Pereiti į pagrindinį turinį

Kaip senas mūrinukas Žaliakalnyje pavirto šiuolaikiniu būstu

2013-07-03 05:00
Kaip senas mūrinukas Žaliakalnyje pavirto šiuolaikiniu būstu
Kaip senas mūrinukas Žaliakalnyje pavirto šiuolaikiniu būstu / G. Česonio, M. Šlančiaus, A. Aleksandravičiaus nuotr.

Patrauklioje vietoje įgijus sutrešusį namą ne vienam kyla mintis, kad kur kas paprasčiau pastatyti naują statinį, nei reabilituoti senąjį. Vis dėlto kartais pagarba paveldui nugali, pavyksta sutaikyti praeitį su dabartimi.

Staigmena – požeminė slėptuvė

Kauniečiai architektai Aurėja ir Marius Šlančiai nenustebo, kai juos pasikvietęs užsakovas mostelėjo ranka į seną mūrinuką Kauno Žaliakalnyje ir prasitarė, kad galbūt reikėtų jį nušluoti. Kaip kitaip sutversi šiuolaikišką, šiltą, ekonomišką ir kur kas erdvesnį būstą?

Namelis stovėjo tiek tarpukariu, tiek dabar prašmatniame individualių namų kvartale, tačiau jo būklė, pripažino architektai, buvo apgailėtina. Spėjama, namas projektuotas tarpukariu, o baigtas statyti po Antrojo pasaulinio karo.

„Jo forma priminė ekonominį pokario namelį. Net nepavyko išsiaiškinti, kada iš tikrųjų jis buvo pastatytas. Tai, kad jis susijęs su karu, rodo šalia namelio, po žeme, įrengta betoninė slėptuvė, ant kurios vėliau buvo užstatytas sandėlis“, – pasakojo M.Šlančius. Tiesa, slėptuvė neišliko – ji dabar užpilta žemėmis, o virš jos įrengta stoginė automobiliams.

Tai, kad namas galbūt statytas karo metais, sufleruoja statybinės medžiagos. Atrodo, kad jos surinktos iš įvairių apgriuvusių namų. Namo savininkai kėlė klausimą, ar verta gaivinti senutėlį mūrinuką, tačiau architektų siūlomas variantas senelį pagydyti, o greta įkurdinti šiuolaikišką jaunuolį, užsakovams patiko.

„Vadovaujantis tuo metu galiojusiais dokumentais, namą būtų buvę galima griauti. Pastatas nebuvo įteisintas kaip paveldo vertybė. Tačiau vizualiai buvo matyti, kad jame kažkas yra ir norėjome jį išsaugoti“, – pridūrė architektas.

Siūlė statyti „stiklainį“

Tiesa, projektavimas ant Žaliakalnio šlaito neapsiėjo be derinimo procedūrų. Pasak M.Šlančiaus, kai jau buvo gautas statybos leidimas, pradėti statybos darbai, sukruto savivaldybės paveldosaugininkai. Esą galbūt pastatą projektavo žinomas tarpukario architektas Edmundas Frykas. Tačiau prieš tai senojo namo pertvarkymo ir naujojo priestato statybos projektą palaimino Kultūros paveldo departamento (KPD) specialistai. Jiems architektai pateikė kelis variantus.

M.Šlančius prisiminė, kad buvo suburta nedidelė paveldo specialistų taryba, joje nebuvo bendros nuomonės, koks projektas geriausias. „Tačiau mūsų, užsakovo nuomonės sutapo, rinkomės variantą, kurį matome šiandien. Tuometnė KPD Kauno teritorinio padalinio vadovė Irena Vaškelienė agitavo kurti drąsiau, siūlė šalia statyti stiklinį tūrį“, – šyptelėjo pašnekovas.

„Projektavimas ir derinimas vyko 2007–2008 m. Tuo metu šis Žaliakalnio kvartalas nebuvo įteisintas kaip saugoma paveldo teritorija. Tik po to, kai projektas buvo patvirtintas, pradėti statybos darbai, pasikeitė teritorijos statusas. Statybos darbai vyko apie ketverius metus ir baigti šių metų pavasarį“, – pridūrė architektas.

Čerpinis stogas – nugalėtojas

Priestato suprojektuoto buvusiame sode, nuo gatvės beveik nesimato. Ir atvirkščiai – žvelgiant į šlaito panoramą, matyti naujokas, o senasis namelis paslėptas.

Kadangi senojo ir naujojo statinių stogų nuolydžiai sutampa, projekto autorių nuomone, tai tarsi padaro abu objektus panašius, o skiria juos – medžiagiškumas.

Tamsios prancūziškos keraminės čerpės naujojo statinio stogui ir sienoms pasirinktos būtent dėl estetikos. Kita vertus, tai apdaila, kuri daug metų nereikalaus išskirtinės priežiūros. Čerpės pritvirtintos taip, kad apsieita be lietvamzdžių.

„Apskritai visa tai padaryta be jokių metalinių jungčių, ko nepavyksta išvengti daugeliui kitų namų, dekoruotų čerpėmis“, – pastebėjo M.Šlančius. Galbūt todėl tarptautiniame konkurse „Baltijos mūro ir stogo apdovanojimai 2013“, čerpėmis dengto stogo kategorijoje, šis namas pelnė pirmąją vietą.

Šiltinant tausojo architektūrą

Ne mažiau triūso nei naujasis priestatas pareikalavo senasis namelis. Jį reikėjo ne tik restauruoti, bet ir šiltinti. Pasak M.Šlančiaus, saugotini buvo keli elementai – fasadas su frontonu iš gatvės pusės ir pastato forma. Šiltinant lauko sienas iš išorės, visa tai reikėjo išsaugoti.

Kad langai nebūtų akivaizdžiai įgilinti, jie permontuoti taip, kad šiltinimo medžiagos sluoksnio iš išorės nematyti. Pastorėjus sienai, plačios palangės susiformavo pastato viduje.

Šiltinant senus namus dažnai nukenčia architektūrinės dekoro detalės – po šiltinimo medžiaga pasislepia karnizai ir kita. Šią problemą architektai sprendė rinkdamiesi mažesnę blogybę. Buvusios mūrinės dekoro detalės buvo aprengtos putų polistirenu.

„Nors tai butaforija, bet šiokia tokia išeitis. Būna ir taip, kad šiltinant dekoras apskritai panaikinamas“, – pastebėjo M.Šlančius. Kitokios galimybės pritaikyti namelį šiuolaikiniam gyvenimui architektai nematė.

Šiltinti pastatą iš vidaus, autorių nuomone, būtų buvę neracionalu, nes šalčiausiu metu už šiltinimo medžiagos susidarytų ledas, o kai jis ištirptų, namo siena imtų gesti iš vidaus. Dabar namelyje įrengta rekuperacinė vėdinimo sistema, tad pelėsis negresia.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų