduo iš 30–60 m gylio gręžinių. Toks vanduo priskiriamas mineralinio vandens kategorijai. Vičiūnų vandenvietėje, iš kurios vanduo tiekiamas penktadaliui Kauno gyventojų, manganas ir geležis šiek tiek viršija leistinas normas. Todėl ten ruošiamės statyti geležies iš vandens šalinimo įrenginius ir geležį bei manganą pašalinti. Petrašiūnų vandenvietėje geležies šalinimo įrenginiai jau pastatyti. Visur kitur iš gręžinių tiekiamas geriamas vanduo atitinka kokybės reikalavimus. Nedidelis kiekis geležies geriamajame vandenyje nekenkia, priešingai, žmogaus organizmui jos reikia. Vienintelis trūkumas, kad, sureagavusi su oru, geležis suteikia vandeniui rusvą spalvą ant santechnikos įrenginių, bet to, skalbiant geležis taip pat ne į gera. Vandens kietumas Kaune yra vidutinio lygio, normos ribose. Kalcis, kurio junginiai iš dalies lemia vandens kietumą, žmogaus kaulams netgi reikalingas. Vis dėlto skalbiant kietame vandenyje, reikia daugiau skalbimo priemonių. Filtrų statyti nerekomenduočiau. Esu pastebėjęs, kad nenusimanančius žmones išgąsdina elektrolizės vaizdas. Vandens filtrus parduodančių įmonių atstovai paleidžia elektros srovę per vandenį, nešvarių putų pavidalu išsiskiria geležis, kalcis, magnis. Taip žmonės įtikinami įsigyti nebūtiną prekę. Mūsų bendrovės darbuotojus tokių firmų atstovai aplenkia iš tolo. Mes žinome, kad tai yra elementari cheminė reakcija. Kam iš vandens šalinti druską? Žmonės dabar statosi filtrus ir geria vandenį, iš kurio pašalinta druska, tačiau paskui vietoje filtrais pašalintų naudingų medžiagų perka maisto papildus, nes ima trūkti kalcio, geležies, magnio. Kiti perka filtrų priedus – tam tikrus mineralus, per kuriuos tekėdamas vanduo vėl papildomas medžiagomis, kurios buvo pašalintos filtruojant. Manau, kad geriau gerti gyvą vandenį ir dažniau išvalyti kalkių nuosėdas iš unitazo ar vonios.

Kauno rajone vanduo prastesnis

Bendrovės „Kauno vandenys“ kauniečiams tiekiamas geriamasis vanduo atitinka Lietuvos higienos normas. Kauno rajone yra 61 vandenvietė, iš jų 27 turi geležies šalinimo įrengimus. Įmonei „Giraitės vandenys“ priklausančiose Zapyškio, Margininkų, Piliuonos, Ilgakiemio, Dobilijos, Girionių ir Respublikinės ligoninės Kauno padalinio Marių ligoninės vandenvietėse nėra įrengta geležies šalinimo įrenginių, čia bendroji geležis viršija leistiną normą 5–9 kartus. Toksiniai rodikliai leistinų normų neviršija. Bendrovė „Giraitės vandenys“ yra numačiusi iki 2016 m. šiose vandenvietėse įrengti geležies šalinimo įrenginius.