Kai sodyboje kepama duona, pakvimpa viskas kiemas. Šio aromato užliūliuotieji svajoja išsikepti savo duonos, o neiškentusieji ima ir pasistato krosnį. Maisto gurmanai pirmumą teikia malkomis kūrenamiems įrenginiams.

Pageidavo ir šiltasuolio

Kadaise duoną kepė kiekvienų namų šeimininkė, senose kaimo sodybose ir šiandien galima pamatyti išlikusių duonkepių krosnių. Vienur jos būdavo statomos gyvenamajame name ir užėmė nemažą dalį patalpos, kitur duoną kepdavo atskirame ūkiniame pastate.

Tradicija maitinti šeimyną savo pačių kepta duona it virusas sklinda jau ir miestietiškai gyvenančių žmonių virtuvėse. Pasigaminę ar dovanų gavę raugo, jie entuziastingai duoną kepa ir dujinėse, ir elektrinėse orkaitėse, ir specialiose elektrinėse duonos krosnelėse.

Kaip kam to ne gana, nes gardžiausiai duonos kepalėlis gali iškepti ir apskrusti būtent malkomis iškūrentoje mūrinėje krosnyje. Kauniečiui Algirdui magėjo savo namuose turėti ne tik nuostabią krosnį duonai ir kitiems patiekalams kepti.

Iš kaimo kilusiam vyrui taip pat labai norėjosi turėti priekrosnį – suolo pavidalo primūrytą krosnies dalį, kaime dar vadinamą ležaku. Kai kuriuose Lietuvos regionuose toks šiltasuolis buvo vadinamas zelikiu. Mūrinis namų atributas Algirdą tarsi užbūrė dar vaikystėje, tad, persikrausčius į naujus namus, visada norėjosi to ypatingo jaukumo jausmo, kurį sukuria kepama duona.

Meistrų ieškojo su žiburiu

Rasti, kas pastatys gerą duonkepę, buvo nelengva. Vyras prisipažino, kad išsvajotos krosnies teko laukti kelerius metus. Iš pradžių jis dairėsi senųjų meistrų Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, bet paaiškėjo, kad jie jau nebemūrija, pavyko tik gauti naudingų patarimų. 

„Per porą metų atradau, kas man pastatys krosnį. Žinančiųjų, kaip tai daryti, ne tiek jau daug. Pas kai kuriuos liaudies meistrus – ilga eilė, reikėtų laukti iki 2–3 metų. Išsiaiškinęs visus niuansus, kad nerizikuočiau, suradau įmonę, kuri darbą atliko per pusmetį. Rezultatas tenkino, tik kaina nelabai“, – atviravo pašnekovas.

Algirdas spėjo įsitikinti, kad duonos krosnis nėra paprastas mūro statinys. Pasak jo, bene svarbiausias tokios krosnies savybė – šilumos izoliacija. Kitaip tariant, ji turi ilgai išlaikyti karštį viduje. Be to, būtina gera dūmų trauka, reikia atsižvelgti į gaisro grėsmę. „Kai pradedi aiškintis, supranti, kad yra labai daug niuansų“, – tvirtino vyras.

Jis mano, kad jo turima krosnis dargi tobulesnė už senovines krosnis, nes joje panaudotos ir naujos technologijos. Jo krosnis žiemą šildo patalpą, o vasarą šiluma iškeliauja pro kaminą ir nekaitina kambario. Algirdas iš pradžių norėjo padaryti taip, kad viena ir ta pati krosnis iš vienos pusės keptų duoną, o iš kitos pusės šildytų garinę pirtį, bet meistrai patarė, kad sujungti skirtingų funkcijų krosnių neverta.

Junta ryšį su gamta

Algirdo duonkepė užima tiek vietos, kiek ir dvigulė lova. Jos sienos storos, skliautas – platus. „Šilumą laiko labai ilgai. Per pusantros valandos sukūrenus glėbį malkų, gali kepti ir kepti“, – džiaugėsi šeimininkas.

Specialiai duonkepei krosniai ir pirčiai vyras pasistatė medinį namelį. Šis pastatas su mūrine širdimi, kaip sako šeimininkas, primena amžinybėn iškeliavusius jo tėvus.

Krosnies privalumai prieš šiuolaikinę orkaitę neabejotini: plytos spinduliuoja natūralią šilumą, ji pasiskirsto tolygiai, viskas gražiai apkepa. „Patiekalo skonis kitoks, natūralus. Kaip gamtoje žmonėms patinka kūrenti laužą, taip ir namuose kūrenti krosnį yra kažkas nepaprasta. Tai tarsi bendravimas su gamta“, – potyriu dalijosi Algirdas.

Nesudėtingą duonkepę, pasak jo, galima pastatyti ir už kelis tūkstančius litų. „Kadangi mano projektas buvo praplėstas, su šiltasuoliu, man ji kainavo daugiau kaip 10 tūkst. litų“, – išdavė pašnekovas.

Tiesa, kepti duoną Algirdo šeima dar tik mokosi. „Dažnai kepame bulvines bandas ant džiovintų kopūstų lapų pagal seną mamos receptą“, – prisipažino vyras, įsitaisęs ilgai svajotą duonkepę.

Kartą teko perstatyti

Kokioje krosnyje duona iškepa geriausiai, gali pasakyti patyrę duonos kepėjai. Tradicinę, rankomis išminkytą duoną ant ližės į krosnį kone kasdien pašauna Mindaugas Kriaučiūnas, naminės duonos kepimą pavertęs šeimos verslu. Nepaisant to, kad tai – pragyvenimo šaltinis, kepaliukai skrunda ne kokiame nors pramoniniame įrenginyje, o įprasto dydžio kaimiškoje mūrinėje krosnyse. Tiesa, šeima turi dvi krosnis, vienoje jų kepa ir pyragus.

„Krosnis lemia duonos kokybę. Iš tos pačios tešlos duona gali būti ir prastesnė, ir geresnė“, – tvirtina M.Kriaučiūnas, kurio gaminiai pripažinti tautiniu paveldu. Vyras neslepia turėjęs daug reikalų su duonkepėmis.

Visų pirma, pasak pašnekovo, svarbu krosnies dydis, proporcijos ir bene svarbiausias reikalavimas – ji turi ilgai išlaikyti šilumą. Tam reikalingos storos sienos. Ne mažiau svarbu, kaip yra padarytas krosnies pagrindas, vadinamas padu.

„Pirmas krosnis pastatėme nelabai kokybiškas, tad antrą kartą pasikvietėme meistrą, kuris turėjo didelę darbo patirtį ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje. Jis turi žinių, kaip krosnys buvo mūrijamos Vokietijoje, kur taip pat kadaise buvo namų sąlygomis kepama duona. Pas juos buvo statoma taip, kad krosnis gana ilgai tarnautų“, – dėstė duonkepys.

„Turime dvi krosnis, jas kūrename krosnį beveik kas dieną, tik sekmadieniais ne, todėl ilgaamžiškumas mums labai svarbu“, – pridūrė jis. Minėtų duonkepių sienų storis – iš trijų molinių plytų. Padui ir luboms panaudotos šamotinės plytos, kurios yra atsparesnės karščiui.

Į pagrindą pildavo stiklo

Lietuviai nuo seno mokėjo sulaikyti šilumą. Duonkepės krosnies pagrindą jie darė iš medžio. Dabar daug kas daro klaidą padą betonuodami.

„Betonas sugeria šilumą ir atiduoda ją į grindis. Tai nėra gerai“, – paaiškino M.Kriaučiūnas. Anksčiau į padą dar būdavo pilama smėlio, stiklų, akmenukų, rąstų nuopjovų, lentų, nes minėtos medžiagos padėdavo sulaikyti šilumą. „Geriau ne vien kepamai duonai, bet ir ekonomiškiau – kūrenant krosnį sunaudojama mažiau malkų“, – pastebėjo duonos kepėjas.

Ar krosnis sulaiko šilumą, galima pajausti ranka. Jei sienos labai karštos iš išorės, vadinasi šiluma iškeliauja. Jei ant priekrosnio galima miegoti nebijant perkaisti, sklinda maloni, bet ne per didelė šiluma, vadinasi, šiluma patikimai sulaikoma viduje.

Krosnies mūrą galima aptinkuoti, nubalinti, nors funkcionaliai tai nėra būtina. Viena Kriaučiūnų duonkepė krosnis yra netinkuota, o kita dekoruota senais kokliais.

„Kepame savo krosnyse duoną dvejus metus, dar nebraška ir nežada braškėti. Meistras sakė, kad mano amžiui užteks, o sūnui galbūt teks ir naują statyti“, – duonkepės ilgaamžiškumu tiki pašnekovas.

Įkaitinti reikalingos žarijos

Vis dėlto surasti patikimą meistrą, pripažino duonkepys, šiais laikais sunku. Kurį laiką duonkepių mažai kam reikėjo, nauja meistrų karta neužaugo. Suradus mūrininką ir sulaukus savo eilės, pasak M.Kriaučiūno, reikėjo atseikėti dar bent 5 tūkst. litų jos statybai. Pasak M.Kriaučiūno, į šią kainą įsiskaičiavo tiek medžiagos, tiek darbas. 

Jo krosnis su priekrosniu viršuje yra 1,7 m ilgio ir 1,5 m pločio. Joje vienu kartu iškepama apie 30 kg duonos. „Palikome tokio dydžio krosnį, kokia buvo pas tėvus“, – pridūrė duonkepys.

Profesionalaus duonkepio krosnys – be šiuolaikinių technologinių patobulinimų. Beržinėmis malkomis jo krosnis reikia kūrenti įvairiai, priklausomai nuo to, kada prieš tai jos buvo kūrentos. „Labai svarbu, kad kūrenant būtų žarijų, būtent jos įkaitina pagrindą. Žarijas reikia vis pamaišyti“, – pridūrė M.Kriaučiūnas.

Kūrenant krosnį dūmai laukan iškeliauja pro priekrosnį. M.Kriaučiūnas pataria per daug nesusiaurinti kamino. Plytinio kamino plotis, pasak jo, turėtų būti ne mažesnis kaip dviejų plokščių plytų.

Mūrinė, malkinė krosnis, duonkepio teigimu, savybėmis pranoksta visas dujines ar elektrines orkaites, jose kepamą duoną jis vadintų labiau pyragu nei duona. Orkaitėje kepta duona, jo pastebėjimu, būna tarsi šlapia.

„Tokią duoną, kaip kepame mes, elektrinėje ar dujinėje krosnyje vargiai iškepsi, vidus tikriausiai liktų neiškepęs. Net ir višta kepta krosnyje kitokia, nereikia jos niekuo trinti, mėsa išlieka sultinga, o orkaitėje ji išdžiūsta“, – palygino duonkepys.

„Aišku, jei tešlą minkai iš pirktinių miltų, kuriuose pridėta visokių puriklių, į duoną panašų pyragą iškepsi ir orkaitėje. Mes duoną kepame iš rupių, viso grūdo miltų. Pusantro kilogramo svorio kepaliukas krosnyje kepa apie pusantros valandos“, – pridūrė vyras.

Mūrą apkaustė metalu

Krosnis duonai kepti nori turėti ne vien tie, kurie įsikūrę kaimo tipo sodybose. Duonkepėmis domisi ir miestiečiai, tikri maisto gurmanai, turintieji modernius namus. Tokių užsakovų turėjęs architektas Aidas Kalinauskas pasakojo, kad malkomis kūrenamose krosnyse jų šeimininkai ne vien duoną kepa, bet ir gamina įvairius patiekalus: bandas, kepsnius, plokštainius.

Viename moderniame name duonkepė pastatyta namo rūsyje. Ją mūrijo šios srities meistrai, tačiau kokia turėtų būti fasado apdaila, diktavo architektai. Jų įsitikinimu, moderniame interjere netiktų kaimiško stiliaus krosnis. Taigi, minėtą duonkepę miestietiškame būste jie apkaustė juodu metalu.

„Krosnių statytojams mūsų pasirinkta apdaila buvo baisi“, – juokėsi architektas.