Miegamasis rajonas, blokinis daugiabutis, du kambariai. Toks gyvenimo sąlygų aprašymas tinka daugumai Kauno gyventojų, kurių namai statyti sovietmečiu. Kaune galima rasti vos keletą nestandartinių daugiabučių kvartalų.

Mieste – užmiesčio kokybė

Prieš šimtą metų Kaune, dabartiniame miesto centre, stovėjo eilės keiliaaukščių gyvenamųjų namų, juose įrengta vienas arba keli butai. Tačiau daugėjant gyventojų, miesto žemė tapo per brangi, kad gyvenama būtų ne ką tankiau nei kaime.

Architektūrologo Vaido Petrulio teigimu, gyvenamųjų namų kvartalų idėja Europoje susiformavo apie 1920 m., kai pradėta intensyviau galvoti apie gyvenimo sąlygų miestuose pakeitimą. Tada žmonės irgi gyveno butuose, bet suspausti, nekomfortiškai, be jų poilsiui pritaikytų kiemų, namai vienas su kitu neturėjo racionalaus ryšio.

Tad ieškota, kaip vidurinės klasės žmonėms gyvenimą mieste, kur vietos yra nedaug, priartinti prie gyvenimo užmiestyje. Kai kur Europoje, ieškant naujos gyvenimo kokybės, buvo statomi eksperimentiniai gyvenamieji miesteliai. Jau tada rūpintasi, kad daugiabučiai namai nebūtų vienodi, buvo kuriama jų infrastruktūra, didelis dėmesys skirtas žaliosioms zonoms. Uždaruose vidiniuose kiemuose kurtos erdvės, kuriose būtų saugu vaikams. Labiau pradėta vertinti švara, higiena.

Atsižvelgiant į kvartalo dydį, statomi juos aptarnaujantys objektai – mokyklos, darželiai, parduotuvės, klubai, teatrai, maitinimo įstaigos, skalbyklos ir kita. Pagrindinis tikslas – apgyvendinti žmones kuo tankiau, bet suteikti pakankamai gerą gyvenimo kokybę.

Galvojo, tačiau nestatė

Kaune tarpukariu dirbę architektai, V.Petrulio žiniomis, žinojo apie Vakaruose sklindančias daugiabučių kvartalų idėjas, svarstė apie "pigių būstų kolonijas", tačiau jiems patiems pasireikšti tokioje masinėje statyboje beveik neteko. Dygo tik pavieniai daugiabučiai namai.

V.Petrulio spėjimu, stambių namų grupėms statyti stigo lėšų, valdžia tokių sumanymų nefinansavo. Gamybininkai – taip pat. Tiesa, būta sumanymo pastatyti gyvenamąjį kvartalą "Inkaro" fabriko darbininkams, tačiau projektas liko tik teorinis.

Bene vienintelis "smetoninis" daugiabučių kvartalas yra išlikęs Žaliakalnyje, ketvirtajame dešimtmetyje statytas banko darbuotojams.

Tai trys plytiniai namai šlaitiniais stogais, išdėstyti kaip "u" raidės forma. Iš pirmo žvilgsnio jie primena individualius gyvenamuosius namus, tačiau jie skirti gyventi ne vienai ir ne dviem šeimoms. Du namai turi po dvi, trečiasis – tris laiptines, gyvenama tiek pirmame, tiek mansardiniame aukštuose.

Nors po karo, bet prabanga

Pirmasis daugiabučių kvartalas po karo iškilo dabartiniame Karaliaus Mindaugo prospekte. Tai masyvių, iš plytų statytų ir nutinkuotų daugiabučių virtinė – "Pergalės" fabriko gyvenamasis kvartalas. Jį 1951–1955 m. projektavo dar tarpukariu išgarsėjęs architektas Jokūbas Peras. Jis šiek tiek pakeitė tuomečiame Peterburge rusų architektų parengtą projektą.

Tai vadinamojo socialistinio realizmo architektūros stiliaus pavyzdys. Tokia architektūra pasižymėjo pompastišku masteliu ir socialistinės ideologijos persmelktu dekoru. Tiesa, kaunietiškasis kvartalas kiek paprastesnis, kuklesnis, socializmą aukštinantis dekoras – fragmentiškas.

Bene įspūdingiausias visos grupės pastatų elementas – vieną namų papuošęs bokštelis. Butai šiuose namuose, lyginant su vėliau, Nikitos Chruščiovo laikais, statytais daugiabučiais, itin prabangūs: aukštomis lubomis, erdvūs.

Pusiau uždaro kvartalo viduje susiformavo savotiška erdvė. Vis dėlto, pasak architektūrologo, kvartalas nevisiškai atitiko dar prieškariu suformuotus daugiabučių kvartalų principus. Be gyvenamųjų namų, idealiame daugiabučių kvartale turėjo atsirasti ir gyventojus aptarnaujančios įstaigos – darželis, mokykla, stadionas, parduotuvės. Tačiau kaunietišku atveju buvo pastatytas tik darželis, keletas parduotuvių.

Kol kas diskutuojama, ar šiuos sovietinius daugiabučius reikėtų saugoti kaip paveldo vertybę, kaip vieną ryškiausių Kaune socialistinio realizmo architektūros pavyzdžių.

Socialistinio realizmo idėja buvo gaji ir kituose namuose. Po karo buvo laikyta, kad architektūra turi būti nacionalinė savo forma ir realistinė savo turiniu. Šeštajame dešimtmetyje statyti daugiabučiai dar buvo gana prabangūs – mūriniai, storomis sienomis, tinkuoti, kartais puošti originaliomis detalėmis. Be savo socialistinio dekoro nuo tarpukario skyrėsi ir tuo, kad juose jau nebuvo kambarių tarnaitėms.

Šie daugiabučiai statyti vis dar su šlaitiniais stogais, o vėliau jų atsisakyta, nes statyti horizontaliu stogu kainuoja pigiau. Vėliau, kai Sovietų Sąjungai vadovavo N.Chruščiovas, dėl ekonomiškumo uždraudė net ir tinkuoti namus – norint tai daryti, reikėjo gauti valdžios leidimą.

Statyti be lifto pigiau

Pirmasis stambesnis ekonomiškos "chruščiovinės" statybos kvartalas iškilo prie VI forto, ant Nemuno šlaito viršaus. Čia statyti gana primityvūs, monotoniški mūriniai ir blokiniai daugiaaukščiai. Vis dėlto čia pradėti taikyti vadinamojo laisvojo planavimo principai – namai išdėstyti ne lygiagrečiai gatvei, o eilėmis.

Sovietmečiu tam tikrą laiką nebuvo leidžiama statyti aukštesnių nei penkių aukštų ir žemesnių nei trijų aukštų daugiabučių. Tad praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje dygo bemaž vien penkiaaukščiai. Antai užsienyje buvo laikomasi nuostatos, kad be lifto namas gali būti ne didesnis, nei keturaukštis. Be to, Vakaruose buvo priimta pirmuose aukštuose įrengti parduotuves, kitas įstaigas, Lietuvoje tai buvo daroma retai.

Gausiausias vadinamųjų chruščiovkių pavyzdys – Dainavos mikrorajonas, kur itin daug vienodų blokinių penkiaaukščių. Tik vėliau, kai aštuntajame dešimtmetyje leido statyti aukštesnius nei penkių aukštų namus, pradėjo dygti devynių aukštų namai. Dar vėliau pastatyta dvylikos ir šešiolikos aukštų namų, jų forma darėsi vis įvairesnė.

Kokybė – ne aukščiausia

Kuo daugiau butų ir kuo mažesnėmis sąnaudomis – kelis sovietmečio dešimtmečius tai buvo tarsi devizas. Statybininkai kepė namą po namo ir kiek įmanydami taupė. Pavyzdžiui, dvi rajono mokyklos naudojosi vienu stadionu.

Stačiakampės formos namo tūrį architektai vadino tiesiog plyta. Tad atsiradus galimybių kiek laisviau kurti, pagrindinis architektų tikslas buvo "sulaužyti plytą". Kvartaluose buvo projektuojama daug įvairių objektų, tačiau dėl skubėjimo ir lėšų taupymo ne visi buvo pastatyti.

Socialinė infrastruktūra ne visuomet baigiama laiku. Pastatomos mokyklos, vaikų darželiai, tačiau prekybos pastatų ir kitų buitinio aptarnavimo objektų statybos dažnai vėluodavo. Kokybė ne visuomet buvo aukščiausio lygio. Šaligatviai, vaikų žaidimų aikštelės, mažosios architektūros elementai greitai sunyko.

Pačių namų kokybė irgi šlubavo. Pavyzdžiui 1986 m. Kaune 69 proc. pastatytų daugiabučių, juos priduodant valstybinei komisijai, buvo įvertinti tik patenkinamai. Kitaip tariant, jų kokybė vos ne vos atitiko nustatytus reikalavimus.

"Namų statyba buvo planinės ekonomikos dalis. Svarbiausia buvo įgyvendinti planus, dėl to nukentėdavo kokybė. Be to, anuomet buvo priimta vogti medžiagas, tad statybos kokybė dar labiau kentėjo", – paaiškino V.Petrulis.

Kokybe ir įvairesne architektūra pasižymėjo vadinamieji kooperatiniai namai, kuriuos žmonės statė savo lėšomis. Pagal išskirtinius projektus dar buvo statomi vadinamieji žinybiniai namai.

Be blokinių ir plytinių, Kaune yra pastatyta ir šiek tiek monolitinių namų. Jų namo sienos be ruošinių – buvo liejamos vietoje. Tai leido išgauti įvairesnes, pavyzdžiui, suapvalintas, plastiškas pastato formas. Tiesa, išardyti tokį statinį – daug sudėtingiau.

Masiškai statytuose kvartaluose šiek tiek ieškota estetikos ir išskirtinumo. Antai Vilniuje daugiabučių namų grupės turėjo savo spalvinį kodą – skirtingų spalvų balkonus. Kaune to nebuvo, vis dėlto stengtasi šalia pilkos betono spalvos įvesti ir kitų spalvų. Vienur buvo spalvinami balkonai ar kitos namo dalys, kartais nudažydavo ir ištisus namų blokus. Tiesa, dažai nebuvo ilgaamžiai, ant kai kurių kadaise dažytų namų dar likę dažų pėdsakų.

Nekilnojamojo turto paslaugų centro direktorius Povilas Mickevičius:

Tarpukariu statyti daugiabučiai dabar yra miesto centre arba Žaliakalnyje, jau vien dėl to jie yra paklausūs. Be to, žmonės vertina jų kokybę – itin storas mūrines sienas, aukštas lubas, likusias senas interjero ir eksterjero detales. Pavyzdžiui, senovinius turėklus laiptinėse, rankenas ir kita. Be to, daugumoje tokių butų gyveno inteligentai, kurie būstus gerai prižiūrėjo. Norint nusipirkti tokį butą – reikia ilgai ieškoti, nes jų pasiūla labai menka. Netrukus po karo statyti daugiabučiai Petrašiūnuose, Vilijampolėje, Šančiuose, nors ir mūriniai, šiandien mažiausiai vertinami, nes buvo prastai prižiūrimi.

Tačiau garsieji daugiabučiai Karaliaus Mindaugo prospekte, statybininkų vertinimu, yra itin geros kokybės, butas juose laikomas labai vertinga preke. Vėliau statytos blokinės dėžutės kotiruojamos pagal amžių: kuo namai senesni, tuo būstai juose pigesni ir atvirkščiai. Vertinant mikrorajonais, blokiniai namai paklausiausi Šilainiuose, po to seka Eiguliai, Kalniečiai ir Dainava. Tačiau jei namai seni, bet kokybiškai renovuoti, butai juose tampa paklausia preke.