Pasitikdamas 80-ąjį gimtadienį architektūros profesorius Vladas Stauskas daug triūsė ir išleido knygą, kurioje klibina pamatines Lietuvos ir Kauno architektūros plytas. Jis visada turi ką pasakyti studentams, kolegoms, visuomenei.

Vos 500 egzempliorių tiražu išleista V.Stausko knyga „Architektūra, aplinka, atostogos“ vargiai pasirodys knygynuose. Straipsnių, kalbų, pasisakymų rinkinį išleidęs Vytauto Didžiojo universitetas, pasak knygos autoriaus, nėra toks turtingas, kad galėtų finansuoti daugiatūkstantinį tiražą. Koncentruotas profesoriaus mintis ir žinias pageidavo turėti kai kurios aukštosios mokyklos. Savo knygą V.Stauskas su džiaugsmu įteikia savo kolegoms, bičiuliams.

Tai antologija, kuri skirta ne tik profesionalams, bet ir platesniam skaitytojų ratui. V.Stauskas perspėja, kad tai nėra naujas darbas – kai kurios mintys užrašytos dar 1960 m. Problemos, atrodo, vis dar neišspręstos. Daugiau kaip šešias dešimtis savo gyvenimo pašventęs architektūrai, profesorius ir toliau nenustygsta: negali nematyti, nekalbėti apie tai, kas supa. Ypač apie dalykus, kurie prasideda raide A.

– Jūsų šeimoje esminiai gyvenimo įvykiai labai ankstyvi. Kai gimėte, jūsų mamai buvo 16 metų. Pats būdamas vos 14 metų jau mokėtės Kauno politechnikume ir vakarais dirbote braižytoju „Miestprojekte“. Būdamas 16-os, suprojektavote pirmąjį gyvenamąjį namą. Kaip būdamas tokio jauno amžiaus sugebėjote atrasti tai, kas jus lydėjo visą likusį gyvenimą?

– Matyt, tai genai. Mūsų giminėje iš tėvo pusės nemažai dailininkų. Tiesa, iš mamos pusės – muzikai. Dar pradinėje mokykloje piešimo mokytojas atkreipė dėmesį, kad aš daugiausiai paišau namus ir laivus. Kai buvau 8-oje klasėje ir mokytoja klausė, kuo norėtumėte būti užaugę, aš atsakiau, kad noriu būti architektas. Dar pasakiau kitą žodį – urbanistas, net ir mokytoja nežinojo, ką jis reiškia. Kai tėvą ištrėmė ir reikėjo padėti mamai, auginančiai mažesnes sesutes, pradėjau dirbti braižytoju. Trūko pagalbinio personalo, taigi mane priėmė dirbti dar vaiką. Jau tada susipažinau su projektavimu, man tai labai rūpėjo.

– Kas jums yra architektūra?

– Man architektūra – ne vien profesija, bet ir gyvenimo būdas. Aukščiau už ją yra tik žmogiški jausmai.

– Knygoje skaitytojams primenate, kad pasikeitė architektūros apibrėžimas. Tai jau nebe statybos menas, kaip buvo apibrėžta Senovės Graikijoje. Pasauliniame architektų suvažiavime priimta, kad architektūra – tai menas ir mokslas formuoti žmogaus aplinką. Ką pakeitė apibrėžimo pasikeitimas?

– „Naujam“ apibrėžimui jau 30 metų, bet jis lėtai keliasi į gyvenimą. Dabar akcentuojama, kad architektūra yra ne tik mokslas, bet ir menas, sintezė racionalaus ir emocionalaus. Jau kalbama ne vien apie pastatų statybą, bet ir apie erdvę, aplinką. Pasikeitus požiūriui į architektūrą, būsimiems architektams įvestos naujos disciplinos. Jie plačiau supažindinami su humanitariniais, sociologiniais dalykais, gamtosauga, kultūros paveldu. Architektūra prasideda nuo patalpos erdvės. Toliau seka pastato, kvartalo, miesto, kraštovaizdžio architektūra. Net neturinčios stogo erdvės yra architektūra. Labai svarbu, kad architektūros kūrinyje žmogui būtų gera. Už tai yra atsakingas architektas, jam turi rūpėti ne vien pastato išvaizda.

– Teigiate, kad niekur nevartojate žodžio sovietinė architektūra. Pasak jūsų, architektūra, panašiai kaip muzika, savo forma yra bene labiausiai depolitizuotas menas. Kaip apibūdintumėte šio Lietuvos istorinio tarpsnio architektūrą? Kokius pastatus, pastatytus Kaune sovietmečiu, laikote išskirtiniais?

– Galima sakyti sovietinio laikotarpio architektūra, bet jokiu būdu ne sovietinė architektūra. Lietuvoje galima išskirti dviejų sovietinių periodų architektūrą: Stalino laikotarpio ir vėlesnę. Stalino periodas Lietuvoje buvo neilgas, atsirado nedaug pseudoklasicistinės architektūros pavyzdžių, nuleistų iš Maskvos. Lietuviai turėjo puikią prieškario architektūros mokyklą. Stalinui mirus, buvo labai greitai prie jos sugrįžta. Tai matyti įvairiuose pastatuose, pavyzdžiui, KTU studentų miestelyje.

Sovietmetį žymi ir masinė daugiabučių namų statyba. Tai, kad ji tokia pilka, kalti ne architektai, o situacija: būstų poreikis buvo didelis, o lėšų jų statybai – mažai. Vis dėlto tai ne sovietinis bruožas, tūkstančiai kitų pasaulio miestų statė analogiškus daugiabučių kvartalus.

Sovietiniu laikotarpiu Kaune buvo pastatyta ryškesnių pastatų, kurie galėtų likti kaip ženklas ateities kartoms. Pavyzdžiui, IX forto muziejus, VDU centriniai rūmai. Deja, labai daug jau prarasta... Vaistinių, kavinių, restoranų interjerai, prekybos centras „Merkurijus“. Sovietmečiu atsirado daug gerų dalykų, kuriuos labai vertiname. Laisvės alėja perdaryta į pėsčiųjų gatvę, suformuotas „Draugystės“ parkas, užtvenkus Kauno marias atsirado naujas kraštovaizdis.

– Viename straipsnių teigiate, kad vakarietiškos architektūros kopijavimo negalima vadinti šiuolaikiškumu. Ką vadintumėte šiuolaikine architektūra Lietuvoje? Ar turime išskirtinių pavyzdžių?

– Bet koks architektūros kopijavimas yra nepriimtinas. Tačiau visais laikais architektūros stilistika turėjo tendenciją plisti visame pasaulyje. Dabartinė globalizacija tam sudaro ypač geras sąlygas, tikėtis, kad architektūra bus vien lietuviška – neįmanoma. Lietuvai, kaip mažai šaliai, tai yra pavojinga. Mums labai svarbu neprarasti bent kai kurių savitumų, lietuviškos architektūros bruožų.

Reikėtų imti pavyzdį iš skandinavų, bet ne iš Amerikos ar egzotiškų kraštų. Pavyzdžiui, galėtų būti dažniau panaudojama mediena. Medis – šilta, jauki, maloni statybinė medžiaga tiek eksterjere, tiek interjere. Mediena nebūtinai turi būti siejama su kaimo trobele, tai gali būti labai modernus statinys.

Be to, pastatai galėtų būti mažesnio mastelio, mums nereikėtų statyti aukštų stiklinių dangoraižių. Taip neturėtume fasaduose naudoti labai ryškias spalvas. Lietuviams būdingas šiaurietiškas santūrumas, kuklumas, to reikėtų paisyti. Šiuolaikinėse, moderniose kaimo sodybose linkstama į naujų medžiagų panaudojimą, bet aš teikčiau pirmenybę tradicinėms medžiagoms. Nemanau, kad kaimuose turėtų matytis didelės stiklinės plokštumos. Miškų turinčios šalys neina paskui stiklą ir betoną.

Pastatų forma taip pat yra istoriškai susiklosčiusi pagal gamtines sąlygas. Lietuvoje, kur daug lyja, sninga, reikalingas šlaitinis stogas, plokšti stogai – pietų kraštams. Jokiu būdu nereikia dabar statyti rąstinių namų su raižytomis langinėmis. Kiekvienas profesionalus architektas turi pajusti šiuolaikiško, o kartu lietuviško pastato dvasią.

Štai daug pasakantis pavyzdys: Norvegijoje į architektūrą įstoję studentai pirmas dvi savaites nesėdi auditorijose. Jie keliauja po kaimus ir susipažįsta su tradicine norvegų architektūra, tik po to pradeda studijas.

– Kaip manote, kodėl turistiniuose leidiniuose apie Kauną beveik nėra modernios tarpukario ir vėlesnių laikotarpių architektūros?

– Manau, tai turizmo centrų ir gidų kvalifikacijos stoka. Kad ir kaip gerbtume Kauno senamiestį, kitų šalių senamiesčiai yra daug efektingesni. Vis dėlto naujos, XX a. pradžios, bauhauzo stiliaus architektūros koncentracijos, kokią turi Kaunas, kitur Europoje nerasime. Taip nutiko, kad tai buvo jaunos valstybės nauja sostinė, joje intensyviai vyko statybos. Buvo siekiama tokios stilistikos ir kokybės, kaip Vakarų Europoje. Tarpukariu statyti pastatai turėtų būti sutvarkyti ir atitinkamai parodomi, bet tai ne vien savininkų, bet ir miesto reikalas!

– Jūsų kertinė darbo kryptis – kraštovaizdžio architektūra. Kaip vertinate Kauno kraštovaizdį? Ar Kaunas išnaudoja gamtos duotas ypatybes, o galbūt priešingai?

– Vertinant gamtinį karkasą, Kauno situacija yra nuostabi. Klaidinga sakyti, kad miestas turi tik Nemuną ir Nerį. Yra ir Nevėžis, Jiesia, Girstupis. Nesvarbu, kad Girstupio upelis neišliko, bet yra išlikę slėniai. Niekur Europoje nerasite tokio parko kaip Ąžuolynas. Deja, Kauno potencialas išnaudojamas menkai. Pavyzdžiui, gerų pėsčiųjų krantinių beveik neturime.

– Jūsų širdis – ne tik Kaune, kur nuolat gyvenate, ne tik Aukštaitijoje, kurioje augote, bet ir Neringoje, kuriai dovanojote savo profesinius gabumus ir kur praleidžiate daug laiko. Ar išsaugosime Kuršių nerijos savitumą, unikalumą?

– Pavojus Kuršių nerijos unikalumui buvo kilęs dukart. Pirmą kartą tai nutiko sovietmečiu, kai profsąjungos gavo teisę čia statyti poilsio namus. Buvo pastatyta ir gerų objektų, tačiau kai kurie statiniai pakenkė gyvenvietėms. Antrasis pavojingas periodas prasidėjo atkūrus nepriklausomybę, chaotiškai vykstant privatizacijai. Poilsio namai privatizuoti atskirais butais. Juos įsigijusieji tarsi įšaldė gyvenamąsias patalpas, nes naudojasi tik atvykę poilsiauti. Daug apartamentų ilgą laiką stovi tušti. Taigi, poilsiautojams pritrūko vietų kur pernakvoti.

Nėra normalu, kad tokioje unikalioje vietoje pastatai stovi pusiau tušti. Kartu išaugo poreikis statyti naujus viešbučius. Parengus ir patvirtinus Neringos bendrąjį planą, tokio pavojaus, tikiuosi, nebeliko. Kalbant apie pajūrį, didesnis pavojus Palangos zonoje, kur iki pat Šventosios – tvorų kurortas. Dėl to kaltas žemės perkėlimo įstatymas, kas sugebėjo, ten susikėlė savo sklypus.

– Ką daryti, kad Lietuvos vertybė – etninė medinė architektūra visai neišnyktų?

– Kuo daugiau rasis modernios architektūros, tuo labiau gerbsime tradicinę. Bent jau kultūringos tautos taip elgiasi. Paradoksas, bet sovietmečiu ekspedicijų, straipsnių, knygų apie Lietuvos etninę architektūrą buvo gerokai daugiau nei dabar. Nacionaliniuose parkuose, kur yra išlikę etninių sodybų, skundžiamasi valstybės dėmesio stoka. Argi senukų, o ne valstybės reikalas išsaugoti etnines sodybas? Seną sodybą nusipirkęs kultūringas žmogus, be abejo, investuos ir gerbs paveldą. Paliekant autentišką pastato išorę, interjerą galima pritaikyti šiandienėms reikmėms.

Turistams autentiški objektai kur kas įdomesni nei nudailintos naujos vilos. Neabejoju, kad jie norėtų apsistoti restauruotuose autentiškuose namuose, taigi, investicijos į etnines sodybas gali atsipirkti. Jokiu būdu nepritarčiau autentiškų sodybų kopijavimui, tradicinių namų imitavimui, nors kai kas taip daro. Naujas namas turi atspindėti laiko dvasią. Vien tų pačių medžiagų panaudojimas gali susieti su tradicine architektūra. Kaip turi atrodyti naujas namas – diktuoja aplinka.

– Kaip manote, kokie namai bus statomi XXII a.?

– Nemanau, kad žmonių poreikiai labai pasikeis, didelių revoliucijų žmonių būste neįvyks. Vis dėlto pastatai tikriausiai bus kitaip apšildomi ir valdomi, karaliaus naujos technologijos. Kambariuose turėtų nelikti kietų grindų, japonai jų vengia jau dabar. Patalpose neturėtų būti aštrių kampų, kurie ne tik kliūva, bet ir sunku juos išvalyti. Juk gamtoje nėra 90 laipsnių kampo, žmonės dirbtinai sukūrė geometrinį būstą. Manau, kad padidės poreikis būti arčiau gamtos, miesto sklype atsiras daugiau ryšių su želdynais, vandens telkiniais. Daugiabučiai namai, manau, nebus statomi aukštesni nei trijų aukštų, nes aukštesni – nepatogūs, nehumaniški. Architektų dėmesys bus ne tik efektingam, o pirmiausia – sveikam būstui.

– Viename savo straipsnių pasirašėte: Vladas don Stauskas Kichotas. Kodėl?

– Kaunas su pasigardžiavimu, pasičepsint, baigiamas suvalgyti. Vertybių sunaikinta daugybė. Gal tuoj automobilius statysime Karo muziejaus sodelyje, prie Laisvės paminklo? Ten, kur dega Amžinoji ugnis Nežinomam kareiviui, galbūt reikia įrengti šašlykinę? Pamirštama, kad Kaunas buvo naujos valstybės sostinė. Dėl to ir reikalingi Don Kichotai, kurie bando keisti tokį požiūrį į buvusios sostinės aurą, jos dvasinę, ekonominę, turistinę reikšmę Lietuvai. Aš ne vienišas, yra daugiau kolegų Don Kichotų. Tačiau visi bandymai kažkam skambinti, susitikti, paakinti – tarsi kova su vėjo malūnais. Tegyvuoja didysis Pinigas! O gal koks nors vienas sparnas jau girgžda?

Faktai apie Vladą Stauską

Gimė 1932 m. gruodžio 21 d. Kaune.

Iki 1946 m. augo Dusetose, Zarasų rajone.

1946–1947 m. mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje Kaune.

1947–1951 m. tęsė mokslus Kauno politechnikume.

1957 m. baigė Kauno politechnikos instituto Architektūros skyrių, įgijo inžinieriaus architekto diplomą, pradėjo dirbti „Miestprojekte“.

Nuo 1968 m. – Lietuvos architektūros ir statybos mokslo instituto Rekreacinės ir landšafto architektūros sektoriaus vadovas.

1985 m. įgijo humanitarinių (architektūros) mokslų habilituoto daktaro laipsnį.

1989 m. atkuriant VDU, buvo Atkuriamojo senato narys, vėliau – Menų fakulteto profesorius. 1993–2001 m. – Menų fakulteto dekanas.

Architekto darbai įvertinti dviem valstybinėmis premijomis – už Lietuvos kurortų, poilsio ir turizmo zonų plėtrą – 1968 m., už Kauno Vienybės aikštės architektūros ansamblį – 1972 m.

2003 m. įteiktas ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“ ir Riterio kryžius.

2003 m. Lietuvos architektų sąjunga suteikė Architektūros riterio garbės vardą ir ordiną.

2005 m. garbės žymenį „Už nuopelnus Lietuvos kraštovaizdžio architektūrai“ paskyrė Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga.

2008 m. Kauno miesto savivaldybė ir Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius skyrė Metų kultūros ir meno veikėjo garbės vardą bei premiją.

V.Stauskas yra suprojektavęs 17 pastatų, iš kurių 12 yra pastatyti. Tarp žinomiausių jo darbų – Vienybės aikštės Kaune architektūros ansamblio projektas, „Pramprojekto“ rūmai Kaune (1972 m., kartu su A.Sprindžiu), gyvenamasis kvartalas Nidoje, Kopų gatvėje (1974 m., kartu su V.Raginiu), poilsio sodyba „Kregždutė“ prie Palangos (1976 m.), etnografinio žvejo namo rekonstrukcija Neringoje (1972 m.), poilsio namai „Vėjopatis“ Pervalkoje (1982 m., kartu su P.Gecevičiumi), „Žalgirio“ jachtklubo Kaune eskizinė idėja (techninis projektas D.Petkelienės).