Besąlygiška meilė

„Ne iš karto puolėme vienas kitam į glėbį. Pirmiausia tapome gerais draugais, – pasakoja Kristina ir prisimena pažintį su Povilu. – Grįžusi į Lietuvą ieškojau patalpų verslui. Važiavau apžiūrėti vienų Savanorių prospekte, o jas aprodė Povilas. Jis – išvaizdus jaunuolis, turėjęs gerbėjų, aš turėjau savo planų, ketinau grįžti į Ameriką...“

Grįžo, bet jau drauge su Povilu ir su vaikeliu įsčiose. Jei galėtų atsukti laiką atgal, K. Strolienė nieko nekeistų – rinktųsi šeimą.

„Aišku, jei reikėtų visą dieną būti su jais namie ir 100 proc. atsiduoti motinystei, tai, ko gero, nebūtų taip lengva, kaip dabar. Myliu savo šeimą, bet myliu ir savo veiklą. Esu atsakinga už 100 žmonių, kurie sudaro dar vieną mūsų su Povilu šeimą“, – tikina namų kvapų salonų tinklui vadovaujanti verslininkė.

Paprašyta pasidalyti savo laimės receptu sako, kad svarbiausia – besąlygiška meilė. „Besąlygiškai noriu mylėti vyrą, vaikus. Kai imi dėlioti sąlygas – mylėsiu vaikus, kai gerai mokysis, arba mylėsiu vyrą, jei kasdien nupirks man gėlių, išeina kažkokia nesąmonė. Tik besąlygiška meilė daro stebuklus“, – įsitikinusi penkių vaikų mama.

Vyresnieji jau savarankiški: po mokyklos, būrelių, kitų veiklų grįžta namo tik vėlai vakare. Septyniolikos Elzė Marija su trylikamete Sofija lanko mažąjį tenisą (angl. paddle tennis), dvylikametis Benjaminas – futbolą. Todėl daugiausia dėmesio reikalauja penkerių Elena ir beveik pusantrų Vytautas. Į mandagų draugių klausimą, kaip gyvenate, ar neserga vaikai, Kristina visuomet turi vieną šmaikštų atsakymą: „Tai aišku, kad vienas kuris serga...“

Panašūs ir skirtingi

Paprašyta tarti po keletą žodžių apie kiekvieną iš jų, Kristina pradeda nuo pirmagimės Elzės Marijos. Ji vienuoliktokė. Ramiausias ir tobuliausias vaikas pasaulyje. Mama nepamena, kad su ja būtų turėjusi kokių nors problemų net ir aikštingoje paauglystėje.

„Kartais juokaudama dukros prašau, kad bent dieną pabūtų blogu vaiku“, – kvatojasi šmaikštuolė. Strolių vyriausioji svajoja apie ekonomikos studijas, nors iki 10 klasės galvojo, kad negabi matematikai. Tačiau, atlikus profesijos parinkimo testą, buvo maloniai nustebinta. Rezultatai parodė, kad ji yra tiksliukė. Anot testą atlikusios psichologės, Elzė šios disciplinos nemėgo vien dėl to, kad turėjo spragų iš ankstesnių klasių. Teko pavaikščioti pas korepetitorius ir jas užlopyti.

Antrąją dukrą Sofiją Kristina vadina didžiąja savo kantrybės mokytoja. Temperamentingu charakteriu ji panaši į mamą, o štai išvaizda – į tėtį. „Ugninga, pietietiška mergaitė, kuriai reikia visko arba nieko. Nori būti aktore, lanko dramos būrelį. Užaugusi svajoja gyventi Holivude, tad intensyviai mokosi anglų kalbos“, – pasakojo Sofijos mama.

Artumas: kartą per metus Kristina ir Povilas dviese susiruošia į kokią nors kelionę. Šeima neprieštarauja, nes žino, kad vėliau keliaus ir visi drauge. / Strolių šeimos archyvo nuotr.

Apie sūnų Benjaminą ji nedaugžodžiauja. Futbolininkas. Du kartus per dieną treniruojasi, beveik visus savaitgalius skiria varžyboms, o vasarą – sporto stovykloms. „Tuo viskas ir pasakyta“, – sako ji ir skuba pristatyti savo pagrandukus – Eleną su Vytautu. Penktojo vaikelio Stroliai susilaukė tada, kai abiem buvo po 40 metų. Prisipažįsta, visai jo neplanavę. Vis dėlto dabar jaučia dėkingumą už tokį smagų likimo pokštą. „Prie jauniausio broliuko labiausiai prisirišusi Elzė. Man rodos, kartais jam net neaišku, kuri iš mudviejų yra jo mama – aš ar ji“, – kvatojasi Kristina ir priduria, kad motinystės rūpesčių ant vyriausios dukros pečių neužkrauna. „Su Vytautu Elzė būna tik tiek, kiek pati nori“, – užtikrina mama.

Didžiausia vyro meile K. Strolienė vadina penkiametę Eleną. Ji taip švelniai moka prieiti prie tėvelio, kad net paauglė Sofija jiems kartais pavydi. Skundžiasi, kad tėtis Elenytei leidžia daugiau nei jai.

Kad viskas būtų šalia

Su vyru Povilu įkūrusi ir išplėtojusi namų kvapų salonų „Krispo“ tinklą, Kristina save vadina darboholike. Sako, kad gyvenamąją vietą rinkosi pagal vaikų poreikius. Norėjo, kad mokykla, būreliai – viskas būtų šalia.

„Taip ir yra. Trys vyresnieji mokosi KTU inžinerijos licėjuje. Į būrelius eina arba pėstute, arba važiuoja autobusu. Pati vaikystėje (esu kilusi iš Alytaus) naudojausi viešuoju transportu, su didžiausiu krepšiu į muzikos mokyklą važinėdavau“, – prisimena pašnekovė.

Jos ir Povilo tikslas – kad vaikai augtų kuo savarankiškesni ir išmoktų patys savimi pasirūpinti. Leidžia jiems ir klysti, kad pasimokytų iš savo klaidų.

„Vieni mokosi geriau, kiti – prasčiau. Aš jų nespaudžiu. Man meilė su pažymiu nesusijusi. Tačiau mes kalbamės. Aš aiškinu, kad, jei pažymiai bus blogi, tai gali būti kliūtis siekti ateities svajonių. Vaikams esu pasakojusi ir savo istoriją, kaip mokytis nesistengiau ir tik vienuoliktoje klasėje susigriebiau – ėmiau smarkiai dirbti, kad įstočiau ten, kur noriu“, – atvirauja ji.

Keliauja dviese ir su šeima

Daugiavaikių šeimų kelionės dažnai primena kalėdinį serialą „Vienas namuose“, kai per skubėjimą tėvai pamiršta vieną savo vaiką. Ar taip nenutinka ir Stroliams?

„Keliaudami, ačiū Dievui, dar nė vieno nesame pamiršę, o štai kai didieji lankė darželį, – visko būdavo, – prisipažįsta daugiavaikė mama. – Man atrodydavo, kad Povilas paims juos po darbo, o jam – atvirkščiai, kad vaikais pasirūpinsiu aš. Baigdavosi tuo, kad sulaukdavau auklėtojos skambučio su klausimu, kada pagaliau ateisite pasiimti vaiko, nes darbo diena jau baigėsi.“

Kartą per metus Kristina su Povilu leidžia sau išvykti paatostogauti be vaikų. Atžalos tai žino ir maišto nekelia. Juolab kad kita kelionė būna skirta visai šeimai. Tuomet vaikus prižiūri Kristinos studijų laikų draugė.

„Jei su vyru kur išvykstame, paprašome, kad ji keltųsi į mūsų namus ir ten šeimininkautų. Kadangi draugė baigusi mokyklą aukso medaliu, tai po jos viešnagės vaikai moksluose visada pasitempia!“ – džiaugiasi Kristina.

Atgaiva: neseniai įsigiję antruosius namus Palangoje, Stroliai bent kartą per mėnesį važiuoja į pajūrį./ Strolių šeimos archyvo nuotr.

Ilgus metus poilsiui Stroliai rinkdavosi Ispaniją. Išsinuomodavo vilą pajūry, eidavo visu būriu į parduotuvę, gamindavo maistą drauge. Kristina neimdavo auklės: mėgaudavosi buvimu su vaikais ir gyvendavo tykų, ramų ispanišką gyvenimą.

„Viskas pasikeitė, kai įsirengėme namus Palangoje. Dabar ten leidžiame daugumą vasaros savaitgalių“, – prisipažįsta ji.

Kartais Stroliai poilsį bando derinti su šeimos verslu. Taip bus ir šį pavasarį, kai visa šeima keliaus į Islandiją, kur pora turi namų kvapų įmonę.

Bendra vakarienė – privaloma

Verslininkė dažnai pamąsto, kad, jei turėtų vieną ar du vaikus, galbūt galėtų skirti jiems daugiau laiko. „Kai yra penki, vienodai dėmesio skirti nepavyksta, – pripažįsta pašnekovė. – Grįžus po darbo namo, lieka dvi kokybiškos valandos, o problemų pasitaiko dešimt ir daugiau.“

Išmintinga moteris tuomet linkusi pasikliauti savo intuicija. Ji džiaugiasi, kad rado būdą, kaip suburti visą šeimą nors trumpam.

„Septintą vakaro, kai visi grįžta, kviečiu šeimą prie stalo vakarienės. Jei kuris nenori, siūlau pasiruošti arbatos ir tiesiog pasėdėti drauge“, – pasakoja gausios šeimos mama.

Anot Kristinos, tai laikas, kai ji gali pajausti, su kokiomis nuotaikomis, problemomis gyvena kiekvienas  jos vaikas. Atsargiai pradeda pokalbį apie prabėgusią dieną. Bevalgant pamažu ima aiškėti, kad kažkas treniruotėje susimušė koją, o kažkas gavo blogesnį pažymį.

„Vadinasi, kažkam mano patarimų, paguodos reikia labiau. Taip ir gudrauju kasdien, skirdama dėmesį ir laiką tiems, kuriems jo labiausiai reikia“, – šypsosi pašnekovė.

Susikūrė mažus ritualus

Nors visų vaikų amžius skirtingas, tačiau ir bendro laisvalaikio Stroliai turi į valias. Kristina juokiasi, kad, įsigijus namus Palangoje, vyresnieji iš pradžių nelabai norėdavo ten važiuoti, bet po truputį tėvai pripratino juos prie išvykų į pajūrį.

„Dabar bent kartą per mėnesį lekiam į Palangą. Ten turime savo mažus ritualus. Nors žiemą vėjuota, apsirengiame šiltai ir einame pasivaikščioti prie jūros. Paskui pavalgome žuvies kokioje kavinėje. Neseniai Monciškėse atradome pirtį ant jūros kranto. Pabūname visi kartu – o ko daugiau reikia?“ – retoriškai klausia.

Į klausimą, gal jų šeima turi kokių nors savų, netradicinių švenčių, moteris garsiai nusikvatoja. Vien tortadienių jų šeimoje yra septyni, o kur dar senelių gimtadieniai ir visos kalendorinės šventės – Kalėdos, Velykos…

Receptas: sveikatos problemos K. Strolienę išmokė dar labiau mėgautis gyvenimu ir dabarties akimirkomis./ Strolių šeimos archyvo nuotr.

Ar tikisi sulaukti iš vyro gėlių per Tarptautinę moters dieną? Kai tik susipažino su Povilu, jo nuomonė apie visas tas ne pirmo būtinumo šventes buvo labai kategoriška. Tačiau pamažu žmona mėgina diegti šeimoje kitokią tradiciją. Savo vyrui ji nuolat kartoja, kad jų šeimoje daug merginų, o joms gauti gėlių nors ir pačia mažiausia proga yra labai malonu.

„Juk tų gėlių nereikia daug. Tiesiog po žiedelį kiekvienai. Atrodytų – smulkmena, o iš tiesų – parodytas dėmesys“, – mano K. Strolienė.

Skaudus gyvenimo kirtis

Buvo laikas, kai visa Lietuvos spauda Kristiną linksniavo savo puslapiuose. „Po penktojo vaikelio garsiajai Kauno verslininkei nuslinko plaukai“, – skelbė antraštės. Ar alopecijos košmaras jau praeityje?

„Su ta alopecija ne taip paprasta. Autoimuninę ligą turi prisijaukinti. Ji ateina, kada nori, ir išeina taip pat, kada sumąsto pati. Deja, išėjusi gali ir vėl sugrįžti“, – suvokia Kristina.

Moteris prisipažįsta, kad dar visai neseniai pritaikytas gydymas hormonais jai tiek fizine, tiek psichologine prasme buvo be galo sunkus. Prieš skrisdami į Seišelius Kristina su Povilu buvo nuvykę į Berlyną pas vieną garsią alopecijos profesorę.

„Jos argumentų paveikta nusprendžiau nebevartoti hormonų, o duoti organizmo autoimuninei sistemai pailsėti ir padirbėti pačiai. Profesorė nuramino, kad, jei liga pas mane atėjo vėlyvame amžiuje, tai ir pasitrauks pati“, – nepraranda optimizmo K. Strolienė.

Nedraudžia eksperimentuoti

Iš ilgaplaukės blondinės ne savo noru tapusi stilinga trumpaplauke, Kristina dažnai sulaukia komplimentų dėl savo išvaizdos. O jei nusiskusti plaukus iš jaunatviško padūkimo nuspręstų kuri nors iš jos dukrų?

„Klausiate, ar leisčiau? Prieš vykdama su Povilu į Seišelius, leidau sūnui Benui įgyvendinti jo seną svajonę – susipinti afrikietiškas kasytes. Veiksmas truko penkias valandas. Vyras pavadino tokį poelgį nesąmone, bet aš manau kitaip...“ – šypsosi Kristina.

Damos: Strolių mergaitės turi į ką lygiuotis – mama joms ir stiliaus, ir gerų manierų pavyzdys. / Strolių šeimos archyvo nuotr.

Kaip ji nedaro tragedijos iš savo alopecijos, taip, sako, nedarys problemų ir iš vaikų norų. Jei nori, tegul pabando: juk tai tik plaukai – ataugs.

„Man svarbu žmogus ir jo laimės pojūtis. Jei turėdamas dredus vaikas bus laimingas – kodėl gi ne?“ – dėsto savo laimės teoriją penkių vaikų mama.

Kas Strolių šeimoje būtų tabu? Kristina sako, kad šitą klausimą reikėtų užduoti jos vyrui. Povilas – gerokai konservatyvesnis. Kristina slapta net džiaugiasi, kad bent vienas iš tėvų yra griežtesnis, nes priešingu atveju būtų palaida bala.

„Mūsų šeimai įžeminimo suteikia Povilas. Iš jo ateina tokie žodžiai kaip „negalima“, „nelabai gražu“ ir kt. Nors ne visada jo balsas būna lemiamas“, – šypteli pašnekovė ir priduria, kad dviem žmonėms sukūrus šeimą susiduria skirtingų šeimų vertybės.

„Griežtumas buvo iš Povilo. Daug kalbėjomės, ir vyras suprato, kad aš būsiu laiminga tik tuomet, kai mano vaikai bus laimingi. Todėl domimės vaikų auklėjimu, skaitome apie tai knygas, diskutuojame ta tema“, – pasakoja apie atsakingą tėvystę penkių vaikų mama.