Prieš kelis dešimtmečius niekas nesapnavo, kad tarp tų sienų, kur dunksėjo mašinos, žmonės medituos. Buvusioje gamykloje įsikūrusios Rytų kultūros studijos interjeras ramina it balzamas.

Erdvę skaidė pagal poreikį

Kaune, skirtingai nei Vilniuje, maža gamyklų patalpų, kurios pritaikytos gyvenimui, darbui ar pramogoms ir atitiktų loftų kriterijus. Žaliakalnyje veikusiose gamykloje rinkai buvo pasiūlyti gamykliniai būstai, tačiau nemažą dalį pramoninio pastato atriekė studija.

„Reikėjo erdvės, kuri būtų tarsi namai. Ieškodami patalpų apžiūrėjome daug vietų. Šios buvusios gamyklos patalpos, loftų atmosfera, iš karto patiko. Nujautėme, kad tai puikiai derės su kovos menų dvasia“, – tikino studijos įkūrėjas, wudang kovos menų mokyklos vadovas Aidas Žilinskas.

Įgytos gamyklos patalpos – siekė 350 kv. m, tačiau naudingasis plotas kur kas padidėjo aukštą erdvę suskaičius į du aukštus. Reikėjo nemažai pasukti galvą, kaip išdėstyti patalpas, kad jos būtų funkcionalios. Studijos veiklai reikalingos ne tik salės, bet ir pagalbinės patalpos: drabužinės, dušai. Laikančiųjų gelžbetoninių kolonų negalima buvo griauti, reikėjo prie jų prisitaikyti.

„Galvojant apie interjero stilių, norėjome, kad šiek tiek atsispindėtų Rytų kultūra. Kita vertus, nenorėjome naftalino kvapo, tikėjomės modernumo“, – prisiminė A.Žilinskas. Šiuos pageidavimus jis išsakė architektui Algimantui Kančui.

Taikė fengšui principus

„Kai Algimantui pasakėme, kad norisi dzeno (budistinė meditavimo ir dvasinio pažinimo sistema – red. past.), jis labai apsidžiaugė. Atrodo, kad noras ką nors panašaus suprojektuoti jame ruseno seniai ir mintys tiesiog pradėjo veržtis“, – šypsojosi įstaigos vadovas.

Tiesa, pamena A.Žilinskas, sprendimai buvo priimami ilgai, kartais renkamasi kone iš dešimties variantų. Darbai vyko etapais, įrengti patalpas pavyko mažiau nei per metus.

Stengiantis sukurti Rytų stilistiką, visų pirma vadovautasi rytiečių fengšui praktika, kuri siekia, kad žmogus gyventų harmoningai su aplinka.

„Mums labai tiko šio pastato orientacija į pietus, tai, kad jis įkalnėje“, – teigė šeimininkas. Ir pateikė daugiau žinių apie fengšui.

Pasak A.Žilinsko, fengšui praktikoje labai reikalingi in ir jang (du visur randami priešingi, tačiau vienas kitą papildantys pradai). Taigi, kad interjero neužgožtų brutalios gamyklos konstrukcijos, reikėjo švelnesnių elementų. Tam talkino švelnios spalvos.

Lentyna – metalo skulptūra

Rytiečiams harmonija siejasi su penkiais pagrindiniais elementais: metalu, žeme, medžiu, vandeniu ir ugnimi.

Metalą atstoja specialiai šioms erdvėms iš metalo lakštų suvirinti laiptai, kai kurie baldai ir net sieninė skulptūra, atstojanti knygų lentyną. Metalo kūrinys nėra beprasmis, tai ženklas, vienas iš Rytų simbolių.

„Jame pavaizduotos trys sudedamosios dalys: žemė, žmogus ir dangus. Visada turime jausti jėgas, kad esame tarp žemės ir dangaus“, – paaiškino A.Žilinskas.

Medžiui atstovauja medinės pertvaros. Tašai neatsitiktinai sustatyti vertikaliai. „Ir kolonų, ir pertvarų tokia orientacija rodo kryptį tarp žemės ir dangaus. Žmogui svarbu turėti tokią ašį, ir architektūrai tai yra svarbu“, – pridūrė pašnekovas.

Mediena specialiai apdirbta, kad būtų tamsi. Tokios spalvos medienos, pasak Rytų kultūros žinovo, daug naudojama Rytų šalių šventyklų apdailoje.

Vanduo – gyvybės simbolis – studijos interjere išreikštas pro stiklą. Šeimininkai stengėsi, kad interjere proporcingai atsirastų ir šių medžiagų.

„Žemė – tai visos mūsų gelsvo atspalvio grindys“, – rodydamas į natūralias kanadietiško ąžuolo grindis paaiškino A.Žilinskas. „Stengėmės, kad jos turėtų šiek tiek minkštumo, taigi po lentomis yra šiek tiek kamščio“, – pridūrė jis. Žemės elementui taip pat atstovauja betonas ir žemė gėlių vazonuose.

Kadangi trūko ugnies elemento, stengtasi ją išreikšti per visus interjero akcentus. Tai purpurinės spalvos elementai kai kuriuose balduose, sienų apdailoje. „Purpurinė – vienuolynų spalva. Taigi stengėmės, kad būtų ir jos“, – paaiškino A.Žilinskas.

Šviestuvai maskuoja lubas

Kurti interjerą jau iš dalies suformuotoje aplinkoje nebuvo lengva, neapsieita be kompromisų. „Išlaikyti fengšui principus buvo labai sunku, nes toną davė konstrukcijos. Taigi daugiau rinkomės švelnias spalvas, stengiamės suteikti ramumo, vengėme nereikalingo dekoravimo, nereikalingų spalvų, kad išlaikytume pusiausvyros principą“, – kalbėjo įstaigos šeimininkas.

Tarsi plokščios dėžės palubėse pakabinti šviestuvai – kurti ir gaminti specialiai šių pramoninių erdvių luboms. „Raižytos lubos turėjo būti kuo nors atskirtos. Tokių lubų fengšui nemėgsta, todėl sugalvoti tokie šviestuvai“, – paaiškino šios srities žinovas.

Lubose ir sienose paslėpti netikėti šviesos šaltiniai padeda kurti mistinę nuotaiką. Pasak A.Žilinsko, Rytai turi turėti magijos.

Gyvenamajam interjerui taikomi vieni fengšui principui, o veikliai įstaigai – kiti. „Salė tokia, kad joje norėtųsi judėti, kad ji žadintų aktyvumą. Šios salės aplinka skiriasi nuo tos, kuri skirta medituoti, arbatos gėrimo ceremonijoms“, – pavyzdį pateikė A.Žilinskas.

Iš Kinijos – kardai

Studijos šeimininkams buvo svarbu, kad interjere vyrautų natūralios, tikros medžiagos, kad jos būtų reikiamose vietose.

„Su architektu dirbome kaip komanda, negalėčiau išskirti, kur architekto, kur mūsų idėjos. Kiekvieną mūsų mintį Algimantas priėmė tolerantiškai, nesistengė užgožti savo žinojimu, leisdavo pasirinkti iš kelių variantų. Kartais savo mintimis labai nukrypdavome į kraštutinumus, tai jis greitai mus sugrąžindavo atgal. Kiekvienas susitikimas su architektu buvo savotiška meditacija, ieškojimas“, – juokėsi A.Žilinskas.

Rytų kultūros atstovas pripažino, kad interjere nevengta ir lietuviškų elementų. Kilimėliai meditacijai užpildyti Lietuvoje augintų grikių lukštais, visi baldai – vietinės gamybos. Bene vieninteliai autentiški rytietiški daiktai – kardai, kurie atvežti iš Kinijos.

Architektas Algimantas Kančas

Esu buvęs ir Kinijoje, ir Japonijoje – Rytų kultūra patraukli. Man labai įdomi yra šiuolaikinė japonų architektūra, kuriai įtakos daro senosios tradicijos. Rytiečiai ypač moka sujungti senosios kultūros esmę ir modernumą. Tuo ypač garsėja japonų architektas Kengo Kuma.

Daugelis kiniškų fengšui principų yra gana logiški, atitinka bendrus kompozicinius principus, bet negalėčiau sakyti, kad esu fengšui žinovas.

Pramoninėse erdvėse projektuoti tenka ne pirmą kartą. Teko rekonstruoti „Sanito“ gamyklos cechą – seno pastato erdvę reikėjo padalyti į du aukštus. Toks išbaigtas interjeras lofte – pirmas. Viena vertus, kai yra apribojimų, procesas sudėtingesnis, reikia prisitaikyti. Kaip padaryti, kad, padalijus erdvę į du aukštus, nereikėtų vaikščioti nulenkus galvą? Kyla tam tikrų galvosūkių.

Antra vertus, esami dalykai padeda. Sovietinių laikų gelžbetoninės konstrukcijos turi savo istoriją, jas buvo svarbu suderinti su naujais dalykais. Atsiradę preciziški daiktai – medžio konstrukcijos, grindys, užuolaidos, kitos detalės pabrėžia vietos istoriškumą. Kiek pamenu, kadaise šiame pastate buvo gaminamos spausdinimo plokštės. Būdami vaikai, pakeliui iš mokyklos, eidavome ten pasirinkti metalo lakštų likučių – iš jų buvo galima sukonstruoti įvairių dalykų. Teko būti ir gamyklos viduje. Tada gamykla atrodė atgrasi. Pasirodo, ir atgrasų daiktą galima pakeisti, tarsi reanimuoti perpilant kraują.