Lova – tai baldas, kuriame žmonės praleidžia daugiausia laiko, juolab kad ji pasitarnauja ne vien miegui. Ne vieną amžių lova buvo kone reikšmingiausias monarchų interjero atributas.

Kadaise lovą atstojo krūva šiaudų ar kitokios minkštos natūralios kilmės medžiagos. Tačiau, vystantis civilizacijoms, lova vis kilo nuo žemės aukštyn, nes nesinorėjo kvėpuoti ant grindų besikaupiančiomis dulkėmis ir nešvarumais.

Senovės egiptiečiai turėjo tokio aukščio lovas, kad į jas įkopti reikėjo kopėtėlių. Egipto faraonų ir karalienių lovų rėmai buvo mediniai, paauksuoti.

Romos imperijos turtuoliai turėjo įvairų paskirčių lovų: tiesiog miegoti, vedybinę (ypač puošnią), valgyti (galėdavo valgyti prigulę trise), mokytis ir net pomirtinę – ant kurios mirusiojo kūnas buvo nešamas kremuoti.

Romėnai į čiužinius kimšdavo ryžius, šieną, vilną ar plunksnas. Jie taip pat dėdavo mažas pagalvėles prie galvos ir kartais prie nugaros. Lovos pagrindas buvo itin aukštas, tad įkopti į prašmatnų guolį reikėjo laiptelių. Rėmas dažnai būdavo dekoruojamas auksu, sidabru ar bronza.

Viduramžių Europoje lovos buvo kitokios. Antai senovėje vokiečiai miegojo ant lovų, kurių minkštąją dalį sudarė lapai arba samanos, užkloti gyvulių odomis. XIII a. atsirado daugiau prabangos, pradėti naudoti puošnesni mediniai lovų rėmai. Vokiečiai netgi naudojo sudedamąsias lovas, kurios dieną tarnaudavo kaip sėdimasis baldas.

Viduramžių Prancūzijoje lovose karaliavo gausybė pagalvėlių, o virš jų buvo kabinamos užuolaidos – baldakimai.

XV a. Europoje turtuolių lovos ypač padidėjo. Čiužiniai buvo pripildomi žirnių ankščių, šiaudų arba plunksnų. Tuo metu turtuoliai ypač daug investuodavo į lovas ir jų aksesuarus. Bet tai dar nebuvo aukso amžius...

Didingų lovų amžiumi pramintas XVII a. Pavyzdžiui, Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, kaip rašoma šaltiniuose, įvairiuose savo rūmuose turėjo 413 lovų. Kai kurios jų buvo puoštos perlais, kai kurios sidabru ar auksu. Išdidumu garsėjęs monarchas miegamuosiuose rengė oficialius priėmimus, būtent gulėdamas jis priimdavo svarbius sprendimus.

Napoleono laikais pradėtos naudoti pūkinės pagalvės, kilusios iš Vokietijos. Tuo metu kilmingų rūmų damos nesigėdydamos galėdavo priimti draugus prigulusios ant lovos. To nereikėjo vengti net ištekėjus ar gedint vyro.

XVIII a. lovų istorijoje garsus tuo, kad atsirado metalinės lovos. Anuomet didžiausiu jų privalumu buvo laikoma tai, kad jose nesiveisė jokie kenkėjai, kurių atsirasdavo mediniuose rėmuose. Spyruoklinės lovos išrastos XIX a. viduryje.

Šiuo metu lovų įvairovė nesuskaičiuojama. Jų yra įvairaus dydžių ir formų, užpildytų ne tik minkštais natūraliais bei dirbtiniais užpilais, bet ir oru bei vandeniu. Vis tik nemažai žmonių lieka ištikimi mediniams lovų rėmams, tačiau čiužinius renkasi šiuolaikinius.