Svarbiausia mokyklos patalpa – klasė visų pirma turi būti funkcionaliai pritaikyta mokymui. Ar gali būti, kad nebeliks tradicinių klasių su trimis eilėmis mokyklinių suolų? Pasirodo, gali.
Žinios – tarsi patiekalas
Kūrybingumas, bendravimas, bendradarbiavimas ir kritinis mąstymas – tai kertiniai akmenys, ant kurių, užsienio specialistų nuomone, turėtų būti paremtas vaikų mokymas. Tad klasių patalpose turi nelikti kliūčių tokiam mokymo metodui. Negalima izoliuoti mokytojų ir mokinių griežtomis tvarkos taisyklėmis, mokymasis klasėse turi būti grįstas realiu gyvenimu.
Tokio ugdymo šalininkai vaizdžiai perteikia ateities mokyklos modelį: „Iki šiol klasė buvo tarsi šaldiklis, kuriame saugomos žinios, dalijamos porcijomis. Dabar reikia galvoti, kad klasė yra visa virtuvė, kurioje žinios yra raikomos, pjaustomos, kepamos ir visaip kaip kitaip apdorojamos.“ Tad neišvengiamai mokslo „šaldiklį“ reikia pertvarkyti į mokymosi „virtuvę“ realioje erdvėje.
Kelis šimtus metų buvo įprasta, kad mokytojo vieta yra klasės priekyje, o mokytojas – centrinė ir svarbiausia figūra. Tai natūralu: mokytojas vienintelis turėjo knygas, vaikų tėvai tiesiog neįpirko. Mokytojas buvo vienintelis žinių skleidėjas.
Leidžia neštis kompiuterius
Dabar viskas keičiasi. Jau pereinama prie to, kad ne mokytojas, o mokinys yra svarbiausia figūra. Moksleiviai mokomi ne tik draugauti, bendrauti, bet ir bendradarbiauti – to jiems prireiks ateityje, jų darbovietėje.
Tad modelis „mokytojas centre“ – jau ne toks aktualus. Dažnai klasės darbas perorganizuojamas į darbą grupelėse: vaikai išvien sprendžia užduotis, kuria projektus, rengia pranešimus.
Todėl mokyklose sukuriamos erdvės darbui grupėse ar tiesiog bendrauti tarpusavyje. Tai nedideli stalai, apstatyti kėdėmis, minkštasuoliai ar tiesiog kilimas, ant kurio mokinys gali įsitaisyti, kaip jam patinka. Statiškos, nuobodžios erdvės – ne vaikams.
Keičiasi požiūris ir į naująsias technologijas. Vakariečiai teigia, kad modernioje mokykloje turi atsirasti vietos ne tik vaikams, bet ir jų kompiuteriams su galimybe jį prijungti ne tik prie elektros tinklo, bet ir prie interneto. Jie nori nenori pripažįsta, kad ir vaikams kompiuteriai tampa ne mažiau reikalingi nei pieštukai.
Kitos informacijos priemonės turi būti pateiktos irgi apgalvotai. Knygų biblioteka turėtų būti čia pat, klasės centre, o ne kažkur giliai paslėpta ar kitame pastato gale. Pasikeitė technologijos ir galimybės perteikti žinias, tad juoda rašomoji lenta tampa antraeilė. Į priekį veržiasi projektoriai, milžiniški monitoriai.
Kitokiam mokymui nebūtina statyti naujus pastatus, tiesiog reikia racionaliai panaudoti visas mokyklos patalpas. Pavyzdžiui, platūs koridoriai gali būti mokymosi ar poilsio zonos – čia pakaktų pastatyti patogius baldus.
Štai valgyklos daug kur pusę dienos būna tuščios, jų erdvės, pripažįsta net ir užsieniečiai, galėtų būti daugiafunkcinės. Neatsitiktinai kai kuriose užsienio mokyklose valgyklos labiau panašios į kavines nei į mokymo įstaigas. Susėdę už bendrų stalų grupelėmis vaikai gali drauge susėdę mokytis.
Klasių visai nereikia?
Taip pat egzistuoja nuomonė, kad jokios naudos mokymo kokybei neduoda mokytojų „izoliacija“. Jie užsidaro savo klasėse, apsikrauna popieriais ir taip visą gyvenimą mato tik dešimtis prieš jį susėdusių vaikų.
Šią spragą gali ištaisyti šiokia tokia mokyklos patalpų rekonstrukcija. Klases galėtų jungti langai ar stiklo pertvaros, kad pedagogai bent vizualiai galėtų tarpusavyje bendrauti – bendrauti žmogui yra gyvybiškai svarbu. Užsienio švietimo specialistai tikina, kad izoliuotos klasės tampa atgyvena.
Pavyzdžiui, Australijoje yra mokyklų, kuriose apskritai nėra atskirų klasių patalpų. Mokytojai, užuot skaitę paskaitą visiems kartu, dirba grupėse ir individualiai didelėje bendroje erdvėje. Vieni mokiniai moko kitus, kiekvienas moksleivis gali šeimininkauti visoje erdvėje, o ne būti vieno konkretaus plotelio savininku. Teigiama, kad po tokių pertvarkymų australų mokinių pasiekimai moksle labai pagerėjo.
Kai kas prognozuoja, kad pradės nykti ir pačios mokyklos – vaikai mokysis nuotoliniu būdu. Žinoma, galima įžvelgti tame daug trūkumų, bet yra ir privalumų: vaikas turi galimybę mokytis tyloje, niekam netrukdydamas, bet to, mokymas gali būti labiau individualus, nei sėdint klasėje su daugybe vaikų. Pažymimas pagrindinis nuotolinio mokymo privalumas – taip pigiau.
Jauku, tarsi namuose
Sunku pasakyti, kada panašios idėjos įsigalės Lietuvoje. Kol kas reikia nepamiršti, kad vaikai mokykloje praleidžia didelę dalį savo vaikystės. Tad aplinka, kurioje vaikas semiasi žinių, bendrauja su klasės draugais, ne mažiau svarbi nei namai. Ji turėtų būti ne tik saugi, nekenkianti sveikatai, funkcionali, bet ir estetiška bei jauki.
Užsienio ekspertai įsitikinę, kad vaikams skirti interjerai turi žadinti jų kūrybiškumą, šviesūs, nuotaikingi. Aplinka, kurioje vaikas praleidžia pusdienį ir ilgiau, formuoja ir jo skonį, požiūrį į grožį. Galbūt reikėtų leisti vaikams patiems kurti, dekoruoti savo aplinką?
Naujausi komentarai