Vasaros atradimas – petražolių pestas

Labai mėgstu šaldytuve turėti to, ko galėčiau įdėti į kokią sriubą ar padažą. Kad būtų šviežia, nedžiovinta, nešaldyta. Vienas iš mano favoritų, kurį ruošiu kiekvienais metais, – česnakinis aliejus. Prisiperku česnakų, smulkiai su tokiu aparačiuku juos supjaustau, užberiu druskos, užpilu aliejaus ir viską juo gardinu.

Šios vasaros atradimas – petražolių pestas. Kadangi šįmet užderėjo labai daug petražolių ir išsigandau, kad jos taip ir liks nepanaudotos, susiradau internete petražolių pesto receptuką. Puikumėlis – jo galima dėti į sriubas, įvairiausius troškinius, tepti ant paskrudintos duonelės ir pan. Svarbiausias dalykas – vengti kotų, nes juose yra tokių ilgų gyslų, kurios smulkinant normaliai nesusimala ir pasidaro nemaloni tekstūra. Taigi, imate petražolių kuokštą, smulkinate jas trintuvu, beriate cukraus, druskos. Apie proporcijas manęs neklauskite – viską darau iš akies, nuolat ragaudama. Viena žinau, jei, tarkim, druskos dedate porą šaukštų, tai cukraus dėkite tik šaukštą. Tokios taisyklės. Būtinai dar įpilkite keletą šaukštelių vyno acto, kuris yra šiek tiek lengvesnis nei mums įprastas 9 proc. maistinis actas. Berkite keletą grūdelių aitriųjų paprikų ir viską užpilkite tyru, pirmo spaudimo alyvuogių aliejumi.

Laima Tamulytė-Stončė, aktorė, dainininkė, renginių vedėja Mama Rock'n'Roll

Beje, kartą radusi šaldytuve saulėje džiovintų pomidorų aliejuje, padariau dar vieną maklę: paėmiau ir į gaminamą petražolių pestą supyliau tuos pomidoriukus su visu aliejumi. Tuomet viską susmulkinau smulkintuvu ir voila – išėjo dar pikantiškesnio skonio pestas! Jei laikysite tokį šaldytuve – ilgai neges.

Kalbant apie konservavimą – svarbiausia man yra pomidorai! Konservuoju juos visais įmanomais būdais. Bet labiausiai mėgstu pomidorus su obuolių sultimis. Nes ir pats marinatas kuo skaniausiai susivartoja (ypač kitą dieną, po kokio baliuko). Taigi, iš pradžių reikia nuplikyti verdančiu vandeniu pomidorus. Tada keliose vietų dantų krapštuku juos pradurti (kad netrūkinėtų). Į stiklainio apačią dėti lauro lapų, pipirų, česnako skiltelę. Užkaitinti iki virimo obuolių sultis (kuo rūgštesnės, tuo man gardžiau). Įdėti keletą šaukštelių druskos ir viską būtinai ragauti. Skonis turi būti maloniai saldžiarūgštis. Galiausiai karštomis obuolių sultimis užpilti pomidorus ir sandariai juos uždaryti. Viskas. Bon appetit!

Dievinu įvairias užtepėles

Nomeda Marčėnaitė, dailininkė keramikė, televizijos laidų vedėja

Įdomu, ką jūs vadinate konservavimu? Nes uogienių nebeverdu jau seniai: jų niekas pas mus nevalgo. Kaip aš ruošiuosi žiemai? Labai paprastai. Užšaldau uogų, žolių. Kadangi turiu didžiulį šaldiklį, galiu sau tai leisti.

Lygiai taip pat mėgstu ruošti visokias užtepėles, kurias irgi užšaldau. Tuomet, kai reikia, gali išsitraukti, o kitas vėl palikti šaldiklyje. Vis dėlto labiausiai man patinka gaminti pestą. Tiks ir bazilikai, ir petražolės, ir dilgėlės su garšvomis! Dabar ruošiuosi daryti petražolių pestą, nes matau, kad jau peraugo, – reikės jas visas lupti lauk ir su druskyte, sviestuku išsukti. Paskui sudėti į popierinius kavos indelius, išskirstyti porcijomis, nes taip taupiau, – kai dideli kiekiai, dažnai tenka išmesti. Užvynioti maistine plėvele (kad neprisigertų kitų kvapų) ir sudėti į šaldiklį.

Kažkada mėgau konservuoti agurkus, pomidorus su morkomis ir svogūnais, bet šiuo metu neturiu kur laikyti stiklainių. Maisto gaminimas man išties teikia daug džiaugsmo. Vis tiek niekas taip skaniai, kaip tu pats, nepadaro.

Labai mėgstu dilgėlių pestą. Gardinu juo košes, makaronus, troškinius. Dedu, kur tik sugalvoju. O proporcijos? Mėgstu viską daryti iš galvos. Kaskart vis kitaip. Niekada neturiu užsirašiusi jokių receptų. Tarkim, 0,5 kg dilgėlių (na, grubiai tariant, krepšelis). Pirmiausia palieku jas per naktį, kad vabalėliai (kuriems dar gyventi norisi) spėtų išsilakstyti. Kitą rytą dilgėles nuplikau karštu vandeniu ir sutrinti maišytuvu. Naudoju sviestą – ne aliejų, beriu druskelės, smulkintų riešutų ir dar kokio nors kietojo sūrio. Būtinų būtiniausiai – naminio česnako. Kokias 6–8 dideles galvutes. Bet dažniausiai prie dilgėlių nededu nieko – ir taip skanu!

Šaldymas – pats teisingiausias konservavimo būdas

Violeta Mičiulienė, aktorė

Kas yra konservavimas? Cha… Tai yra karštis, vergystė, beprasmis stovėjimas prie viryklės ir, galų gale, totalaus neįvertinimo jausmas. Pamenu, kiek aš konservuodavau! O atvažiuoja vaikai – kaišau kaišau tuos stiklainius, prašydama, kad paimtų tą mano košę makaliošę. O jie man: "Mam, mes turim, ką valgyt!"

Žodžiu, mano vaikams konservuoti produktai asocijuojasi su maisto gadinimu. Čia panašiai kaip su tomis moterimis, kurios darosi plastines operacijas ir būktai užkonservuoja savo amžių. O tu matai, kad jos tave apgaudinėja! Tai va, ir mano vaikams atrodo, kad toji daržovė, įkišta į stiklainį ir apipilta visokiais actais, cukrais ir kitokiais priedais, yra neteisinga.

Tik jau ne man. Aš tiesiog alpstu nuo konservuotų pomidorų su svogūnais ir želatina. Už jų stiklainėlį galėčiau padaryti bet ką – apeiti aplink bažnyčią tris ratus ir daugiau!

O šįmet norėjau išbandyti dar vieną – siauralapių gauromečių – ir maisto, ir vaisto – receptą. Iš kažkur sužinojau, kad man reikėtų to gauromečio lapus visaip suglamžyti, supilti į trilitrinį stiklainį ir pastatyti… Ne, ne ant palangės, kol pasirodys pirmieji rasos lašeliai, bet sukišti į žemę. Gal būčiau taip ir padariusi, jei nebūčiau prisiminusi vienos juokingos istorijos, kaip tikras mano giminaitis, gimus sūnui, naminio vyno stiklainį užkasė kažkur kieme prie namų, kad galėtų išsaugoti jį iki sūnaus pilnametystės… Dievuliau tu mano. Per tas vyno paeiškas buvo sugadintas visas sūnaus gimtadienis ir išleistuvės į armiją. Visi, kas tą vakarą dar paėjo, sugužėjo į kiemą jo ieškoti. O šeimininkui vis atrodė ne ten ir ne ten, nes per aštuoniolika metų ir medžiai, ir krūmai, patikėkit, ne juokais pasikeitė. Nerado! Tad išsigandau ir aš, kad po kiek laiko neberasiu savo gauromečio!

Šiuo metu, ką čia ir slėpti, esu tikra šaldymo maniakė. Turiu didžiulį šaldiklį, kuriame telpa viskas. Nuo grybų iki žolių! Štai visai neseniai prisirinkau meškinių česnakų lapų. Nuploviau, supjausčiau, užsišaldžiau maišiukuose su smulkintais česnakais. Niam…

Skinu agurkėlius, tarkuoju juos, užšaldau maišeliuose, o paskui dedu į šaltibarščius, kad turėčiau tą nepakartojamai gaivų šviežių agurkų kvapą. Taip pat kvailioju ir su šviežiomis morkomis. Išsispaudžiu sultis į atskirus maišelius, užsišaldau, o tas išspaudas dedu į maišelius, kad galėčiau pagardinti jomis sriubas.

Su grybais vėlgi tas pats. Apverdu, atšaldau ir – į maišelius. O jau tų maišelių prirūšiuota šaldiklyje: mišrūs grybai, vien baravykai, baravykai su kažkuo ir t.t. Ar galit patikėti, kad pas mane dar nuo pernai jų – visi du stalčiai! Ir žydinčių česnakų galvutes mėgstu užsišaldyti, o paskui metu į sriubą užsimerkusi. Skonio priduoda nerealaus! Mano nuomone, sriubos gardumas priklauso ne nuo to, iš ko verdi, bet nuo to, kuo ją pagardini. Juk kiekviena žolė duoda vis kitą poskonį. Tad, mielieji, šaldykite viską, ką tik galite, ir negailėkite savo maistui mėtų, mairūnų, peletrūnų ir dar visokio kvepiančio gėrio.