– Daugelis įsitikinę, kad betonas – šaltas ir niūrus. Kodėl pasirinkote kurti dekoro elementus iš šios medžiagos?

– Dirbti su betonu – nemenkas iššūkis. Darbas purvinas, dulkėtas, ilgas ir sunkus. Tegul neapsigauna tie, kurie galvoja, kad užtenka cemento maišo ir vandens. Per šimtus bandymų supratau: tam, kad rezultatas džiugintų, reikia išmanyti sudėtį, medžiagų santykį mišinyje ir jame vykstančius cheminius procesus. Tačiau koks gražus rezultatas – tekstūra, jos svoris, tie oro burbuliukai. Gaunu daug žinučių, kuriose žmonės stebisi betono skleidžiama šiluma. Tikiu, kad būtent rankų darbas ir kiekvienam gaminiui skirtas laikas tos šilumos ir prideda.

– Kiek laiko užtrunka sukurti vieną gaminį? Kas sudėtingiausia šiame procese?

– Sukurti vieną gaminį reikia bent savaitės. Nors formoje liejinys stingsta parą, tačiau iš jos išėmus reikia laukti, kol vyksta tam tikri procesai, viskas susistovės ir deramai išdžius, tada bus galima šlifuoti paviršių ir bent keletą kartų dengti specialiais impregnantais. Sudėtingiausia buvo pradžioje, tačiau dabar, kai pagaminta šimtai padėklų, vazų ir kitų namų dekoro elementų, jaučiu, kad esame ištobulinę šį dulkėtą procesą. Žinoma, fiziškai jis tikrai alina, kadangi svoriai dideli.

Darbas purvinas, dulkėtas, ilgas ir sunkus. Tegul neapsigauna tie, kurie galvoja, kad užtenka cemento maišo ir vandens.

– Niekam nepavyksta išvengti klaidų pradiniame kūrybos etape. Ar jų daug buvo, kol suvaldėte tokią neklusnią medžiagą?

– Tikrai daug. Iš pradžių naiviai galvojau, kad bus paprasta. Deja, realybė buvo kitokia. Atrodo, padarai gražiausią gaminį, o po kelių dienų girdi, kaip jis skyla tiesiog stovėdamas ant lentynos. Tada ieškojau, ką ir kaip būtų galima daryti kitaip. Ko pridėti daugiau, ko reikia mažiau, kokios sąlygos reikalingos stingimo procesui, galiausiai, kuo dengti, kad gaminys būtų tvirtas ir ilgai džiugintų. Geram rezultatui pasiekti prireikė kelių mėnesių bandymų ir paieškų.

– Kokios jūsų dirbtuvės? Gal vadinate jas studija?

– Vadinu jas dirbtuvėlėmis, kadangi tai nedidelis 30 kv. m kabinetukas Klaipėdoje, kur kiekviena siena apstatyta lentynomis, pilnomis betono darbų. Įsikėliau į dirbtuvėles jau kitą mėnesį po minimali.lt atidarymo, nes greit tapo aišku, kad namie bus maža vietos.

– Cementas, pigmentai, priemaišos... Ar visa tai, ką naudojate gaminiams, nekelia pavojaus sveikatai?

– Žinoma, darbas su betonu labai pavojingas. Maišant mišinį, kol sudedamosios dalys sausos, yra rizika įkvėpti cemento, kuris nusėda plaučiuose. Šlifuojant – vėl galybė dulkių. Todėl visada stengiamės saugotis ir naudoti tokiam darbui pritaikytus respiratorius.

– Jūsų gaminiai – rankų darbo. Gal turite kokių nors kūrybos ritualų? Ar laukiate įkvėpimo, ar tiesiog laikotės darbo režimo?

– Dažniausiai įkvepia kasdienybė ir klientai. Būna, parašo žmogus, kad pasigenda dantų krapštukų dėklo prie savo betoninės druskinės, mes ir padarome. Kartais mintys pačios galvoje užgimsta, tarsi iš niekur. Kai darbas džiugina, norisi padaryti geriau, įdomiau, išskirtiniau.

Netikėta: paprasti dalykai tikrai nėra prasti, o švarios formos ir pažįstamos tekstūros, atrastos naujai, suteikia originalumo namams. A. Mališauskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar domitės pasaulinėmis betono dirbinių interjerui tendencijomis? Ar Lietuvoje yra ir daugiau kuriančių šia linkme?

– Žinoma, stebiu užsienio kūrėjus, tačiau stengiuosi madų nesivaikyti. Labiausiai puoselėjama mūsų dirbinių vertybė – jų universalumas ir nepavaldumas laikui. Yra ir kitų tautiečių, dirbančių su betonu, tačiau tikiu, kad mūsų braižas jau tapo atpažįstamas ir su kitais nesupainiojamas.

– Papasakokite apie šeimą. Kaip pavyko vyrą užkrėsti savo kūrybinėmis idėjomis?

– Kaip ir vaikais, šiuo verslu rūpinamės kartu su vyru, esame suinteresuoti, kad jis gyvuotų ilgai ir sėkmingai. Esu labai laiminga, kad turiu tokį palaikantį vyrą, kuris nuo pat pradžių skatino bandyti, daryti, tikėti. Ir šiandien kasdien diskutuojame apie plėtrą, pasiūlos didinimą, išskirtinumą.

Atrodo, padarai gražiausią gaminį, o po kelių dienų girdi, kaip jis skyla tiesiog stovėdamas ant lentynos.

– Kaip pavyksta derinti darbą su mamos pareigomis? Jūsų verslas gimė per motinystės atostogas. Ar dėl to nenukentėjo vaikų interesai?

– Pradėjau verslą pirmosios dukros motinystės atostogų pabaigoje. Dabar jau auginame dvi nuostabias dukrytes, kartu su vyru dalijamės ir jų priežiūra, ir darbais. Nesakau, kad tai lengva, ne. Tačiau būtent darbo sau suteikiama laisvė ir yra didžiulė dovana tėvystėje.

– Ar jūsų namuose Klaipėdoje yra daug dekoro elementų, pagamintų iš betono?

– Be jokios abejonės! Kiekviename kambaryje – bent po keletą darbų, kurie nuolat migruoja ir keičiasi vietomis. Svetainėje padėklas, ant kurio laikau žvakes, vasaros sezonui iškeliauja į terasą, o kai atsibosta vaisių dubuo ant virtuvės salos – pasodinu į jį augalą ir padedu ant lentynos.

A. Mališauskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų prekės ženklo pavadinimas informuoja apie minimalistines pažiūras kūryboje. Ar minimalizmas – ir jūsų gyvenimo būdas?

– Pavadinime „Mi.ni.mali“ slepiasi ir minimalistinis dizainas, ir mūsų pavardės fragmentas. Nedrįsčiau teigti, kad tai mūsų gyvenimo būdas, tačiau labai noriu skleisti mintį, jog geriau turėti mažiau, bet universalesnių, kokybiškesnių, vietinės gamybos rankų darbo gaminių, nei daug pigių niekučių iš masinės prekybos.

– Kaip suprantate sėkmę gyvenime ir kūryboje? Kokių ateities planų turite?

– Gyvenimas ir kūryba yra susipynę tarpusavyje, tai ne toks darbas, kuriame vakare uždarai duris ir pamiršti. Tai kasdien, visą parą, besisukantis minčių ir darbų varikliukas. Nesvarbu, ar sekmadienis, ar šventinė diena. Tačiau kai vizijos, tapusios realybe, sulaukia pripažinimo, tai ypač džiugina. Ateityje svajoju sukurti dar daugiau išskirtinio dizainų gaminių.